Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Laimingi tie, kurie atnašauja saikui, kurių širdys moka džiaugtis kilniomis proporcijomis, kurių tyko ekstazė vykdant kiekvieną imperatorišką Marko Aurelijaus priesaką, vis naujai apibūdinantį apgenėto, į ledą įkaustyto gyvenimo išmintį.

Dvigubai laimingi tie, kurie sugeba daugiau imti, nei duoti, patys visai to net nepastebėdami, kuriems nuodėmė dera prie marškinių ir kostiumo, kuriems nežabotas siautulys dovanoja:
tobulai palaimai – spalvotais konfeti sprogstančias katastrofas
ir kvapą gniaužiančiam vaikščiojimui – peilių ašmenis, kurių aštrumo pavydėtų bet kuris F-1 pilotas.

Trigubai laimingi tie, kurie geba matyti priežastis bei pasekmes, kurie iš savo protėvių Adomo ir Ievos paveldėjo polinkį į pačią didžiausią nuodėmę – nenumaldomą potraukį mėgautis Edeno obuolio sultimis.

Kas čia aplink mane? Kokie žmonės? Kodėl jie tokie raukšlėti, išplerę? Nelyginant spyruoklės iš jų kūno šokčioja įvairūs negalavimai. Amžiaus plėnys dengia jų asmenybę, ir visų pirma, ką pamanai, juos pamatęs – kad tai senstelėję žmogystos. Mano bendraamžiai.

Jie vargiai begali priimti ką nors naujo, ir iš savęs spinduliuoja tik kokčią, nuspėjamą banalybę. Bjauriausia, kad jie, kaip ir visos gyvos būtybės šioje žemėje, slapta ilgisi meilės.

Reikia paimti geležinę lazdą ir vyti juos už horizonto.

Jacksonas yra plastikinis gaminys, vargšas mutantas su įsodinta gailia širdimi, sukirmijusiose smegenyse nešiojantis nuodingas mintis, svajojantis šlykščiai elgtis su vaikais. Jis nužudė muziką, pavertęs ją cukruotais paveikslėliais ir trypčiojimais, o jo paties dainos tėra muzikali tarškalynė.

Seras McCartney – tai epinė asmenybė, gyvoji legenda, kartu išlaikęs maloniausius žmogaus bruožus, paprastas ir protingas bičas, kurį lengva įsivaizduoti savo draugu. Šis gerą dozę tyro vaikiškumo išlaikęs apskritaburnis yra visos mūsų muzikos pradininkas ir geriausias tradicijas iki šiol puoselėjantis patriarchas.

Niekada neičiau į Jacksono koncertą, tačiau būtinai apsilankyčiau McCartney pasirodyme.

Tačiau Jacksonas yra mano magnetas, kurį stebiu lyg suplyšusiomis aksominių burių draiskanomis pasipuošusią brigantiną, svaidomą riebiose ir juodose dervos vandenyno bangose. McCartney tegaliu pasiūlyti žinduką.

Noriu išdėstyti nuomonę keliais klausimais, nusitaikydamas į kelis mūsų visuomenėje vyraujančius stereotipus. Dažnai įsikibus – tarsi amžinųjų tiesų – laikomasi įsitikinimų, kurie iš tikrųjų yra abejotini. Gali būti, jog mes nuolat įstringam todėl, kad negalime peržengti savųjų dogmų. Taigi imuosi šio nelengvo uždavinio – plaukti prieš srovę, nors beveik nėra galimybių, kad kas nors pritartų visiems mano siūlymams pažvelgti į problemas kitaip.

Skaityti toliau …

Vaidotas Daunys žavėjosi Vivaldžio muzika.

Savo ruožtu mano galva tais laikais buvo pilna keistų, niekuo nepagrįstų minčių.

Kartą aš išrėžiau, kad Vivaldis nevertas, kad juo būtų grožimasi, nes kūrė nusaldintą, pernelyg skambią, pernelyg populiarią muziką.

„Tu klausaisi šios muzikos kaip menininkas. O pamėgink pasiklausyti kaip žmogus“, – pasakė Vaidotas.

Praėjo daug metų, o šį pasakymą kažkodėl vis prisimenu. Kuo toliau, tuo labiau švinta ir plečiasi jo prasmė. Nors negalėčiau paaiškinti, ką šie žodžiai iš tikrųjų reiškia, ir kodėl jie man atrodo tokie prasmingi.