lapkričio 27, 2008

Spausdinti Spausdinti

Mušti gulinčius – smagu

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Krizė klaidžioja po Lietuvą, o įkandin krizės klaidžioja Krizės įveikimo planas. Nenutyla ir diskusijos apie tai, kas baisiau – minėtoji krizė ar minėtasis planas?

Vyksta nuomonių kova su slankiojančia pirmyn atgal fronto linija. Finansų analitikas Gitanas Nausėda lyg ir buvo tas pateptasis, kuriam buvo suteikta teisė kartu su politikais prisidėti prie antikrizinių priemonių plano rengimo. Tačiau dabar jis įsitikinęs, kad šis planas sunkiai pakeliamas socialiai jautriems žmonėms ir verslui. Kita vertus, Laisvosios rinkos instituto direktorius Remigijus Šimašius pareiškė, kad krizės įveikimo planas yra gulinčių mušimo planas. Tačiau mušti gulinčius šiam veikėjui, matyt, patinka: jis sutiko būti vyriausybės, kuri pasiryžusi planą įgyvendinti, nariu. Ar dar galima kalbėti apie kokį principingumą? Gaila vyriausybės, kurios nariai gali taip lengvai išsižadėti savo nuostatų, elgtis visai priešingai nei deklaruoja vien tam, kad įsitaisytų patogiame krėsle.

Stinga įtikinančių argumentų

Prezidentas Seime pristatė kandidatą į ministrus pirmininkus Andrių Kubilių, o pastarasis ta proga pasakė kalbą, kurią reikėtų laikyti programine.

Deja, šioje kalboje neatsakyta į svarbiausius klausimus, kurie kyla Lietuvos žmonėms sunkmečio akivaizdoje. Aišku, kad A. Kubiliaus Viešpats Dievas šiuo metu yra biudžeto subalansavimas. Daugelis analitikų abejoja, ar šį tikslą krizės sąlygomis iš tikrųjų reikėtų suabsoliutinti. Tačiau sakykim, kad toks požiūris turi racionalų grūdą. Tik nėra viena ir tas pat, kokiomis priemonėmis biudžetas bus subalansuojamas, kas pakels didžiausią antikrizinės programos naštos dalį, kokios numatomos kompensuojamos priemonės patiriantiems nuostolius ir, galų gale, kokie yra valstybės prioritetai – kokia Lietuva išeis iš pasaulinės krizės, kur bus nusiurbti riebalai, o kur priaugs naujų raumenų?

Antikrizinė programa – kaip ji atsispindi, pavyzdžiui, A. Kubiliaus kalboje Seime ir kituose pasisakymuose – neturi aiškios logikos, apmąstytų tikslų, progresyvios strateginės idėjos, o greičiau primena stichišką buhalterinį brėžinį. Iš pradžių pristatydamas idėją suvienodinti trijų mokesčių lygį iki 20 proc. A. Kubilius kalbėjo, jog tai esanti „plokščių mokesčių“ (angl. flat tax) idėja, patraukli investuotojams ir padėjusi atsistoti ant kojų Slovakijai. Tačiau ar tai rimta kalba – ar tikrai šios pasaulinės krizės laiku, dūstant Lietuvos ekonomikai, tikimės sulaukti investuotojų antplūdžio? Mes tiesiog turime suspėti į Nojaus arką tvano metu. Ar iš tikrųjų dabar yra tinkamiausias laikas gėrėtis vienodo lygio mokesčių simetrija ir gražia forma? Ar ne svarbiau būtų ekonominė logika? Neįsivaizduoju, kaip valstybėje galima priimti sprendimus nesigilinant į kiekvieno mokesčio kiekvieno procentinio punkto tikslingumą – nes tai turi didžiules pasekmes.

Kas paaiškins, kodėl PVM didinamas, o gyventojų pajamų mokestis mažinamas? Juk tokios sūpuoklės labiausiai smogs pensininkams ir kitiems socialiai neapsaugotiems žmonėms. Taip pat neaišku, kodėl išimtis iš garsiųjų flat tax daroma dividendams (planuojama palikti 15 proc. tarifą), kuriuos išsimoka tikrai ne skurdžiausieji.

Lieka iki galo neatsakyta į klausimą, kodėl Lietuva elgiasi priešingai, negu kitos Europos valstybės, negu rekomenduoja Europos Komisija – krizės laikotarpyje didina mokesčius, o ne juos mažina. Sakoma, kad taip yra, nes priėmusi valiutų valdybos modelį Lietuva negali vykdyti savarankiškos pinigų politikos. Tačiau Prancūzija, Vokietija ir kitos valstybės yra euro zonos narės, tokios politikos taip pat negali vykdyti. Įdomu, kad komentuodamas šį antikrizinės programos aspektą televizijos laidoje susipainiojo net ekonomistas Seimo narys Kęstutis Glaveckas.

Taip, valstybėje atsirado daugybė prižėlusių prirūgusių užkaborių, kuriuos būtina iškuopti, sistemiškai sutvarkyti, kad eklektiška griuvena virstų moderniu valstybės rūmu. Taip, keista, kad Lietuva yra bene vienintelė ES valstybė, kurios turguje galima nusipirkti plazminį televizorių ar importinių baldų komplektą, taip, nepateisinama, kad statybininkai dirba nemokėdami mokesčių pagal patentą, taip, negerai, kad daug žmonių dirba kasdienį neautorinį darbą gaudami honorarus ir išvengdami mokesčių. Tačiau ar tikrai visos išimtys yra vienodai žalingos?

Seniai kalbama, kad žurnalistus reikia įjungti į Sodros sistemą. Tačiau dabar planuojamos priemonės žiniasklaidą užgriūva vienu metu iš visų pusių: naikinamas lengvatinis PVM tarifas spaudos pardavimams, didėja PVM už spausdinimą ir pajamas iš reklamos, auga honorarų apmokestinimas. Visų pirma tai guls ant eilinių žurnalistų, tačiau jiems nieko už tai nesiūloma – įjungimas į Sodrą numatomas tik po trejų metų. Iš esmės tai smūgis rajonų spaudai, knygų leidybai, visiems skaitantiems ir besišviečiantiems žmonėms.

Programinė kalba – Kirkilo stiliumi

Žiniasklaida – ne šventa karvė, tačiau vyriausybė, kuri tikisi pagarbos, turi įgyvendinti priemones nepažeisdama bent jau sveiko proto reikalavimų ir negriaudama to, kas stovi. Valdžia, kuri siekia natūralios lyderystės, turi įtikinamai pagrįsti nepopuliarių priemonių būtinumą ir šalia tokių priemonių paketo pateikti pagalbos paketą, kuris padėtų persiorientuoti, veikti pažangiau ir efektyviau. Sakykim, sprendimas didinti mokesčius verslui galėtų būti priimamas kartu su sprendimu mažinti biurokratiją ir kitus verslo suvaržymus, su parodytu dėmesiu prioritetinėms sritims, pavyzdžiui, smulkiajam ir vidutiniam verslui. Apie tokias priemones kalbama, tačiau labai miglotai ir neįtikinamai. Veržkitės dabar, o ateity mes jums galbūt kažką ir duosim, jei būsim geros nuotaikos.

Kalbama, esą antikrizinė programa – tik maža vyriausybės darbų dalis. Suprantama, kad visų tų darbų iš karto įvardyti neįmanoma. Tačiau Lietuvos piliečiai, jei iš tikrųjų yra gerbiami, kaip tai deklaruoja naujoji valdžia, nusipelno gauti daugiau informacijos ir, be kita ko, nusipelno iš valdžios gauti tvirtus įsipareigojimus užbaigti reformas pagal konkrečias nustatytų planų gaires.

Skurdi A. Kubiliaus kalba Seime primena buvusių premjerų socialdemokratų Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo kalbas ir pristatytas programas, nes joje žarstomi tik itin abstraktūs pažadai, primenantys pirmykščių laikų burtus ir užkeikimus. Daug tuščiažodžiaujama apie valstybės tarnybą, tačiau iš esmės tik užminama mįslė – ką mes darysime su 30 tūkst. valdininkų korpusu? Kalboje nenubrėžiami jokie prioritetai, neprisiimami jokie įsipareigojimai, todėl kalbos vertė menka. Kažin, ar ji bus prisimenama ir cituojama taip, kaip Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy neseniai pasakyta kalba. A. Kubilius ragina telktis apie naująją valdžią ir eiti paskui ją, tačiau nepasako, kur jis ves. O tai yra mažų mažiausiai keista.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)