gruodžio 10, 2008

Spausdinti Spausdinti

Naujoji programa – tigro šuolis suveržtu diržu

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Naujosios Vyriausybės Seime patvirtinta programa, nepaisant visų ambicijų, netaps posūkio tašku Lietuvos raidoje, tigro šuoliu, nors tokių ambicijų ir turima. Tačiau jei nors pusė joje įrašytų nuostatų bus įgyvendinta, tai bus tikrai reikšmingas žingsnis.

Chirurginiai eksperimentai

„Geležis gydo“, prieina išvadą Samuelio Shemo romano „Vargo kalnas“ herojus – gydytojas internas, patyręs ir šilto, ir šalto ligoninės palatose bei operacinėse. Šis pasakymas reiškia, kad vienintelis veiksmingas būdas padėti pacientui yra operacija, o vaistai ir kiti gydymo metodai nėra patikimi: kaip sakoma, juos naudojant išgyjama per savaitę, be jų – per septynias dienas.

Ko gero, Lietuvai šiuo metu iš tikrųjų būtina intervencija, prilygintina chirurginei operacijai. Ir ne tik dėl krizės – valdžios neveiksnumas pernelyg užsitęsė. Per pastaruosius aštuonerius metus Vyriausybės atsargumas virto nusikalstamu nerangumu, pasyvumas – agresyviu nebaudžiamumo įtvirtinimu, abejingumas – cinišku požiūriu į savus piliečius.

Vyriausiasis chirurgas Andrius Kubilius ateina atsiraitojęs rankoves. Tik ar padėtis neprimena vieno anekdoto? „Ko jūs taip jaudinatės, drebat?“ – klausia medicinos sesuo paciento. „Labai bijau. Juk tai pirmoji operacija mano gyvenime.“ – „Ko čia bijoti? Štai, matot daktarą? Jam taip pat tai bus pirmoji operacija, tačiau jis nė kiek nesijaudina.“

Tai prisimeni girdėdamas Andriaus Kubiliaus pareiškimus, kad jis nebijąs sunkumų ir iššūkių. Žinoma, tai gerai. Tačiau kaip jaučiasi trys su puse milijono pacientų?

Šviežiai patvirtinta Vyriausybės programa yra turiningas ir ambicingas dokumentas, kaip diena ir naktis besiskirianti nuo blankių ir neįpareigojančių biurokratinių paragrafų, kuriuos ankstesnių vyriausybių programoms patiekdavo ministerijų tarnautojai. Joje daug punktų, kuriuos įgyvendinti tiesiog būtina. Ji kartais tvieskia gigantomaniškais Kultūros sostinės fejerverkais, kartais pasiklysta tarp trijų pušų, kalba naivaus vaiko balseliu ir neretai laužiasi pro atviras duris, tačiau kažko dar geresnio tikėtis sunku, nes vargu, ar įmanoma tokiame dokumente kardinaliai pranokti mūsų valstybės subrendimo ir įsitvirtinusio mąstymo lygį.

Proveržis – kur?

Skambia retorika iškaišytos programos vertę mažina nenuoseklumai, tam tikras perdėtas gėrėjimasis savo išmintimi bei galia, kurios, tiesą sakant, dar nėra ir, ko gero, nebus.

Pavyzdžiui, pakalbėkime apie didįjį konservatorių atradimą – proveržio kryptis. Proveržio kryptys, į kurias turėtų būti sutelktos užsienio investicijos ir Lietuvos potencialas, turėtų lemti šalies ekonomikos atgimimą. Tačiau ironiška, kad tos kryptys programoje neįvardijamos. Nurodoma, kad jos bus nustatytos naujame Nacionaliniame susitarime. Kas ir kiek laiko dėl šio Susitarimo derėsis, kol kas neaišku, o iki tol, išeitų, Vyriausybė negalės vykdyti svarbiausio savos programos punkto.

Galime nujausti, kad orientuojamasi į inovatyvias, kuriančias didelę pridedamąją vertę, sritis. Žadama įkurti naują instituciją, Investicijų pritraukimo fondą („Invest in Lithuania“), o prie didžiausių pasaulinių technologinių parkų jau kitais metais turėtų atsirasti šio Fondo atstovybės. Skamba gražiai. Vis dėlto prisiminkime, kiek metų buvo kuriama vienintelė mūsų pramonininkų atstovybė Briuselyje, kuri tikrai reikalinga, tačiau gąsdino didelės jos išlaikymo išlaidos. Žinoma, valstybė gali įkurti brangias atstovybes, nors ir diržų veržimo metais, tačiau klausimas – ar Lietuva tiems užsienio parkams tikrai jau kitais metais turės ką pasiūlyti.

