Nemokamų pietų nebūna

Pa­va­di­ni­mas – po­sa­kis, ku­rį la­biau­siai mėgs­ta li­be­ra­lai. Teo­riš­kai. Ta­čiau, kaip sa­kė vie­nas kla­si­ki­nės li­te­ra­tū­ros he­ro­jus, „teo­ri­ja, bro­lau, sau­sa ša­ka, už­tat gy­ve­ni­mo vai­sin­gas me­dis žy­di“. Vil­niaus me­ras Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius, leis­da­mas, kad už jo pie­tus „Na­ru­čio“ vieš­bu­ty­je su­mo­kė­tų kon­cer­no „MG Bal­tic“ va­do­vai, el­gė­si taip, lyg li­be­ra­lio­jo po­sa­kio apie pie­tus ne­bū­tų gir­dė­jęs. Ta­čiau tuo su­nku pa­ti­kė­ti, tie­sa?

Apie tai, kad ge­gu­žės 5 die­ną „Na­ru­čio“ vieš­bu­ty­je R. Ši­ma­šius pie­ta­vo su kon­cer­no „MG Bal­tic“ va­do­vais, skelb­ta įvai­rio­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. To ne­nei­gia ir pats me­ras. Por­ta­le 15min.lt ra­šo­ma: „R. Ši­ma­šius pri­pa­ži­no, jog už pie­tus pats ne­mo­kė­jo, ta­čiau pa­ti­ki­no, kad už mais­tą ti­krai ne­par­si­duo­tų.“

Ką reiš­kia ka­žin ko­kie pie­tūs Lie­tu­vą su­dre­bi­nu­sio po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos skan­da­lo kon­teks­te? Apie juos ver­ta pa­kal­bė­ti dėl dvie­jų prie­žas­čių. Pats skan­da­las ir taip jau ga­na pla­čiai ap­ta­ria­mas, ta­čiau su juo su­si­ję ti­kri fak­tai kol kas ne­paaiš­kė­jo, tad ten­ka spė­lio­ti ir spe­ku­liuo­ti, o šiuo, pie­tų, at­ve­ju – fak­tas yra kaip bly­nas. Ki­ta ver­tus, ta men­ka de­ta­lė ilius­truo­ja el­ge­sio pa­vyz­dį, iš ku­rio gal­būt ga­li­ma pa­da­ry­ti kai ku­rias pla­tes­nes iš­va­das apie vi­są ki­lu­sį skan­da­lą.

„Ma­nęs už pie­tus ne­nu­pirk­si“, – gi­ria­si R. Ši­ma­šius. At­seit jo kai­na kur kas di­des­nė, ar taip rei­kia su­pras­ti? Ži­no­ma, ga­li­ma sa­ky­ti, kad me­ro pie­tūs vie­ni nie­kai pa­ly­gin­ti su tais 106 tūkst. eu­rų, ku­riuos, kaip įta­ria­ma, tuo­me­tis Li­be­ra­lų są­jū­džio pir­mi­nin­kas Eli­gi­jus Ma­siu­lis ga­vo iš mi­nė­to kon­cer­no at­sto­vo. Ta­čiau nie­kas ne­tvir­ti­na, jog tai bu­vo ge­rai, jei taip iš ti­krų­jų įvy­ko. Tuo me­tu R. Ši­ma­šius apie sa­vo pie­tus kal­ba net ne­už­si­kirs­da­mas. Nei jis, nei, re­gis, nie­kas ki­tas ne­įž­vel­gia čia prob­le­mos. O tai iš tie­sų keis­ta. Taip, pie­tų, ko ge­ro, ne­ga­li­ma ly­gin­ti su kau­ge gry­nų­jų pi­ni­gų par­ti­jos pir­mi­nin­ko bu­te, ta­čiau pa­kal­bė­ti ti­krai yra apie ką.

Kiek ga­lė­jo kai­nuo­ti pie­tūs „Na­ru­ty­je“? 20 eu­rų? Ar di­de­lė, ar ma­ža su­ma yra 20 eu­rų – fi­lo­so­fi­nis klau­si­mas, bet ir 20 eu­rų nie­kas šiaip sau ne­duo­da. O jei įkliu­vęs už grei­čio vir­ši­ji­mą 20 eu­rų pa­siū­ly­tum po­li­ci­nin­kui? Ga­lų ga­le svar­bu net ne pa­ti su­ma, o pri­nci­pas.

