- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Naujos partijos – katė maiše

Mobilizuoti gyventojus, atgaivinti viltį, pakviesti juos į rinkimus yra svarbu. Tokia demokratijos proceso esmė. Žinoma, sutelkti žmones gali charizmatiniai lyderiai. Vadinamieji rezonansiniai įvykiai irgi sudaro mobilizavimui palankias sąlygas. Tačiau vien to toli gražu neužtenka.

Naivokos yra viltys piliečių, įsitikinusių, kad naujos pastaruoju metu Lietuvoje įsikūrusios partijos nuvers kalnus. Geriausiu atveju ištrykš purslų fontanas, ir tuo viskas pasibaigs. Po ketverių metų, prieš kitus Seimo rinkimus, apie šias partijas būsime užmiršę. Ir visai ne dėl kieno nors piktos valios, o todėl, kad šios partijos kuriamos netinkamais pagrindais.

Jos žaidžia emocijomis, tačiau neturi svarbiausios idėjos, programos, nėra nusiteikusios ilgam ir atsakingam darbui. Ryškių asmenybių, kompetentingų žmonių joms taip pat stinga. Vis dėlto didžiausia bėda – platformos stoka. Šių partijų priekyje stovi vienas ar kitas lyderis, apie kurio mintis, pažiūras, galimybes mažai žino ne tik visuomenė, bet ir patys artimiausi sekėjai. Žodžiu, siūloma pirkti katę maiše.

Naujosios partijos kalba apie vienos ar kitos problemos sprendimą, vieno ar kito pareigūno pašalinimą ar reabilitavimą. Taip, jei keliamos problemos gana aštrios, to pakanka mobilizuoti žmones… keliems mėnesiams. Įstatyti naujas duris ir pakeisti kelis langus – tai nėra tas pats, kaip renovuoti namą.

Kelių problemų sprendimas dar toli gražu nereiškia, kad Lietuva pasikeis, kad bus įvykdytos politinės, socialinės, ekonominės, kultūros reformos. Naujųjų partijų atstovai jau dabar, tarsi patys save iš anksto guosdami, pranašauja, kad su jais susidoros sistema, politikos elitas. Tačiau kol kas elitas dar neturi su kuo susidoroti, nes patys naujieji politikai grimzta į smulkias intrigėles ir iki šiol nepareiškė tvirto bei nuoseklaus pasiryžimo vesti Lietuvą į priekį, ją reformuoti.

Diskusijose, ką gi gali nuveikti naujosios partijos, vyrauja tokia dvasia: “Gal tas ar kitas žmogus, ateinantis į politiką, neblogas, gal pasitikėkim juo, gal ką nors jis padarys.” Sakoma, jei nieko nepavyks nuveikti, bent pagąsdinsim. Tai neprimena solidaus valstybinio požiūrio.

Toks ir rezultatas: susiburia atsitiktinių žmonių grupės, kurios, deja, lygiai taip pat greitai ir subyrės. Tačiau vertinant politiką rimtai ir atsakingai turėtų būti pareikšta, kad ateina nauja tvirta, stiprų stuburą ir aiškią programą turinti, tam tikriems Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti politinė jėga, kuri savo programos pagrindu burs žmones, kurs skyrius rajonuose ir dirbs daug metų nepaisydama palankių ar nepalankių aplinkybių, kol pasieks savo svarbiausius tikslus.

Vidmantas Valiušaitis savo komentare neseniai priminė norvegų politologą S.A.Lie, kuris prieš keletą metų įžvelgė rimtą Lietuvos politinių partijų trūkumą: jos neatstovauja jokiems viešiesiems interesams ir neturi jokios ideologijos, neatstovauja jokiai konkrečiai visuomenės grupei. Tačiau toliau apžvelgdamas “Drąsos kelio” galimas perspektyvas V.Valiušaitis aiškiai neatsakė, kokiems interesams, kokiai visuomenės grupei atstovauja ši partija? Jis galėjo pasiremti tik vieno iš partijos lyderių spaudoje išsakomomis mintimis, tačiau to toli gražu nepakanka.

Vakarų politologai kalbėdami apie atstovavimą turi omenyje ne gražius bereikšmius žodžius, ne abstrakciją – atseit partija, atstovaujanti visiems geros valios žmonėms. Atstovavimas, kurį jie turi omenyje, turi aiškias socialines ir politologines charakteristikas, kurios siejamos su ideologija. Ir tai ne politologų išrastas kabinėjimasis. Kai nėra programos, partijos veikla savaime virsta intrigomis ir intrigėlėmis.

Partija, matanti ne toliau kaip kelių mėnesių perspektyvą, neturinti savo tapatybės, tampa priklausoma nuo vieno ar kelių žmonių kaprizų, taigi ji iškart pasmerkta. Kai nekeliamas reikalavimas dėstyti kompetentingą nuomonę, įnešti savo indėlį į harmoningą idėjų aruodą, atsiranda galimybė prisiplakti atsitiktiniams, aiškių principų neturintiems žmonėms, kurie tiesiog siekia patekti į Seimą. Tai ir Lietuvos žmonių apgaudinėjimas. Visų pirma, į politiką einantys žmonės neišvengiamai turės kalbėti daugybe skirtingų klausimų, tačiau rinkėjai su jų pozicija lieka nesupažindinti. Be to, neturint pozityvios programos nelieka nieko kita, kaip nuolat ieškoti priešų, skelbti karą plačiausiu frontu.

Vakarietiškas partijų veiklos variklis, atstovavimas aiškiems socialiniams interesams, pakeičiamas savavališku žmonių bei institucijų rūšiavimu į “gerus” ir “blogus”. Vargu ar skaldymas ir kiršinimas yra tai, ko reikia Lietuvai. Tai ir apgaulinga pozicija, nes norint nuveikti rimtus darbus Seime neišvengiamai teks jungtis į valdančiąją koaliciją su tomis pačiomis politinėmis jėgomis, kurios dabar taip triuškinamos žodžiais. Kita galimybė – likti opozicijoje ketverius metus, bręsti, augti ir laukti savo valandos. Tačiau neturinti idėjų platformos partija tokiam žiemkenčio vargui lieka visiškai nepasiruošusi.

Taigi naujosios partijos, kurios paskelbė karą sistemai, iš tikrųjų nieko nauja Lietuvai nesiūlo, nes joms būdingos tos pačios ypatybės, kaip ir šiuo metu egzistuojančioms partijoms: pirmenybė skiriama ėjimui į valdžią, o ne konstruktyviai veiklai, skaidrumo stoka, vengimas apsibrėžti atstovaujamus interesus bei ideologiją ir aiškiai įsipareigoti rinkėjams, partijos buriamos aplink lyderį, o ne idėjas.