gruodžio 20, 2018

Spausdinti Spausdinti

Netikros grėsmės ir prezidentinės ambicijos

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Lietuvos žinios

Praėjusią savaitę paaiškėjo du dalykai. Vienas iš jų – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis rimtai apmąsto galimybę dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose. Antrasis – jei S. Skvernelis dalyvaus prezidento rinkimuose, jis jų nelaimės.

Prognozė nėra aiškiaregio ateities numatymas. Prognozuoti galime dabar besiklostančių įvykių tėkmę ir logiką pratęsdami į ateitį. O šiuo metu padėtis yra tokia, kad aiškiai mažėja visuomenės pasitikėjimas ministru pirmininku S. Skverneliu, ir neigiamas vertinimas viršijo teigiamą. Darant prognozes reikia atkreipti dėmesį ir į prezidento rinkimų konkurentus. Populiariausi kandidatai Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė ryškiai pirmauja visuomenės apklausų reitinguose. Pažymėtina tai, kad jų pažiūros ir elektoratas gana panašus. Net jei S. Skvernelis rinkimuose patektų į antrąjį turą, šių minėtų kandidatų balsai didžia dalimi sumuotųsi, ir įveikti varžovą būtų nepaprastai sunku.

Mokytojų protestai – tai reakcija į arogantišką vyriausybės elgesį. Susidūręs su tokia situacija, ministras pirmininkas jos iš karto teisingai neįvertino, mėgino sumenkinti protestų rimtumą, suniekinti protestuojančius mokytojus ir, kas be ko, paieškoti kurstytojų tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Daugelis gyventojų simpatizuoja mokytojų siekiams, todėl toks tiesmukiškas ir bravūriškas ministro pirmininko elgesys pakirto jo populiarumą – sužlugdė jį galbūt nepataisomai.

Daug kas tikėjosi, kad ministras pirmininkas atstatydins švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę. Taip ir įvyko – nors ir su dideliu pavėlavimu, kai suvaldyti įsisiūbavusią krizę jau tapo itin sunku. Tačiau vietoj vieno ministro buvo atstatydinti visi trys. Greičiausiai tai buvo suplanuota kaip itin stiprus viešųjų ryšių veiksmas, turėjęs pademonstruoti tvirtą ministro pirmininko kaip lyderio charakterį. Vis dėlto šis ėjimas nesuveikė, nes niekas nesuprato, kodėl prireikė dar dviejų ministrų galvų, ir kodėl būtent šių, o ne kurių nors kitų.

Skvernelis visada garsėjo savo nestandartiniais veiksmais, drąsiais pasisakymais. Jie ir padėjo jam susikrauti populiarumą. Tačiau ilgainiui, kaip tai ir nutinka, atitinkamų poelgių efektas ėmė blėsti, todėl kilo pagunda elgtis vis aštriau. Bet su tuo aštrinimu buvo persistengta – ir gautas priešingas efektas. Vienas toks žingsnis buvo trijų ministrų atleidimas, kitas – sąmokslo, kuriame dalyvauja konservatoriai, esą remiami Rusijos slaptųjų tarnybų, pagarsinimas.

Tas sąmokslas tėra muilo burbulas. Delsęs kelias dienas pats S. Skvernelis galų gale patvirtino, kad neturi jokios informacijos apie konservatorių rezgamą sąmokslą, o prezidentė Dalia Grybauskaitė patikino, kad jokios pažymos apie sąmokslą išvis nėra. Gauti specialiųjų tarnybų atsakymai į S. Skvernelio užklausą dėl sąmokslo nebus pateikti Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams – pasak ministro pirmininko, nėra tokio būtinumo. Tai vėlgi paliudijimas, kad jokio sąmokslo nėra.

Galų gale ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad vykdomas puolimas prieš vyriausybę verčia jį galvoti apie dalyvavimą prezidento rinkimuose.

Tiesą sakant, jokio išskirtinio puolimo prieš vyriausybę nėra. Pats ministras pirmininkas išsiūbavo vyriausybės laivą atleisdamas tris ministrus, pats jis kalbomis apie sąmokslą kėlė visuomenėje susierzinimo ir nerimo bangas.

Ar galima laikyti atsakingu valstybės vyrų elgesį, kai oponentams viešai metami kaltinimai nebūtais dalykais, ir dar tokiais? Valstybės vadovas niekada neturėtų sau leisti spekuliuoti grėsme iš Rytų. Jeigu kai kas bando parodyti, kad Lietuva dėl Rytų kaimynės grėsmės serga persekiojimo manija, tai gal jau darosi panašu į tiesą. Tie vis garsinami sąmokslai tampa banalybe – nerimtu dalyku, visuomenės akyse nuvertina realias grėsmes.

Dabar jau aišku, iš kur tos keistos ministro pirmininko idėjos – rimtais argumentais nepagrįstas pažadas pritraukti į Lietuvą naujus prekybos tinklus, kažkoks įstatymų paketas, esą pažabosiantis kainas, nerimtai atrodanti iniciatyva įvesti maisto kuponus. Tai yra ministro pirmininko „rūpinimasis liaudimi“ rengiantis prezidento rinkimams. Tik – mokytojų streikai akimoju nubraukė šias pastangas.

Lietuvos premjeras, užimdamas šias pareigas, dar niekada nekandidatavo į prezidentus. Ir nenuostabu – premjero pareigos itin atsakingos, o įgaliojimai netgi didesni, nei prezidento. Todėl kyla klausimas, kas gi skatina S. Skvernelį žvalgytis į prezidento postą? Tikrai ne opozicijos spaudimas. Tą galų gale pripažino ir pats ministras pirmininkas, šios savaitės pradžioje jau kalbėjęs, kad padėtis nėra niekuo išskirtinė ir kad opozicija tiesiog dirba savo darbą. Tenka spėlioti – gali būti, kad jam jau apkarto „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio priežiūra ir jis mano, kad prezidento postas suteiktų daugiau laisvės. Tačiau pati galimybė, kad ministras pirmininkas dėl kito krėslo gali numoti ranka ir į vyriausybę, ir į savo išgirtąsias reformas, nesuteikia stabilumo pojūčio, kelia valstybėje niekam nereikalingas aistras.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)