- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Nepanoro valdžios – ar teisingai pasielgė?

Likus kelioms dienoms iki JAV prezidento rinkimų senatorius Tedas Cruzas išreiškė paramą respublikonų kandidatui Donaldui Trumpui. Šis faktas patraukė dėmesį kiekvieno, kas sekė JAV prezidento rinkimų kampaniją. 

Išreikštoji parama negalėjo nestebinti, nes abu politikai, varžydamiesi dėl teisės tapti Respublikonų partijos kandidatu, išliejo vienas ant kito po kibirą purvo. D. Trumpas prilipino T. Cruzui etiketę „meluojantis Tedas“ ir šaipėsi iš jo žmonos, o T. Cruzas vadino D. Trumpą „serijiniu suvedžiotoju“ ir „neregėto masto narcizu“. Vis dėlto paremdamas D. Trumpą T. Cruzas pareiškė, kad tai padarė dėl Respublikonų partijos vertybių.

Politika yra tokia sritis, kurioje asmenines simpatijas ar antipatijas, patirtas nuoskaudas ar įžeistą savimeilę dažnai tenka atidėti į šalį. Ką šiuo požiūriu galima pasakyti apie pokalbius ir derybas Lietuvoje po Seimo rinkimų tariantis dėl valdančiosios koalicijos? 

Tenka pripažinti, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų elgesys nebuvo solidus. Konservatoriai galėjo dalyvauti valdančiojoje koalicijoje – tiksliau, pamėginti dalyvauti, tačiau to nepadarė. Pats savaime šis faktas nėra smerktinas. Nėra tokios prievolės politinėms partijoms būtinai susitarti. Blogiau, kad derybos neprasidėjo nulėmus subjektyviems, neaiškiems veiksniams.

Taip, politikos naujokai „valstiečiai“ kaip partneriai gal ir nėra dovanėlė. Jie pasižymi netradicinėmis idėjomis ir keistoku elgesiu. Konservatoriai, kaip viena iš labiausiai patyrusių Lietuvos politinių partijų, galėtų jiems parodyti konstruktyvumo pavyzdį. Tuo jie galėtų pelnyti pranašumą ir sulaukti didesnio rinkėjų pasitikėjimo. Deja, konservatorių elgesys šį kartą tik patvirtino juos aplipusius stereotipus – kad ši partija yra arogantiška ir laikosi įsikibusi savo neklystamumo doktrinos, kad ji nemoka pralaimėti ir yra pernelyg įtari, linkusi visur ieškoti priešų.

Taip, „valstiečiai“ gal ir ėmėsi gudrauti, po laimėtų rinkimų tiesiai šviesiai nepakvietę į koaliciją antros didžiosios naujojo Seimo partijos ir vietoj to pradėję kelti absurdiškas idėjas apie vaivorykštės koaliciją. Tačiau neįvykusių derybų kaltininkai liko konservatoriai, kurių elgesys priminė blaškymąsi, buvo nepaaiškinamas. Kaip derybų sąlygą kelti reikalavimą į koaliciją priimti liberalus, kurie patys to nenori, – argi tokį žingsnį įmanoma laikyti pasvertu ir konstruktyviu? Lygiai taip pat nieko negali apgauti teiginys, kad reikalavimas sudarant koalicijos sutartį ją pasirašantiems partneriams pasitikrinti VSD yra skirtas Gabrieliui Landsbergiui, kaip buvo aiškinama žiniasklaidai. Gal tai toks humoras, tačiau juokas neima.

Nerimtas ir kitos įtakingos konservatorės Irenos Degutienės argumentas: aš šitų draugų nepažįstu. Tai taip pat nepanašu į atsakingą valstybinį požiūrį, svarų argumentą partijai nepradėti derybų. Nepažįstate? Tai susipažinkite.

Taip, pasaulyje, kuris būtų geriausias iš geriausių, konservatoriams su „valstiečiais“ nederėtų draugauti. Tačiau tokiame pasaulyje nebūtų ir problemų, su kuriomis susiduria Lietuva. Rinkėjai patikėjo „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio kalbomis. Kodėl taip atsitiko – jokia paslaptis. Tiesiog ši politinė partija aštriausiai ir tokiais žodžiais, kokius rinkėjai norėjo girdėti, kėlė skaudžias valstybės problemas. Didžiausią patyrimą turinčios politinės partijos buvo nubaustos, nes prarado ryšį su Lietuvos tikrove, rinkėjų kasdienybe. Investicijų skatinimo programos, kurias rinkimams pateikė tradicinės partijos, galėtų pakelti tų žmonių, kurie ir dabar neblogai verčiasi, gerovę, tačiau „antrajai Lietuvai“ mažai kuo padės. Kad čia vyktų pokyčiai, reikia jautraus, galbūt nestandartinio požiūrio. Kažką tokio ir pateikė R. Karbauskis. Kad jo pasiūlymai padriki ir nekonstruktyvūs – čia jau kita kalba. Partijos – politikos senbuvės galėjo išdėstyti konstruktyvias nuostatas, atliepiančias paprasto žmogaus lūkesčius, tačiau to nepadarė, nerado būdo tai padaryti. Todėl nėra ką kaltinti, o tik pačias save. 

Jei konservatoriai nusprendė neiti į koaliciją, jie tai galėjo padaryti keliais būdais, kurie būtų išryškinę jų principingumą ir programines nuostatas. Jie galėjo pradėti derybas ir, garsiai pareiškę, kad jiems nepriimtinos konkrečios populistinės ar kairuoliškos „valstiečių“ nuostatos, jas nutraukti. Taip būtų iškart nubrėžta takoskyra su populistine politika ir atsirastų geras pagrindas opozicijai Seime. Būtų galima ir be derybų pareikšti, kad tokia koalicijos partnerė nepriimtina. Tai būtų ryškus akcentas, patikęs daliai itin principingų konservatorių rėmėjų. O dabar konservatorių prezidiumas pareiškė, kad partija lieka „atvira deryboms“, kai traukinys jau buvo nuvažiavęs. Tokia pozicija vargiai gali imponuoti – veikiau žadina užuojautą.

Kita vertus, buvo rimtų motyvų jungtis į koaliciją. Dalį jų išdėstė išrinktasis Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Ketverius metus stovėti nuošalyje ir su piktdžiuga stebėti, kaip kiti negrabiai sukioja valstybės vairą, – kažin ar toks žaidimas pateisinamas. Laikai nėra ramūs, ir ketveri metai valstybei yra labai daug. Kažin ar kas nors galės džiaugtis, jei dabar formuojama vyriausybė susimaus. 

Jei partijos interesai keliami aukščiau nei valstybės, jau savaime nėra gerai. Dar daugiau, bijau, kad tie, kurie taip skaičiuoja, neapsiskaičiuotų. Jei kas mano, kad „valstiečiai“ yra labai didelis blogis, po ketverių metų gali būti priversti pakeisti savo nuomonę. Rinkėjai, ir ne tik Lietuvoje, įrodo, kad jų pasirinkimas neturi apribojimų, kuriuos mes norėtume nubrėžti kaip savaime suprantamus. Nebus taip, kad susimovusių „valstiečių“ balsai nukeliaus tiesiai aštriadančiams opozicijos konservatoriams. Neverta abejoti tuo, kad po ketverių metų rinkimuose dalyvaus dar viena radikali politinė jėga – galbūt tokia, kokios šiandien negalime net įsivaizduoti. Ir ji vėl kels galbūt net dar didesnį iššūkį tradicinėms partijoms.