Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Trys žymūs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai – Gabrielius Landsbergis, Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys – praėjusią savaitę paskelbė memorandumą „Kuriuo keliu eisime: Graikijos ar Airijos?“, kuriame užsimota išanalizuoti ilgalaikės ekonominės perspektyvos iššūkius.

Lietuva tik labai nedrąsiai žengia į dinamišką XXI amžių, kur valstybės varžosi savo kūrybiškumu, intelektu, inovacijomis, lenktyniaujama, kas skirs daugiau investicijų universitetams ir aršiai konkuruojama dėl gabiausių, itin kvalifikuotų profesionalų. Todėl vienos solidžiausių politinių partijų lyderių memorandume išdėstytas raginimas daugiau dėmesio skirti mokslui, inovacijoms, konkurencingai žinių ekonomikai galėjo tapti svarbiu bei įkvepiančiu įvykiu. Galėjo, bet netapo. Trys garbūs vyrai tesugebėjo pateikti seklią padėties analizę ir pasiūlyti gana tendencingas išvadas.

Dokumento pradžioje įvardijamos politikams kilusio susirūpinimo priežastys, bet pradiniai argumentai neskamba įtikinamai. TS-LKD atstovai pradeda teigdami, kad vienintelis mūsų konkurencinis pranašumas šiuo metu yra pigi darbo jėga (beje, teigti, jog tai vienintelis pranašumas – didelis supaprastinimas, bet sakykim, kad yra būtent taip). Lietuvos darbo jėgos kaina šiuo metu siekia tik 25 proc. ES vidurkio. Memorandumo autoriai nurodo, jog šiuo metu darbo užmokestis Lietuvoje auga sparčiau nei BVP, ir skelbia pavojų, kad Lietuva greitai neteks to vienintelio pranašumo. Dėl to ekonomiką esą sukaustys stagnacija.

Vis dėlto memorandume neįrodoma, kad dideli atlyginimai apžvelgiamoje ateityje gali tapti Lietuvos problema. Po 11 metų narystės ES atlyginimai siekia tik 25 proc. vidurkio, tad akivaizdu, kad ir po 10 metų jie bus gerokai mažesni už šį vidurkį. Tad kam skambinti pavojaus varpais? Galbūt galima teigti, kad kvalifikuotų profesionalų atlyginimai Lietuvoje yra gana dideli, o vidurkį žemyn tempia didelė masė menkai uždirbančių žmonių. Bet juk tokiu atveju atitinkamai derėtų projektuoti ir Lietuvos ateitį: siūlyti būdus, kaip suteikti geresnį gyvenimą mažiausiai uždirbantiems ir kuo sparčiau stiprinti vidurinę klasę.

TS-LKD lyderiai ragina Lietuvą eiti keliu, kuriuo pasuko Airija dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tai daroma ne pirmą kartą, tik šiame tekste Airijos atitinkamo dešimtmečio politika itin supaprastinama įvardijant, kad airiai tiesiog sutarė sparčiai plėtoti inovatyvią ekonomiką. Lygiai taip važiuojant traukiniui galima sakyti, kad rieda vienintelis ratas. Airių politika apėmė daugybę priemonių, tarp jų dažniausiai įvardijamos – sumani mokesčių politika, ypatingos pastangos pritraukiant užsienio investicijas, gerovės valstybės kūrimas.

Iš turtingo audinio gana voliuntaristiškai ištraukus vieną giją, ji ir toliau tempiama. Aiškinama, kad Lietuvos sėkmė – inovatyvios, žiniomis paremtos ekonomikos plėtra. Su šiuo teiginiu sunku ginčytis, tačiau kokiu būdu ta žiniomis paremta ekonomika gali būti sukurta? Autoriai mano, kad inovatyvi ekonomika turėtų būti kuriama tik išnaudojant savo šalies mokslinių tyrimų potencialą. Atrandama, kad Lietuva viso labo trijose srityse turi visą inovatyvios ekonomikos „sėkmės“ grandinę: tai biotechnologijos, lazeriai ir optoelektronika, informacinės technologijos. Dėl to siūloma šias sritis paskelbti prioritetinėmis ir nukreipti į jas maksimalias lėšas iš mokslui skirtų lėšų aruodo. Dar patobulinus mokslo vadybą, tai leistų Lietuvai sukurti inovatyvią ekonomiką.

Tačiau vargu ar tiesa, kad informacinių technologijų srityje Lietuva turi tiek aukštą lygį pasiekusių mokslininkų, kiek biotechnologijų ir optoelektronikos srityse. Didžiausi pasiekimai galėtų būti siejami su dviem pastarosiomis sritimis. Bet ar tai yra tos sritys, kurios turi potencialą visą Lietuvą ištempti į inovatyvumo aukštumas? Lietuvoje gaminami lazeriai kol kas užpildo nišinę mokslo reikmėms naudojamų lazerių rinkos dalį. Čia sėkmingai veikia kelios bendrovės, įdarbinusios kelis šimtus darbuotojų. Iki pramoninių lazerių gamybos Lietuvai prasiveržti beveik neįmanoma, bet net jeigu tai pavyktų ir gamybos apimtį pasisektų padidinti dešimt kartų, Lietuvos ekonomikos visumai tai turėtų tik labai nedidelę reikšmę.

Panaši padėtis ir biotechnologijų srityje, kur mokslas klesti ir kuriamos patrauklios, gerai apmokamos darbo vietos, tačiau ši sritis visada išliks tik Lietuvos ekonomikos plyta, o ne kolona. Lietuvos biotechnologijų įmonių grupę „Fermentas“ privatizavo JAV mokslinių technologijų gigantė „Thermo Fisher“ kompanija, savininkams sumokėjusi įspūdingą 260 mln. JAV dolerių sumą. Šiuo metu bendrovė dirba itin sėkmingai, ji nuolat plečiama, bet ir čia darbo vietos skaičiuojamos šimtais. Ką ji reiškia Lietuvos ekonomikai? 2014 metais įmonė į biudžetą sumokėjo apie 15 mln. litų mokesčių, panašiai tiek pat, kiek “Rokiškio pienas” ar “Olympic Casino”. Turėti dar dešimt tokių įmonių Lietuvoje būtų puiku (nors tai – tik fantazija), bet net ir tai būtų tik kruopelė Lietuvos ekonomikos. Lietuvoje rengiami aukšto lygio, šios bendrovės reikalavimus atitinkantys profesionalai, pati galinga tarptautinė bendrovė finansuoja mokslo tyrimus, tad nelabai aišku, ką dar įmanoma pasiekti sviestuojant sviestą.

Informacinių technologijų mokslas memorandume, ko gero, pridėtas vien tam, kad užmaskuotų nišinį kitų proteguojamų sričių pobūdį. Be kita ko, Ilja Laursas nėra mokslininkas. Šioje srityje Lietuvai stinga ne mokslo, o informacinių technologijų profesionalų, tačiau tai – visai kita problema.

Aptariamo memorandumo privalumas – pabaigoje išvardijami asmenys, su kuriais buvo konsultuotasi jį rengiant. Jis atskleidžia, kad buvo konsultuojamasi su žinomais bei patyrusiais biotechnologijų ir optoelektronikos lobistais, tad gautas rezultatas anaiptol nestebina.