2016 metai pasaulio politikoje buvo išties ypatingi ir privertė pakeisti požiūrį į daugelį dalykų. Jei ieškotume simbolikos, ateinantys 2017-ieji turėtų kelti daugiau nerimo – sukanka lygiai 100 metų nuo Rusijos revoliucijų, kurios panaikino caro režimą ir į valdžią atvedė komunistus. Šis įvykis smurto, grėsmės, susipriešinimo ženklais paženklino visą šimtmetį.
Tačiau simbolika neturi reikšmės vykstantiems pokyčiams. Sunku įsivaizduoti, kad 2017 metai žadėtų dar daugiau netikėtumų nei 2016-ieji. Nors ką gali žinoti…
Prieš 100 metų, 1916-aisiais, milijonai Europos vyrų lindėjo apkasuose. Beprasmio karo, nuožmių žudynių pabaigos dar nebuvo matyti, tačiau, kaip parodė istorija, ir sulaukus tos pabaigos neįsivyravo taika ir ramybė. Laukė dar vienas, dar baisesnis karas.
Tik po šių karų, padarius išvadas iš tragiškos patirties, Europoje pradėta eiti integracijos keliu. Prasidėjo stabilumo, taikos laikas, o viltis dar labiau sustiprino komunizmo žlugimas. Bene garsiausia tų vilčių išraiška tapo Franciso Fukuyamos paskelbta istorijos pabaiga, tiksliau, mėginimas konstatuoti, kad Vakarų liberalios demokratijos vertybės galutinai įrodė savo pranašumą prieš kitas sistemas. Nors F. Fukuyamos įžvalgos kritikuotos daugybę kartų, tačiau bent jau žvelgiant iš Vakarų pozicijų jos galiojo iki pat šių metų. Paprasti Vakarų valstybių piliečiai (taip pat ir daugybė visuomenės raidos tyrinėtojų Vakaruose) laikėsi įsitikinimo, kad demokratijos pranašumai yra akivaizdūs, kad demokratija, nors ir patirdama sunkumų, plinta įvairiose šalyse ir įvairiose kultūrose, ir kad galų gale ji įsitvirtins net ir skirtingiausiose bei tolimiausiose valstybėse.
Istorijos pabaigos teorija buvo kritikuota bedant pirštu į reiškinius, vykstančius islamo pasaulyje, kylančią fundamentalizmo ir ekstremizmo grėsmę, tačiau gali būti, kad lemiamas smūgis jai bus suduotas pačių Vakarų piliečių rankomis ir tokiu būdu, kokio niekas negalėjo tikėtis. Gyvenimas dėl to ir įdomus, kad nenuspėjamas…
Oksfordo žodynai 2016 metų žodžiu išrinko žodį post-truth. Šis sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą būdvardis, dažniausiai vartojamas žodžių junginyje post-truth politics, reiškia politiką, kurioje objektyvūs faktai, susiklostant visuomenės nuomonei, turi mažiau vertės nei emocijų dirginimas ar apeliavimas į asmeninius įsitikinimus. Ši sąvoka dažniausiai skambėjo kalbant apie Jungtinės Karalystės referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje ir apibūdinant prezidento rinkimus JAV. Šie du įvykiai visiškai pakeitė supratimą apie tai, kaip gali vykti procesai demokratinėje visuomenėje. Analitikai teigia: tiesa tapo taip nuvertinta, kad faktų pateikimas ir įrodinėjimo būdas, kuris anksčiau buvo laikomas auksiniu standartu, dabar tapo beverte valiuta. Įdomu, kad šis standartų nuvertinimas įvyko dviejose valstybėse, JAV ir Jungtinėje Karalystėje, kurios buvo laikomos liberalios demokratijos etalonu.
Negalima sakyti, kad šios valstybės atsitraukė nuo demokratijos. Priešingai, „Brexit“ pozicijos pergalė ir Donaldo Trumpo triumfas prezidento rinkimuose parodė, kad rinkėjai demokratiniu būdu gali įveikti politinį elitą. Vis dėlto post-truth politics (arba praradusios tiesos dimensiją politikos) sąvoka kreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju svarbus ne tiek rezultatas, kiek būdas, kuriuo tapo įmanoma jo siekti. Akivaizdu, kad sistemingai neigti faktus ir priešintis tiesai gali pavykti tik ribotą laiką. Tokia praktika neišvengiamai atves prie liūdnų pasekmių.
JAV ir Jungtinė Karalystė yra ir labiausiai atviros, labiausiai globalizacijos paveiktos šalys, o tai liberalios demokratijos požiūriu laikoma pažangiu dalyku. Jose įvykusius akivaizdžius politinės kultūros pokyčius galima aiškinti įvairiai. Galėčiau pateikti vieną savo paaiškinimą, atkreipdamas dėmesį į socialinių tinklų reikšmę. Internetas, kuris sudaro sąlygas suvienyti žmones, dar prieš dešimtmetį buvo laikomas nauju ir galingu demokratijos įrankiu. Atvirumas, globalizacija, interneto tinklai, atrodė, turėjo reikšti nuomonių įvairovę ir didesnį informacijos šaltinių pasirinkimą, tačiau įvyko priešingai. Tapo įmanoma klausytis tik to, ką nori girdėti, paprasčiau rinktis lengvesnį gyvenimą ir bendrauti tik su tais, kurie mąsto taip kaip tu, kurie ne tik pateikia faktus, tačiau geba tai padaryti įspūdingai, „užkabina“ taip, kad negali jiems atsispirti. Tai yra patyčios, „trolinimas“, virusu sklindančios žinios – jūs viską apie tai žinote… Štai čia yra post-truth politics šaknys.
Įvykiai JAV ir Jungtinėje Karalystėje turės didelę įtaką Europai ir visam pasauliui. Visuomenės apklausos rodo, kad Vakaruose menksta parama demokratijai, ir tai pirmą kartą ryškiai suvokta būtent šiais, 2016, metais. Daug kas kaip didžiausią grėsmę pasaulio tvarkai įvardija islamo fundamentalizmą, bet aš manau, kad nors įvykiai ir labai sukrečiantys, fundamentalistai tegali daryti lokalų, ribotą poveikį. Tačiau jei prasidės politikos pokyčiai Vakarų valstybėse, pasekmės galėtų būti kur kas didesnės ir sunkiai prognozuojamos.
Gal tie pokyčiai jau prasidėjo? Vakarų visuomenė ilgą laiką pasižymėjo dėmesiu neteisybei, kad ir kur tai vyktų, jautrumu žmonių kančioms. Televizijos efektas buvo didžiulis. Karo nusikaltimai, kai apie juos nuo Vietnamo karo laikų buvo pradėta pasakoti per televiziją pasitelkiant vaizdo medžiagą, tapo nebetoleruojami. Milijonai žmonių Europos sostinėse 2003 metais išėjo į gatves ir aikštes protestuoti prieš tuo metu rengtą Irako karą. Praėjusiais metais šoką sukėlė prie Turkijos krantų nuskendusio sirų berniuko fotografija. Tačiau tokių žiaurių įvykių, kokie šiuo metu vyksta Alepe, jau seniai nebūta, o reakcijos – beveik jokios. Visuomenė iš esmės tyli, kai kurie politikai daro formalius pareiškimus, daugelis trauko pečiais ir vis atsiranda tokių, kurie Rusijos veiksmuose bei jos platinamose vertybėse įžvelgia gerą pavyzdį.