birželio 13, 2009

Vidurio Europa

Kategorija : Adatėlės

Geopolitiniai regionai išlieka nekintantys per amžius, tačiau, kita vertus, juos sunaikinti lengviau nei atsidusti ar pamoti ranka, nes jie viso labo – tik proto konstrukcijos.

1983 m. čekas Milanas Kundera parašė savo garsųjį esė „Vidurio Europos tragedija“. Jis kalbėjo apie tai, kad Vidurio Europa turėtų būti tie patys Vakarai, tačiau sovietai šią Europos dalį neteisėtai pavogė, išplėšė iš Vakarų kūno. Susiformavo savitas regionas, kur žmonės nuožmiai indoktrinuojami, tačiau turintis ir savų privalumų – pavyzdžiui, mažiau pasidavęs amerikonizavimui.

Geležinė uždanga griuvo, išnyko ir Vidurio Europa. Dešimt buvusio komunistinio bloko valstybių – ES narės. Ar kam nors dar rūpi kurstyti Vidurio Europos savitumo ugnelę?

Vidurio Europa mirė, o Milanas Kundera – gyvas. Jis parašė romaną „Nemirtingumas“, paskutinį, kurį sukūrė gimtąja čekų kalba, vėliau įsiliedamas į galingą prancūzų literatūros srovę.

Romanas postmodernistinis, schematiškas, saldžiai pretenzingas, pilnas ne tik gilių įžvalgų, bet ir pačių kvailiausių, niekuo nepagrįstų samprotavimų. Herojai (t. y., schemos) kažką veikia – džiūgauja ar kenčia – tačiau aš, skaitytojas, lieku abejingas.

Mirė Kunderos Vidurio Europa, mirė ir postomodernizmas. Milanai, turi tapti kažkokio naujo reiškinio pranašu!


birželio 12, 2009

Demokratija

Kategorija : Adatėlės

Ponai analitikai ir kritikai!

Jūs nesate demokratai, ir neapsimetinėkit, kad demokratija yra jūsų rūpestis. Taip pat ir politikų, kurie išmanytų demokratijos esmę, Lietuvoje kaip ir nėra. Demokratiją atstoja juostelėjęs ir sueižėjęs jos kevalas.

Nė viena pasaulio valstybė nėra tikra demokratija. Garsiausias demokratijos teoretikas Robertas Dahlis tai suprasdamas savo knygose net nevartojo „demokratijos“ termino. Jis kalbėjo apie „poliarchiją“.

Aną dieną per radiją girdėjau skelbiant, kad prieš pasaulio pabaigą ateisianti tūkstantmetė karalystė. Tūkstantį metų Jėzus Kristus pats asmeniškai valdys visą pasaulį. „Ir duš moliniai puodai“. Kristus bus grėsmingas autokratinis valdovas. Tai kalbėjo protestantai – jie ir Senojo testamento pranašystes supranta pažodžiui.

Pats aš – už demokratiją. Tai – degradacijos liūnas, kuriame kalasi neįtikėtino grožio žiedai.


birželio 11, 2009

Apie teisę žiūrėti į veidrodį

Kategorija : Adatėlės

Geriausias iš kada nors parašytų politologinių veikalų konservatizmo tema yra Charles’io Baudelaire’o „Veidrodis“ – nors tai viso labo kelių eilučių epizodas garsiajame „Paryžiaus spline“.

Poetas, dendis ir valkata, per savo gyvenimą grakščiai bei spindulingai pasipuošęs visomis įmanomomis ydomis ir nuopuoliais, Baudelaire’as, su didele prasmės jėga pasuka paprastučio pasakojimo kryptį, atskleidžia didžiųjų teorinių laisvės ir laimės idealų ribotumą. Žmogus yra sukurtas kitoks – didieji priesakai neretai aplenkia jo prigimtį, kuria tuščius teorinius rūmus. O pats eilinis žmogėnas nusviedžiamas aklos gamtos nasrams.

Atstumiančios išvaizdos žmogus žiūri į save veidrodyje. Baudelaire’as klausia, kodėl žmogus taip elgiasi, jei tai galima daryti tik su pasibjaurėjimu. Atsakydamas į tai žmogėnas paberia atmintinai išmoktą, mitinguose ir žiniasklaidoje ne kartą girdėtą tiradą, esą pagal nemirtinguoius Prancūzijos revoliucijos principus visi žmonės lygūs, ir todėl jis turįs teisę žiūrėti į save veidrodyje; su malonumu ar nemalonumu – tai vien jo reikalas.

Vaizdelio gale Baudelaire’as išreiškia tvirtą įsitikinimą, kad, remiantis sveiku protu, teisus yra jis, poetas, tačiau kilniadvasiškai pripažįsta, kad įstatymiškai žmogėnas taip pat neklydo.


birželio 10, 2009

Manęs visi klausinėja

Kategorija : Adatėlės

„Manęs visi klausinėja“, savo straipsnius dažnai pradeda Ernestas. Esą visi jo klausinėja, kaip vertinti, pavyzdžiui, tokį faktą, kad rūpintojėlių kainos meno dirbinių aukcionuose nukrito trečdaliu, arba kad žvaigždėti hepeningai Anglijos aukcionuose penkis kartus brangesni, nei Lietuvoje.

Iš tikrųjų niekas jo nieko neklausinėja, bet taip pradėtas straipsnis tiesiog labiau „užkabina“.

Manęs visi klausinėja, kaip aš išgyvenu tokiam absurdiškam pasaulyje. Atsakau: išgyvenu tik todėl, kad mano vidų yra pripildžius blausi šviesa, gauta iš Rytų filosofijos knygų, kurias kažkada atsidėjęs studijavau, ir Vakarų literatūros sveikas cinizmas, kuris priverčia mane kikenti net iš didžiausių (visų pirma, savų) nelaimių.


birželio 9, 2009

Apie nuplikimo riziką

Kategorija : Adatėlės

Kai buvau šešerių metų, mane pradėjo persekioti mirties baimė. Sulaukus dešimties, ji itin sustiprėjo. Bijojau ne peilio ir ne ligoninės lovos. Ne, tiesiog negalėjau aprėpti ir priimti suvokimo, kad išnyksiu – tegul negreit, kažkada, vieną dieną. Galaktikų šaltis įsismelkė į mane ir imdavo purtyti vos kiek neatsargiai pasisukus mintims. Patekau ne į košmarų, o į absoliutaus, neįveikiamo, neatšaukiamo blaivumo, tikros, neišmatuojamai žiaurios realybės nelaisvę. Ypač tai sustiprėdavo vakarais – negalėdavau ir galvos ant pagalvės padėti.

Padėtis buvo tokia sunki, kad visas drebėdamas pasakiau apie tai tėvams, kurie nieko apie mane nenutuokė ir, esant normalioms aplinkybėms, neturėjo nutuokti. „Nėra ko jaudintis, – prabilo tėtis. – Kažkada, jaunystėje, ir aš kai ko bijojau – tai yra, bijojau nuplikti. O dabar net jei nuplikčiau – man tas pats.“

Šis pavyzdys rodo, kad skirtingoms kartoms retkarčiais būna sunku susikalbėti.