Ar kiek­vie­nas ga­lė­tų pa­si­gir­ti, kad stam­baus kon­cer­no bo­sai vai­ši­no jį pie­tu­mis? Ži­no­ma, ne. Jei tai vyks­ta, va­di­na­si, ne šiaip sau. Skel­bia­ma, kad „MG Bal­tic“ at­sto­vai la­bai su­si­rū­pi­nę dėl Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­lo sta­ty­bos. Pa­ties me­ro tei­gi­mu, tai bu­vo vie­nas klau­si­mų, ap­tar­tų pie­tau­jant „Na­ru­ty­je“. Kaip tai ver­tin­ti? „MG Bal­tic“ nei so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ini­cia­ty­vo­mis, nei pa­trio­tiz­mo sklai­da iki šiol ne­gar­sė­jo. Ši įmo­nių gru­pė yra to­kia, ko­kia yra, ir tai nei ge­rai, nei blo­gai. Tie­siog ryš­kus kon­cer­no ryž­tas sta­ty­ti pa­triar­cho pa­mink­lą iš­sis­ki­ria iš ki­tos jo veik­los. Tai, jog „MG Bal­tic“ už­sis­py­ręs sta­ty­ti pa­mink­lą bū­ti­nai Kons­tan­ti­no Sir­vy­do skve­re, o ne prieš­ais Na­cio­na­li­nę fil­har­mo­ni­ją, ke­lia nau­jų klau­si­mų. Ar mo­ty­vai vien pra­kti­niai, es­te­ti­niai, vi­suo­me­ni­niai? Pats R. Ši­ma­šius tvir­ti­na gir­dė­jęs „są­moks­lo teo­ri­jų“ apie ke­ti­ni­mus K. Sir­vy­do skve­re sta­ty­ti na­mus. Žo­džiu, pa­mink­lo klau­si­mas ne toks jau aiš­kus ir skaid­rus, esa­ma šio­kių to­kių niuan­sų, gal­būt yra kon­cer­no no­ras me­rą švel­niai pa­glo­bo­ti ir spus­te­lė­ti. Sos­ti­nės va­do­vas, ne­pai­sy­da­mas tų še­šė­liu­kų, ei­na į su­si­ti­ki­mą res­to­ra­ne, ku­ris ofi­cia­liai ne­įtrauk­tas į da­bot­var­kę, lei­džia­si pe­ni­mas, nuo­lan­kiai ge­ria iš avi­nė­lio pė­dos. To­kią iš­va­dą ga­li­ma da­ry­ti net ir lai­kan­tis ofi­cia­lios me­ro ver­si­jos, kaip vy­ko su­si­ti­ki­mas ir kas per jį bu­vo ap­tar­ta.

Įsi­vaiz­duo­ki­me si­tua­ci­ją – stu­den­tai prieš eg­za­mi­ną do­va­no­ja dės­ty­to­jui gė­lių. Ar tai tie­siog at­si­dė­ko­ji­mas jam už ge­ras pa­skai­tas, ar no­ras su­kur­ti ge­rą eg­za­mi­no at­mos­fe­rą? Si­tua­ci­ją ga­li­me ma­ty­ti ir taip. Bet iš tie­sų ne­ver­ta ap­gau­di­nė­ti sa­vęs dėl mo­ty­vų, ko­dėl stu­den­tai su­lieps­no­ja mei­le dės­ty­to­jui prieš eg­za­mi­ną, – tai jų gud­ra­vi­mas, švel­nus mė­gi­ni­mas įsi­teik­ti, pa­lenk­ti dės­ty­to­ją sa­vo pu­sėn, nu­pirk­ti. Dar vie­nas žings­ne­lis – ant sta­lo at­si­ras ka­vos, sal­dai­nių… Ne­sun­ku su­pras­ti, kad toks „nuo­šir­dus“ eg­za­mi­nuo­to­jo ir eg­za­mi­nuo­ja­mo­jo, spren­dė­jo ir to, ku­riam spren­di­mas tai­ko­mas, bend­ra­vi­mas yra ne­priim­ti­nas.

Pri­si­min­ki­me dar vie­ną pie­tų is­to­ri­ją. Pra­ėju­sių me­tų va­sa­rio mė­ne­sį gru­pė bu­vu­sių ir esa­mų Ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jų pie­ta­vo Kai­šia­do­rių vers­li­nin­ko Al­gi­man­to Rad­vi­los pra­mo­gų cen­tre. Pa­aiš­kė­jo, kad kai ku­rie tei­sė­jai da­ly­va­vo nag­ri­nė­jant ci­vi­li­nę by­lą, su­si­ju­sią su A. Rad­vi­los in­di­vi­dua­lia bend­ro­ve. Nors ši by­la bu­vo baig­ta dar 2013 me­tais, dėl mi­nė­to įvy­kio vie­šo­jo­je erd­vė­je ki­lo skan­da­las. Jis dar la­biau įsi­siū­ba­vo, kai at­si­ra­do abe­jo­nių, ar už pie­tus su­mo­kė­ti pi­ni­gai, jei­gu to­kie bu­vo, pa­te­ko į ka­są, į ofi­cia­lią aps­kai­tą. Dėl šio skan­da­lo at­sis­ta­ty­di­no Ape­lia­ci­nio teis­mo kanc­le­ris Juo­zas Aks­ti­nas.