Gerai, kad Lietuva taps atvira užsienio investicijoms šalis, o ne vys investicijas iš savo kiemo, kaip buvo iki šiol – kad užsieniečiai netrukdytų nelabai švarioms „saviškių“ machinacijoms. Vis dėlto esminė prielaida naujųjų technologijų pramonei yra valstybinės investicijos į mokslą ir švietimą. Tai vienareikšmiškai liudija Airijos pavyzdys, į kurį naujoji Vyriausybė, vis minėdama Nacionalinį susitarimą, akivaizdžiai orientuojasi. Tačiau perskaičius šią Vyriausybės programą pasidaro aišku kaip dieną: Vyriausybė mokslui ir švietimui pridės tik centą kitą, ir tai tik geriausiu atveju. Tokiu būdu kalbos apie kažkokį proveržį nelabai turi prasmės.

Tą patį galima pasakyti ir apie programoje nuolat deklaruojamą rūpestį tauta, tautos kultūra. Tačiau to rūpesčio beveik nelieka konkrečioje kultūrai skirtoje programos dalyje. Žinoma, gal ir gerai, jog čia neveidmainiaujama – kalbama skurdžiais, it chirurgo pjūviai taupiais sakiniais, kad niekam nekiltų kokio įtarimo, jog šiai Vyriausybei kultūra yra bent šioks toks prioritetas. Prioritetas – virtualūs proveržio slibinai ir liūtai. Žinia, Vyriausybės Antikrizinė programa knygų leidybai, kūrėjams ir kitoms kultūros sritims žada skaudų smūgį, tačiau ir tolesnė perspektyva neteikia paguodos. Gaila, kad net konservatoriai jau užmiršo, dėl ko vis dėlto kūrėme savo valstybę.

Ir daugelyje kitų programos vietų nesugebama žaisti pagal savo pačių nusistatytas taisykles. Korupcija išraiškingai apibrėžiama formule: Korupcija = Monopolija + Diskrecija – Atskaitomybė. Tačiau su kokiomis monopolijomis ir kaip numatoma kovoti, programa nutyli.

Nieko gera nežada ir arogancija, pasireiškusi kuriant, derinant, pristatant Antikrizinį planą ir pačią tolesnių Vyriausybės darbų programą. Kaip vieną kartą pasakė A. Kubilius, yra dvi nuomonės, mano ir visų kitų, tačiau tik mano yra teisinga. Įdomu, kam tada net kokius penkis kartus programoje minimas Nacionalinis susitarimas, kuriame turėtų dalyvauti profsąjungos, kiti socialiniai partneriai, jei iškart aišku, kad bendradarbiavimas su jais nebus šios Vyriausybės prioritetas.

Institucijų kruša

Esame girdėję, kad naujoji Vyriausybė mažins valdymo išlaidas ir lieknins biurokratų talijas. Tačiau pažiūrėjus į programą to nesimato: planuojama tiesiog naujų institucijų kruša. Vien 2009 m. planuojama įkurti Energetikos ministeriją, Nacionalinę ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybą, Nacionalinę globalizacijos tarybą, jau minėtąjį Investicijų pritraukimo fondą ir atstovybes prie didžiausių pasaulinių technologinių parkų, Eksporto tarybą, Centrinę pirkimų organizaciją, Energetinio saugumo centrą, Socialinės atskirties priemonių įgyvendinimo kontrolės padalinį prie Vyriausybės. Kiek vėliau bus kuriama institucija, kuri sujungs mokslo, technologijų ir inovacijos koordinavimo pastangas, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija, Agentūra, stebinti, kaip įgyvendinamos Integruotų mokslo, studijų ir technologijų centrų (slėnių) programos, Bendruomenių departamentas Šeimos ir socialinės apsaugos ministerijoje.

Taigi kiekvienai problemai, kuri laikoma bent kiek svarbesnė, kuriama nauja viena – ar net keletas – institucijų. Naikinama tik viena institucija, Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas, matyt, tuo pačiu nurodant, kas nėra svarbu.

Pabaigai paminėtini kai kurie Vyriausybės programos įsipareigojimai, kurie galėtų būti vertinami kaip prieštaringi, nes jau anksčiau aptarinėti ir sulaukę nevienareikšmių vertinimų. Tai ketinimas įvesti balsavimą internetu rinkimuose ir referendumuose, sudaryti galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą atskiriems žmonėms, pervadintąją Kaimo reikalų ministeriją perkelti į Kauną. Įsipareigojama ir įvesti tiesioginius merų rinkimus, nors kartu programoje pripažįstama, kad sprendimo, kaip tokiu atveju suderinti mero ir savivaldybės funkcijas, kol kas nėra.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)