Jau pirmasis Seimo rinkimų turas sukėlė revoliuciją Lietuvos politinėje sistemoje. Nelaukdami net antrojo turo ir galutinių rinkimų rezultatų atsistatydino dviejų valdančiosios koalicijos partnerių – Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ – lyderiai Valentinas Mazuronis ir Rolandas Paksas.
Beje, tokia skuba primena kapitono sprukimą iš skęstančio laivo: rinkimai dar nesibaigė, ir likusios nevairuojamos, byrančios partijos nepadės savo atstovams, kurie liko rungtis antrajame rinkimų ture.
Skubotas, chaotiškas atsistatydinimas užbaigia keliolikos metų epochą, pernelyg užsitęsusį laikotarpį, kai minėtos partijos nuolat rinkėjų buvo apdovanojamos sunkiai paaiškinamu nepelnytu palankumu ir buvo ryški Lietuvos politinio spektro dalis.
Darbo partija pastaruoju metu patyrė tris smūgius. Pirmasis – įsigalėjęs nuosprendis partijos vadovams „juodosios buhalterijos“ byloje. Antrasis – populiaraus lyderio Viktoro Uspaskicho atsistatydinimas. Trečiasis – naujo lyderio V. Mazuronio „nuleidimas“ iš šalies ir jo sprendimas asmeninius interesus iškelti virš partijos interesų, likti šiltoje vietoje Briuselyje ir nevesti partijos Seimo rinkimuose. Rezultatas dramatiškas – partija, kuri prieš ketverius metus gavo daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje, per šiuos rinkimus neįveikė 5 proc. barjero.
Toks pat, o gal net dramatiškesnis ir visos valdančiosios koalicijos likimas. Prisiminkime: dabartinė Vyriausybė beveik ketverius metus mėgavosi iki šiol neregėtu gyventojų palaikymu, mat visų ankstesnių vyriausybių reitingai gyventojų apklausose trenkdavosi į dugną jau per pirmąjį šimtadienį. Tuo metu socialdemokratų premjeras populiarumu ilgą laiką varžėsi su prezidente Dalia Grybauskaite, o jo partija apklausose buvo labiausiai palaikoma mažne iki pačių rinkimų. Užtat rinkimuose politinė švytuoklė suveikė kaip visada (ir net dar efektyviau). Socialdemokratų netektis didesnė nei Tėvynės sąjungos praėjusiuose Seimo rinkimuose po valdžioje praleistų ketverių metų, paženklintų krizės ir virtinės itin nepopuliarių sprendimų. Kitos dvi koalicijos partnerės, kaip jau minėta, taip pat patyrė ryškų pralaimėjimą.
Ar tai netikėta? Taip, tenka pripažinti, kad šito niekas nesitikėjo. Tam, kad paaiškintum šį fenomeną, vien logikos ir apmąstymų turbūt nepakaktų. Pagelbėti gali nebent minčių eksperimentas: reikėtų įsivaizduoti, kaip rinkėjas ateina į rinkimų apylinkę, rengiasi pažymėti partiją rinkimų biuletenyje ir staiga suvokia, kad atitinkamai pasirinkęs televizoriaus ekrane dar ketverius metus regės tuos pačius veidus, klausysis tų pačių nerišlių kalbų… Ne, tai tiesiog nepakeliama, neįmanoma!..
Panašus minčių eksperimentas tiktų ir mėginant rasti paaiškinimą, kokiu būdu Liberalų sąjūdis, skandalingai praradęs lyderį, sugebėjo gauti daugiausia rinkėjų balsų per visą partijos istoriją. Liberaliai nusiteikę rinkėjai, žinoma, yra nusivylę šia partija, ir tai rodė gyventojų apklausos prieš rinkimus, tačiau atėjusi prie balsadėžių nemenka rinkėjų dalis tiesiog nerado kitos dėmesio vertos partijos, palaikančios liberalias vertybes. Akivaizdu, kad šios partijos jėga – tam tikras jos nuoseklumas ir idėjos, kurios itin išryškėja kitų partijų populizmo ir eklektiškumo fone. Jeigu ne Eligijaus Masiulio skandalas, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) dešiniojoje politinio spektro pusėje greičiausiai būtų tapę jaunesniuoju broliu. Verta dėmesio aplinkybė, kad krikščionių demokratų konservatyvaus sparno lyderė Irena Degutienė partijos sąraše po rinkėjų reitingavimo buvo pastūmėta iš antros poziciją į ketvirtą, o šio sparno „spykeris“ Rimantas Dagys iš 15-os nukrito į 23 poziciją. Neką geriau sekėsi ir „Bernardinai.lt“ redaktoriui Andriui Navickui. Tai verčia susimąstyti, ar krikščionių demokratų rinkėjai iš tikrųjų yra tokie jau konservatyvūs, ir leidžia daryti prielaidą, jog dalis liberalų balsų vis dėlto atiteko krikščionims demokratams.
2008 metų Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija gavo 15 proc. balsų, 2012 metais „Drąsos kelias“ – 8 procentus. Daugiausia tai buvo vadinamieji protesto balsai. Ne mažiau protesto balsų galima tikėtis per kiekvienus rinkimus, tik klausimas, kokioms politinėms jėgoms jie atiteks. Šiais metais nusivylę iki šiol valdančiomis politinėmis partijomis rinkėjai savo balsą galėjo atiduoti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), kylančiai ir energingai politinei partijai, kuri tik formaliai yra politikos senbuvė, o iš tikrųjų – visiškai nauja politinė jėga su lengvu policiniu prieskoniu, tad tinkanti bent daliai nusivylusiųjų. Daugiausia protesto balsų atiteko Antikorupcinei N. Puteikio ir K. Krivicko koalicijai, kuri, nors gavusi 6 proc. balsų, neįveikė koalicijoms numatyto 7 proc. barjero, kad galėtų patekti į Seimą. Tad šie balsai pražuvo, galima sakyti, vien dėl atsitiktinumo, ir Seime turėsime kiek mažiau triukšmingų politikų.
Į antrąjį rinkimų turą iškopė 42 TS-LKD kandidatai ir 40 LVŽS atstovų. Pastarųjų pranašumas – geras įdirbis vietose, tačiau konservatoriai turi daugiau patirties ir tradiciškai gali kliautis savo rinkėjų aktyvumu, kuris taps itin svarbiu faktoriumi, bendram rinkėjų aktyvumui antrajame ture kritus iki maždaug 30 procentų. Be to, LVŽS gali labiau tikėtis rinkėjų, iki tol balsavusių už kitas partijas, palaikymo, o TS-LKD, kaip žinoma, daug draugų neturi. Akivaizdu, kad lygių varžovų grumtynės dėl čempiono titulo gali tęstis iki paskutinės akimirkos.