- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Partijų finansavimo skaidrumas – neįvykdoma misija?

Seimas svarsto prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis draudžiama juridiniams asmenims finansuoti partijas. Šis pasiūlymas vertas rimtų diskusijų, nes reikia išanalizuoti ir neigiamas jo pasekmes.
Dažnai cituojamas amerikiečių politikas Jesse Unruhas, sakęs, kad pinigai politikoje yra it motinos pienas. Tai svarbiausias išteklius, kuris gali kompensuoti kitų išteklių stygių. Tačiau teisi yra prezidentė D.Grybauskaitė, kuri teikdama minėtas įstatymo pataisas pabrėžė, kad politinė konkurencija demokratijoje neturi virsti pinigų maišų varžytuvėmis.

Ne paslaptis, kad verslo įmonių partijoms skiriamas finansavimas susieja įmones ir politines partijas ryšiais, kurie kartais įgauna išsigimusias formas: partijos turi “atidirbti” savo rėmėjams. Partijų finansavimas demokratijoje yra savotiškas balsavimo atitikmuo, nes jis reiškia įtaką sprendimų priėmėjams. Visuomenėse, kuriose silpna vidurinioji klasė ir esama didelės turtinės diferenciacijos, verslo skiriamos lėšos gali gerokai iškreipti priimamus sprendimus. Galų gale pasiūlymui uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas pritartų dauguma Lietuvos žmonių, ir vien dėl to jis nusipelno rimčiausio dėmesio.

Tačiau šio pasiūlymo rėmėjai nenori girdėti, kad pataisos turėtų ir kitų pasekmių, kurias jie vargu ar laikytų pozityviomis. Pataisos padidintų šešėlinių pinigų įtaką, dar labiau atitolintų politikus nuo realaus gyvenimo ir visuomenės, galų gale sumažintų politinę konkurenciją ir politinėje scenoje įtvirtintų dabar dominuojančias partijas.

Jei rimtai svarstytume klausimą, kokia didžiausia Lietuvos partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo bėda, tektų pripažinti, kad daugiausia problemų kelia ne legalus, deklaruojamas verslo finansavimas, o į partijų kasas tekantys šešėlio pinigai. Yra įtarimų, kad politikai gali būti remiami iš kontrabandos lėšų, iš užsienio struktūrų. Suprantama, uždraudus verslo bendrovėms partijas finansuoti legaliai, padidėtų nelegalaus finansavimo pagunda arba bent jo lyginamasis svoris. Be to, nutraukus legalaus verslo finansavimo virkštelę, didesnį svorį įgytų iš biudžeto partijoms skiriamas finansavimas. O jis gali būti skiriamas tik partijoms, jau turinčioms laimėjimų rinkimuose, tai yra toms, kurios yra valdžioje. Vyraujantis biudžetinis finansavimas valdančiosioms partijoms užtikrina sotų ir ramų gyvenimą, o naujų partijų iškilimas tampa beveik neįmanomas.

Negalima teigti, kad siekiant suvaldyti pinigų šėlsmą politikoje nieko nepadaryta. Matyt, teisingas žingsnis buvo pinigų poreikio rinkimų kampanijose mažinimas, ribojant išorinę reklamą ir uždraudžiant videoklipus, nors, kita vertus, rinkimų kampanijos virto ganėtinai nykiomis ir dėl to, ko gero, dar labiau smuko rinkėjų aktyvumas. Yra ir nemažai kitų naujovių – nustatomi didžiausi politinės kampanijos išlaidų dydžiai, reikalaujama skelbti politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinį ir viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų deklaracijas, įvedamas partijų auditavimas ir kt. Šių nuostatų griežtas laikymasis, ypač jei pavyktų suvesti partijų deklaruojamas pajamas su jų realiomis išlaidomis, yra nesulyginamai svarbesnis dalykas nei dar vienas formalus apribojimas. Daugelis šių nuostatų atsirado įstatyme tik prieš metus, tačiau buvo ignoruojamos per savivaldos rinkimus. Turbūt tuo ir reikėtų labiausiai susirūpinti aukščiausiajai valdžiai, jei norima realios pažangos skaidrinant politinių partijų finansavimą, o ne papildomų viešosios nuomonės taškų.

Patys svarbiausi yra kontrolės ir atsakomybės klausimai. Apgailėtina, kad nebuvo “surasta” institucija, kuri, turėdama rimtus įgaliojimus, galėtų kontroliuoti partijų finansavimą ir operatyviai priimti sprendimus. Dabar kontrolė ir teisė skirti sankcijas išskaidyta tarp Vyriausiosios rinkimų komisijos, samdomų auditorių, mokesčių inspekcijos, prokuratūros ir teismų. Ar tokia vadybinė struktūra gali būti veiksminga?

Šalia prezidentės siūlomo įstatymo projekto yra ir kitas, Seimo narių grupės, pasiūlymas politinėms partijoms skirti 0,5 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Kaip ir nukreipiant 2 proc. visuomeninėms organizacijoms, pinigai būtų paskirstomi pagal mokesčių mokėtojų valią, tačiau pačių gyventojų kišenė nepalengvėtų.

Iš pirmo žvilgsnio sumanymas gražus – partijoms pinigai paskirstomi žmonių, rinkėjų valia. “Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako”, – teigia vienas pataisos autorių, Seimo narys Saulius Stoma.

Pažiūrėkim, kas šiuo atveju užsakytų muziką. Pensininkai ir studijuojantis jaunimas gyventojų pajamų mokesčio nemoka, todėl tokiu būdu skirti pinigų negalėtų. Toks pinigų skyrimas partijoms gali būti prilyginamas netiesioginiam balsavimui rinkimuose, todėl dalies piliečių ir rinkėjų nušalinimas būtų niekuo nepagrįstas ir pažeistų jų teises. Galų gale, dideles pajamas gaunančio žmogaus balsas šiuo atveju reikštų daug daugiau nei gaunančio mažas pajamas, ir, kitaip nei skiriant paramą iš savų realių pinigų, čia nebūtų viršutinio sumos limito. Tad štai kas užsakytų tą muziką.

Tačiau tai dar ne viskas. Kaip žinoma, partijos Lietuvoje negali pasigirti populiarumu, todėl tikėtina, kad toks pinigų skyrimo mechanizmas veiktų sunkiai girgždėdamas. Daugelis gyventojų liktų pasyvūs, o aktyvumo būtų galima tikėtis nebent iš partijų narių. Taigi pinigus daugiausia skirtų ne gyventojai partijoms, o partijos pačios sau. Pinigų paskyrimą per savo darbuotojus galėtų suorganizuoti ir verslo struktūros – tačiau verslo įtaką partijoms šios pataisos autoriai, kiek žinoma, laiko neigiamu dalyku.

Tačiau ir to dar negana. Rinkimuose balsuojame slaptai, o nurodydamas paramą partijoms kiekvienas pilietis atskleistų savo partines simpatijas. Tai dar vienas argumentas, patvirtinantis, kad drąsiai paramą skirtų tik partijos bilietą turintys gyventojai. Tokia tvarka sudarytų prielaidas piktnaudžiauti, spausti skirti tą 0,5 proc., galbūt net dalį sumos nesąžiningam gyventojui grąžinti realiais pinigais. Žinoma, pasistengus ir papildomai investavus gal ir būtų galima šią sistemą sustyguoti, tik kad nelabai matyti tikslas, dėl kurio vertėtų dėti tokias pastangas.