Iš­ties, ne­mo­ka­mų pie­tų ne­bū­na. Yra ir ki­tas pa­sa­ky­mas – ne­mo­ka­mas bū­na tik jau­kas spąs­tuo­se.

Vil­niaus va­do­vo, o gal ir dau­ge­lio ki­tų žmo­nių, ku­riems me­ro pie­tūs ne­su­kė­lė jo­kio įta­ri­mų, eti­nė klau­sa nė­ra ab­so­liu­ti – ji su­tri­ku­si. Jei eti­nis jau­tru­mas taip at­bu­kęs, teks pa­ci­tuo­ti Vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­mą: „Vals­ty­bės tar­nau­to­jas pri­va­lo elg­tis ne­prie­kaiš­tin­gai, bū­ti ne­pa­per­ka­mas, ne­priim­ti do­va­nų, pi­ni­gų ar pa­slau­gų, iš­skir­ti­nių leng­va­tų ir nuo­lai­dų iš as­me­nų ar or­ga­ni­za­ci­jų, ga­lin­čių da­ry­ti įta­ką, kai jis ei­na vals­ty­bės po­li­ti­ko par­ei­gas ar at­lie­ka tar­ny­bi­nes par­ei­gas.“ Taip api­bū­di­na­mas vals­ty­bės tar­nau­to­jo veik­los eti­kos pri­nci­pas – pa­do­ru­mas. Čia ne­kal­ba­ma apie do­va­nų ar su­teik­tų pa­slau­gų ver­tę, jos ri­bą, ir toks po­žiū­ris yra pa­grįs­tas. Tad ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie Vil­niaus me­ro pa­do­ru­mą?

Štai kaip tei­si­nę pa­dė­tį aiš­ki­na Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros In­for­ma­ci­jos sau­gu­mo val­dy­mo ir ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jos sky­riaus ve­dė­jas Juo­zas Be­ren­ta: „Iš es­mės skir­tu­mas tarp do­va­nos ir ky­šio yra tas, kad do­va­na ne­ga­li bū­ti duo­da­ma vals­ty­bės tar­nau­to­jui, nes ji vi­sa­da trak­tuo­ti­na kaip ky­šis. Tad do­va­nos, kad ir kaip jos bū­tų va­di­na­mos, vis tiek yra ky­šis. Ar tai do­va­na, ar „at­ka­tas“, ar at­si­dė­ko­ji­mas už pa­slau­gą, ar bet ko­kie ki­to­kie ter­mi­nai – vi­sai ne­svar­bu.“

Bū­tų la­bai ne­ge­rai, jei po šio skan­da­lo lik­tų įspū­dis, kad bet ko­kie po­li­ti­kų ir vers­li­nin­kų kon­tak­tai ga­li bū­ti tik ko­rup­ci­niai. Prieš­in­gai, po­li­ti­kai tu­ri pa­lai­ky­ti ry­šius su vers­li­nin­kais, kaip ir su ki­to­mis in­te­re­sų gru­pė­mis, nes kur dau­giau jie gaus in­for­ma­ci­jos apie vi­suo­me­nės po­rei­kius? Tik tai rei­kia da­ry­ti tin­ka­mo­je vie­to­je, tin­ka­mu lai­ku ir, ži­no­ma, be do­va­nų, do­va­nė­lių. Ne­ofi­cia­lus me­ro su­si­ti­ki­mas su kon­cer­no at­sto­vais apau­go įvai­rio­mis spe­ku­lia­ci­jo­mis dėl sa­vi­val­dy­bės vie­šų­jų pir­ki­mų, su­si­ju­sių su „MG Bal­tic“, dėl R. Ši­ma­šiaus at­sto­vau­ja­mos par­ti­jos se­nų ry­šių su šia vers­lo gru­pe ir pa­na­šių da­ly­kų. Me­ro, kaip ir kiek­vie­no po­li­ti­ko, par­ei­ga yra elg­tis taip, kad vi­suo­me­nei ne­kil­tų jo­kių abe­jo­nių dėl jo veiks­mų, o šiuo at­ve­ju nu­ti­ko ki­taip.