Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Rusija – “tai mįslė, suvyniota į paslaptį, slėpinio viduje” (“It is a riddle, wrapped in a mystery, inside an enigma” – angl.), kadaise yra pasakęs žymusis britų premjeras Winstonas Churchillis. Šiam talentingam politikui Rusija, matyt, taip ir liko mįslė – iki šiol sunku paaiškinti, kodėl ne viena proga jis gyrė, net liaupsino Staliną, kartais net tada, kai nebuvo tokios protokolinės ir valstybinės būtinybės.

Mūsų akimis žiūrint, Rusija – ne tokia jau didelė mįslė ir paslaptis. Akivaizdu, kad tai vidinių prieštaravimų draskoma šalis, panirusi iliuzijon, kad gali sukurti tik jai būdingą “demokratiją”, skirtingą nei Vakaruose. Valstybė, kuri savo didybę vis dar seikėja XIX amžiaus kategorijomis ir su artimiausiais kaimynais dažnai mėgina kalbėti iš jėgos pozicijų. Žinoma, tokia padėtis kelia nerimą pasauliui, o ypač ji nepalanki Lietuvai. Mums būtini glaudūs ir konstruktyvūs santykiai su visais kaimynais, taip pat ir Rusija. Deja, esamomis aplinkybėmis santykių gerinimas su Rusija turi savo ribas.

Šį savaitgalį galėjome stebėti keletą naujų reiškinių. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje įkurta partija, savo prioritetu rėksmingai paskelbusi “gerus santykius su Rusija”. Turiu omenyje Kazimieros Prunskienės Lietuvos liaudies sąjungą (LLS). Tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas neformaliai bendravo krepšinio varžybose Kauno sporto halėje.

Svarbiausiu steigiamojo LLS suvažiavimo akcentu tapo mielieji sveteliai – politikai, diplomatai, verslininkai – iš Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos. Rusijos politikų plati širdis ir draugiškumas tiesiog netilpo krūtinėje. Vėl buvo atvertas nusaldintas ir dusinantis glėbys, dar nepamirštas iš okupacijos laikų. Draugiškas ir toks šiltas vyresniojo brolio pamokslavimas, kurio visa logika tiek iškreipta, jog nusvyra rankos mėginant rasti žodžius atsakymui.

Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad daugelis Lietuvos partijų demonizuoja Rusiją, todėl Rusija su tokiomis partijomis neturi apie ką kalbėti. Komiteto pirmininkas pamokslavo, kad dėl to politinis gyvenimas Lietuvoje atsilieka nuo pasaulyje vykstančių procesų. Pasak jo, antirusiškos kampanijos neatitinka visuomenės nuostatų. K.Kosačiovas atsisakė oficialiai susitikti su Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Audroniu Ažubaliu.

Šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje surasti logikos grūdą – neįmanoma. Civilizuotos valstybės tiesiog pripažįsta kitų valstybių parlamentus ir vyriausybes, ypač sudarytas demokratinių rinkimų būdu, ir su jomis stengiasi palaikyti oficialius ryšius, nes tiesiog įprasta, kad išrinkta valdžia atstovauja valstybei ir jos žmonėms. Tai, kad vienos valstybės pareigūnas įniktų į kitos valstybės politinę virtuvę ir dėtų visai tautai į lūpas mintis, kurių tauta dar neišreiškė, – be abejo, didelis išsišokimas. Nenuostabu, kad K.Kosačiovo kalba apsivainikavo totaliu absurdu – esą “Vieningoji Rusija” ir Liaudies sąjunga prisidės prie Lietuvos ir Rusijos santykių normalizavimo. Visagalė Rusijos partija, giliai suaugusi su valdžios struktūromis, sulyginta su įtartina ir dar neapsiplunksnavusia politikos naujoke, partija, kuri į savo steigiamąjį suvažiavimą tesukvietė vos 400 žmonių. Tai, kad stambus politikos veikėjas atvyksta į kaimyninę šalį ir susitinka ne su žmonėms atstovaujančiais pareigūnais, o su politikos marginalais, neatrodo solidu. Tai yra tiesiog mėginimas paveikti Lietuvos politinį gyvenimą. Apgailėtinas mėginimas.

Gerbiamas pone K.Kosačiovai, kurdamas naują Lietuvos partiją LLS, padarėte keletą klaidų. Lietuvos žmonės tik per šios partijos suvažiavimą sužinojo, kad svarbiausia jų problema – santykiai su Rusija. Bet yra ir kitų problemų. Antra, savo arkliuku pasirinkote labai jau nusibodusią ir atstumiančiai tuščiagarbę politikę, kurios populiarumo kreivė seniai nusirito žemyn.

Paraštėje galima pažymėti, jog Lietuvos ir Rusijos glaudesnis bendradarbiavimas yra įmanomas – tai įrodo ministro V.Ušacko veikla. Pastaruoju metu jis Maskvoje susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, Lietuvoje priėmė Rusijos vicepremjerą. Iki tol, kol užsienio reikalų ministru daugiau nei dvejus metus dirbo Petras Vaitiekūnas, kontaktai su Rusija buvo beveik nutrūkę. P.Vaitiekūnas į ministrus buvo deleguotas K.Prunskienės tuometės partijos Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, tad K.Prunskienė dėl tokios padėties taip pat turėtų prisiimti atsakomybę.