Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Dvi svarbios konstitucinės nuostatos, garantuojančios nemokamą aukštąjį išsilavinimą ir gydymą, liudija tai, kad dabartinė Lietuvos Konstitucija įtvirtina socialdemokratinį valstybės modelį. Tuo tarpu valstybė nuo 1992 metų juda priešinga, liberalaus, dažnai – kraštutinai liberalaus modelio kryptimi. Neseniai ekonomistas Raimondas Kuodis per vieną iš diskusijų vėl iškėlė savo jau anksčiau siūlytą idėją privatizuoti aukštąjį mokslą. Pasak jo, universitetus reikėtų privatizuoti, o kiekvienas, siekiantis aukštojo mokslo, turėtų susimokėti didžiąją dalį įmokų už studijas. Tačiau paviršutiniškais ekonomisto pasvarstymais neatsakoma į daugelį klausimų, kurie įvairiuose kraštuose keliami dėl aukštojo mokslo. Pavyzdžiui, ar tokia reforma reikštų, kad ne viena specialybė, kurią parengti atsieina brangiai, tačiau kuri yra reikalinga valstybei – jos mokslui, pažangai, kultūrai – tiesiog nunyktų? R.Kuodis akcentuoja materialinę naudą, kurią asmeniškai gauna žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Tačiau žmonės kartu su aukštuoju išsilavinimu sumoka didžiąją dalį mokesčių, galų gale, būtent jie kuria darbo vietas.

Nors ir norima įpiršti mintį, kad esame vienas su kitu konkuruojančių bei besistumdančių atomų kratinys, tačiau vis dėlto verta kalbėti apie visuomenę, kuri padeda atsiskleisti asmenybėms, apie valstybę, kuri konkuruoja su kitomis valstybėmis. Šiais laikais konkuruojama visų pirma žiniomis, kvalifikacija. Todėl sakyti, kad valstybė niekaip neturėtų dalyvauti įgyvendinant mokslo ir studijų politiką, o aukštąjį mokslą derėtų traktuoti viso labo kaip privačių įmonių – universitetų santykius su klientais, yra neatsakinga. Daugelyje Vakarų valstybių vyriausybėms šioje srityje tenka svarbus vaidmuo. Privatiems universitetams ir dabar niekas netrukdo steigtis ir veikti, tačiau neteko girdėti, kad tokie universitetai pirktų fizikos laboratorijas ar rengtų smuikininkus. Taigi tokių kraštutinai liberalių idėjų įgyvendinimas būtų banalus – tiesiog kas nors pigiai įsigytų privatizuotų universitetų pastatus.

Vienu požiūriu R.Kuodis teisus – Lietuvoje iš tiesų per biudžetą perskirstoma palyginti nedidelė bendrojo vidaus produkto dalis. Valstybės galimybės ribotos, todėl daugėjant asmenų, norinčių įgyti aukštąjį išsilavinimą, mokesčio už mokslą problema iškyla natūraliai – su tokia pačia problema šiuo metu susiduria ir daugelis kitų valstybių. Tačiau čia verta prisiminti 41-ąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį: “Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.” Šis straipsnis iš esmės užkerta kelią radikalesnėms permainoms aukštajame moksle – pavyzdžiui, modeliui, pritaikytam Jungtinėje Karalystėje, kai visi studentai, nepriklausomai nuo specialybės, moka vienodo dydžio įmoką. Dabartinė opozicija rimtai žvalgosi į šį modelį. Kad būtų apeitas Konstitucijos reikalavimas, svarstoma, jog mokestį už mokslą būtų galima pavadinti “registracijos mokesčiu”. Tačiau ar tai nebūtų pačių savęs apgaudinėjimas?

Sunku apibrėžti, kas tas “gerai besimokantis”. Teisingiausia būtų konstatuoti, kad gerai besimokantis – tai kiekvienas, sugebantis be akademinių skolų studijuoti universitete. Tačiau realybė tokia, kad valstybė, kurioje yra žemas mokesčių lygis, o dalis gyventojų išvis jų nemoka, tiesiog nesugeba šiai grupei žmonių suteikti nemokamo aukštojo išsilavinimo.

Panaši padėtis ir sveikatos apsaugos srityje. 51-ąjį Konstitucijos straipsnį sunku traktuoti kitaip, kaip garantiją, kad daugelį svarbiausių paslaugų gydymo įstaigose Lietuvos pilietis turėtų gauti nemokamai. Todėl neseniai įvesta sveikatos draudimo sistema, taip pat ir garsusis privalomojo sveikatos draudimo mokestis, kurio nesumokėjus žmogui neatsiveria poliklinikos ir ligoninės durys, nelabai dera su Konstitucija.

Lietuvos judėjimą kraštutinio liberalaus modelio link lėmė daug priežasčių. Daliai žmonių atrodė, kad liberalios nuostatos reiškia ryžtingesnį atsisveikinimą su sovietine praeitimi. Po LSDP ir LDDP susijungimo 2001 metais Lietuvoje neliko nė vienos parlamentinės partijos, deklaruojančios socialdemokratinę veiksmų programą, o ką jau kalbėti apie darbus. Galų gale liberalizmas tapo vadinamojo elito įrankiu, kuriuo ciniškai naudojamasi kvailinant žmones ir siekiant sau naujų privilegijų.

Kita vertus, dauguma Lietuvos žmonių sieja itin didelius lūkesčius su Lietuvos valstybe, tikisi iš jos visapusiškos globos. Juo labiau, kad tai garantuoja ir Konstitucija.

Šitoks konstitucinių pažadų ir realybės, elito veiksmų ir visuomenės lūkesčių neatitikimas lemia tai, kad Lietuvos visuomeninė sąmonė yra išdraskyta, kartais beveik šizofreniška. Pasaulinė finansų krizė sudaužė daugelį liberalizmo mitų ir privertė net dešinįjį Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy pareikšti, kad tikėti nematoma rinkos ranka yra beprotybė. Įdomu, ar Lietuvoje rasis jėgų, kurios išgrynintų Lietuvos pasirinkimą. Beje, jis galėtų būti ir liberalizmo naudai – būtų sąžininga tokiu atveju pakeisti Lietuvos Konstituciją. Tačiau tai būtų daug geriau, nei kiekviename žingsnyje taikomi dvejopi standartai.