Ko palinkėčiau Lietuvai, besirengiančiai naujaisiais 2018 metais švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį?
Labiausiai norėčiau palinkėti paprastų dalykų – tikėjimo savo jėgomis ir daugiau tolerancijos kitokiai nuomonei. Viešojoje erdvėje reikėtų daugiau argumentų ir mažiau kaltinimų. Reikia tikėti, kad jubiliejiniai metai lietuvius labiau suvienys ir padės atsakyti į klausimą, kokia yra naujoji lietuviška tapatybė.
Lietuviška tapatybė iš naujo formuojasi sudėtingame globaliame pasaulyje ir išgyvena ne geriausius laikus. Visuomenė yra skilusi į dvi dalis, kurios sunkiai susikalba viena su kita. Pastaruoju metu tai ryškiai atskleidė ginčai dėl to, koks paminklas turi iškilti Lukiškių aikštėje. Tačiau, žinoma, ne šis paminklo statybų klausimas suskaldė visuomenę.
Lietuviška tapatybė susiformavo tarpukario Lietuvoje ir visada bus atspirties taškas kiekvienam lietuviui. Natūralu, kad besiformuojančios tapatybės svarbūs komponentai buvo romantiškas požiūris į praeitį, tautinio išskirtinumo išryškinimas, kaimiškos kultūros aukštinimas. Savo pėdsaką čia paliko to meto epocha – buvo būdingas stereotipinis kitų tautybių vertinimas, tautinis uždarumas. Labai svarbu, kad tarpukario Lietuvoje tautiškumas, patriotizmas buvo laikomas vertybe, netrūko idealistų, galinčių daug ką paaukoti dėl tėvynės gerovės. Tiesa, ilgainiui ši nuostata ėmė blukti, visų pirma dėl to, kad autoritarinis Antano Smetonos valdymas išsėmė savo galimybes ir patriotizmą mėgino panaudoti atskirų grupių interesų tikslams.
Neverta stebėtis, kad dalis visuomenės patriotizmą supranta būtent tokį, koks buvo „A. Smetonos laikais“. Panašių pažiūrų laikosi nemažai aktyvių žmonių, kurių pozicija vis dar teikia tvirtumo valstybės gyvavimui. Tačiau antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Per šimtą metų pasaulis labai pasikeitė. Stereotipinis kitų tautybių vertinimas, tautinis uždarumas, patriarchalinis mąstymas rėžia akį. Idealizmo pulsavimas prigesęs, jį vis dažniau keičia pykčio pliūpsniai. Ar tokių vertybių pagrindu gali būti suvienyta visuomenė?
Yra ir dar liūdnesnių, itin sunkiai suvokiamų dalykų. Patriarchalinis mąstymas, tvirtos rankos nostalgija pažiūras labai suartina su tomis, kurios įsitvirtinusios Rusijoje. Dar daugiau panašumo suteikia neigiamas požiūris į Europos Sąjungą. Tokie žmonės pernelyg lengvai užkimba ant Rusijos propagandos kabliukų. Ši propaganda yra tiesiai nutaikyta į tokių pažiūrų žmones, ji gudriai manipuliuoja krikščioniškomis (dar geriau – pagoniškomis) vertybėmis, toliau čyrina seną gerą melodiją apie „supuvusius Vakarus“. Lietuva, jei priimtų tokias vertybes ir eitų tuo keliu, ten ir atsidurtų – Rusijos glėbyje.
Kitą didelę Lietuvos žmonių grupę santykinai galima vadinti „liberalais“. Jie gerbia tarpukario Lietuvos tapatybę, tačiau ji jiems nebeatrodo gyvybinga. Jie pasisako už atvirą visuomenę, didesnę toleranciją, vakarietiškai suprantamas žmogaus teises. Jie mano esantys ir lietuviai, ir europiečiai. Dviguba pilietybė ar žemės pardavimas užsieniečiams jiems nėra problema.
Regis, viskas puiku – ir lietuviai, ir europiečiai. Bėda, kad jiems nėra susiformavusi tvirta motyvacija, lietuviškumą vertinanti kaip nelygstamą vertybę. Nėra įsitvirtinęs įsitikinimas, naratyvas, kodėl turėtum didžiuotis, kad esi lietuvis. Negalima sakyti, jog šioje visuomenės dalyje tokių žmonių nėra, bet akivaizdu, kad jie čia nesudaro kritinės masės.
Kiekvieną valstybę ir kiekvienos valstybės gerovę sukuria ne kritikai, ne niurgzliai, ne rėksniai, ne išskaičiuotojai, o idealistai, pirma darantys didelius darbus savo valstybės labui ir tik paskui galvojantys apie atlyginimą. Siūlykime tegul ir pačias geriausias idėjas Lietuvai – jeigu tokių žmonių nebus, nebus ir pažangos.
Jei žmogus visam laikui išvyksta iš Lietuvos, jis nėra tikras patriotas, nors ir ką kalbėtų, nors ir kaip tai teisintų liberalesnių pažiūrų žmonės. Gal tik, kaip sakoma, „išskyrus atskirus atvejus“. Protingi, išsilavinę žmonės mėgina įtikinti save „globalios Lietuvos“ idėjos veiksmingumu, nors akivaizdu, kad tai – fikcija. Tik menka dalis išvykusių lietuvių yra aktyvūs lietuvių bendruomenėje, dar mažesnė ką nors daro Lietuvos labui (ne savo artimųjų – Lietuvos), ir nematyti perspektyvos, kad lietuviškumas galėtų būti išlaikytas kitose išvykusiųjų kartose.
Taigi dvi lietuviškos tapatybės linijos kol kas yra nesutaikomos ir abi jos ne be trūkumų. Visuomenėje trūksta sutarimo. To pasekmės liūdnos – mokytojai neranda tinkamų žodžių mokiniams papasakoti apie tai, kas yra meilė tėvynei, kodėl reikia kurti ir stiprinti savo šalį, jai atsiduoti.
Lukiškių aikštės paminklo byloje visuomenės susiskaldymas – kaip ant delno. Apie susitarimą, kompromisą niekas net nenori kalbėti, nors aikštės akcentas turi vienyti tautą, kitaip jis prarastų savo tikrąją paskirtį. Susitarimo nebus, kol viena šalis kiek išgalėdama stengsis primesti savo valią kitai…
Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas