gruodžio 5, 2013

Spausdinti Spausdinti

Lemtingas Ukrainos posūkis

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis :

Vis dėl­to ES Ry­tų par­tne­rys­tės va­do­vų su­si­ti­ki­mas Vil­niu­je taps is­to­ri­nis. Nuo jo ma­tuo­si­me Ukrai­nos in­teg­ra­ci­jos į ES pra­džią. Šios ša­lies ke­lias į Va­ka­rus bus il­gas ir su­nkus. Ta­čiau nuo šiol pro­ce­sas ta­po ne­grįž­ta­mas.

Ukrai­nos po­sū­kį į Va­ka­rus lė­mė ne pre­zi­den­to Vik­to­ro Ja­nu­ko­vy­čiaus la­vi­ra­vi­mas, ne po­li­ti­kų in­te­re­sai ar vers­lo mag­na­tų už­ku­li­si­niai žai­di­mai. Jo prie­žas­tis – ryš­kiai pa­si­kei­tu­si vi­suo­me­nės nuo­mo­nė. Bū­tent dėl to įvy­ko di­džiu­lis geo­po­li­ti­nis tek­to­ni­nis lū­žis.

Ži­no­ma, Ru­si­jos įnir­šis dėl to­kios įvy­kių ei­gos – di­džiu­lis. Ru­si­jos pre­zi­den­to Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ku­ria­ma Eu­ra­zi­jos mui­tų są­jun­ga sa­vo ka­rū­no­je ne­be­ma­tys di­džiau­sio, be pa­čios Ru­si­jos, bran­gak­me­nio – Ukrai­nos. Ta­čiau dėl to Ru­si­ja ga­li kal­tin­ti ne šio­je ša­ly­je daž­nai mi­ni­mą „eu­ro­pi­nį me­duo­lį“, „ES minkš­tą­ją jė­gą“ ar ta­ria­mai ES ren­gia­mus smo­gi­kus, o pa­čią sa­ve. Ru­si­ja no­rė­jo pa­klup­dy­ti Ukrai­ną ant ke­lių, ta­čiau ši yra per­ne­lyg di­de­lė ir per­ne­lyg iš­di­di ša­lis, kad pa­si­duo­tų šiurkš­čiam spau­di­mui.

O juk vi­sos kor­tos bu­vo Ru­si­jos ran­ko­se. Jei­gu va­din­tu­me daik­tus ti­krai­siais var­dais, tek­tų pri­pa­žin­ti, kad Ukrai­na iki šiol bu­vo Ru­si­jos sa­te­li­ti­nė vals­ty­bė. Ša­lis ir eko­no­miš­kai, ir – tai ti­krai ne ma­žiau svar­bu – kul­tū­riš­kai yra be­veik in­teg­ruo­ta į sa­vo di­džią­ją kai­my­nę. Ukrai­nie­tiš­kos pre­kės ke­liau­ja į Ru­si­ją, ša­lis vi­siš­kai pri­klau­so­ma nuo ener­gi­jos tie­ki­mo iš Ru­si­jos, o per jos ra­di­jo im­tu­vus skam­ba ru­siš­ka pop­mu­zi­ka.

Bet Ru­si­ja ne­bū­tų Ru­si­ja, jei­gu gerb­tų vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą, ne­su­ta­ri­mus spręs­tų de­ry­bo­mis ir ieš­ko­tų abiem ša­lims ge­riau­sių spren­di­mų. Ji ne­pra­leis­da­vo pro­gos par­ody­ti, kie­no yra vir­šus, pa­de­mons­truo­ti jė­gą prieš sa­vo „jau­nes­nią­ją se­sę“. Su­nku už­mirš­ti to­kius in­ci­den­tus kaip 2009 me­tų du­jų tie­ki­mo į Ukrai­ną nu­trau­ki­mą per pa­čius šal­čius. To­liau – dar vie­nas akib­rokš­tas: ka­pi­tu­lia­vęs pre­zi­den­tas V.Ja­nu­ko­vy­čius su­da­rė su Ru­si­ja su­tar­tį, Juo­do­sios jū­ros Se­vas­to­po­lio uos­tą iš­nuo­mo­da­mas Ru­si­jai iki 2042 me­tais mai­nais už ma­žes­nę du­jų kai­ną. Jis bu­vo ap­gau­tas: šiuo me­tu Ukrai­na už du­jas mo­ka ge­ro­kai bran­giau ne­gu iki su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo.

Ru­si­ja ėmė smar­kiai spaus­ti Ukrai­ną ta­da, kai ši par­afa­vo aso­ci­juo­tos na­rys­tės su ES su­tar­tį. Nuo 2013 me­tų lie­pos pra­si­dė­jo ab­sur­diš­kai iš­sa­mus ir lė­tas ukrai­nie­tiš­ko trans­por­to pa­ti­kri­ni­mas prie sie­nos, Ru­si­ja ėmė ne­įsi­leis­ti dau­ge­lio ukrai­nie­tiš­kų pre­kių – kon­di­te­ri­jos ga­mi­nių, va­go­nų ir pan. Per šį pus­me­tį Ukrai­nos eks­por­tas į Ru­si­ją su­ma­žė­jo ket­vir­ta­da­liu. Vi­sa tai akom­po­na­vo kvai­li­nan­ti pro­pa­gan­da per Krem­liaus te­le­vi­zi­ją, ku­ri Ukrai­no­je skvar­bi maž­ne tiek pat, kiek ir na­cio­na­li­niai ka­na­lai. Ta­čiau, kaip ro­do to­les­ni įvy­kiai po va­do­vų su­si­ti­ki­mo Vil­niu­je, Ru­si­jos pa­stan­gos ne­da­vė no­ri­mų re­zul­ta­tų.

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad Ukrai­nai iki šiol ne­si­se­kė. Ša­lis ne­įvyk­dė bū­ti­nų re­for­mų, vė­luo­ja ženg­da­ma mo­der­ni­za­ci­jos ke­liu, yra smau­gia­ma ko­rup­ci­jos ir ali­na­ma po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo spaz­mų. Aki­vaiz­du, kad Ru­si­jos gra­si­ni­mai dar di­des­nė­mis eko­no­mi­nė­mis sank­ci­jo­mis yra rea­lūs, ji iš­ties tu­ri ins­tru­men­tų dar la­biau su­gniuž­dy­ti Ukrai­ną. Vis dėl­to per­si­lau­ži­mas įvy­ko. Di­džiu­ma Ukrai­nos gy­ven­to­jų pui­kiai su­pran­ta, ką ga­li Ru­si­ja, bet pa­ga­liau su­vo­kė, jog in­teg­ra­ci­ja su Ru­si­ja reiš­kia stag­na­ci­ją, reiš­kia, kad Ukrai­na ne­tu­ri ge­res­nio gy­ve­ni­mo pers­pek­ty­vų ir kad jai am­ži­nai teks ten­kin­tis uja­mos jau­nes­nio­sios se­sės vaid­me­niu.

Pre­zi­den­tas V.Ja­nu­ko­vy­čius, be abe­jo, mė­gi­no žais­ti dvi­gu­bą žai­di­mą su Ru­si­ja ir su ES. Gal jam pa­čiam to­kie ėji­mai at­ro­dė gud­rūs ir pa­slap­tin­gi, ta­čiau dau­gu­ma ukrai­nie­čių juos pui­kiai per­ma­tė.

Kai kas kal­ti­na ES, kad ji Ukrai­nai iš­kart ne­pa­siū­lė mor­kos, di­des­nės už tą, ku­rią siū­lo Ru­si­ja. Tie­są sa­kant, ir ge­rai, kad to­kia mor­ka ne­bu­vo pa­siū­ly­ta. Be­je, jos ES ir ne­tu­ri. ES te­ga­li pa­siū­ly­ti su­nkų dar­bą, re­for­mų ke­lią, ku­rį Ukrai­nai teks nu­ei­ti pa­čiai, sa­vo jė­go­mis, gal­būt net pa­ti­riant su­nku­mų ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je. ES vi­lio­nė Ukrai­nai – tai aiš­ki pers­pek­ty­va, aiš­ki mo­der­ni­za­ci­jos prog­ra­ma. Tai ryš­kus skir­tu­mas ly­gi­nant su da­bar­ti­ne pa­dė­ti­mi – sta­bi­lu­mo iliu­zi­ja, ku­ri reiš­kia stag­na­ci­ją ir at­si­li­ki­mą.

Ži­no­ma, bū­tų nai­vu ti­kė­tis, kad pre­zi­den­tas V.Ja­nu­ko­vy­čius taps žmo­gu­mi, ku­ris at­ves Ukrai­ną į Eu­ro­pą. Juk prieš V.Ja­nu­ko­vy­čiaus su­klas­to­tus rin­ki­mus bu­vo nu­kreip­ta 2004 me­tų Oran­ži­nė re­vo­liu­ci­ja. V.Ja­nu­ko­vy­čius ir ta­da, ir per 2010 me­tų pre­zi­den­to rin­ki­mus bu­vo Ru­si­jos re­mia­mas kan­di­da­tas, ta­čiau jam ta­pus pre­zi­den­tu san­ty­kiai su Krem­liu­mi vi­są lai­ką bu­vo šal­ti. Ga­li­ma tik ste­bė­tis tuo, kaip Ru­si­ja su­ge­ba at­stum­ti net, ro­dos, ti­krus, na­tū­ra­lius sa­vo są­jun­gi­nin­kus. Aki­vaiz­du, kad dvi­gu­bas V.Ja­nu­ko­vy­čiaus žai­di­mas ne­įti­ko nie­kam, o ki­tas Ukrai­nos pre­zi­den­tas bus in­teg­ra­ci­jos su ES ša­li­nin­kas.

Aso­cia­ci­jos su­tar­tis reiš­kia vi­so la­bo pre­ky­bos li­be­ra­li­za­vi­mą. Apie Ukrai­nos na­rys­tę ES kol kas nie­kas ne­kal­ba. ES ne­tu­rė­tų tu­rė­ti iliu­zi­jų, kad Ukrai­na – vi­so la­bo dar vie­na Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė, ku­ri sie­kia in­teg­ra­ci­jos į ES. Ukrai­nos prob­le­mos – vi­sai ki­to lyg­mens. Tai yra pa­sa­kiš­kai tur­tin­gų oli­gar­chų ir ne­įti­kė­ti­nai ga­jos ko­rup­ci­jos vals­ty­bė. Su­dė­tin­ga ša­lis, jos at­ski­ros te­ri­to­ri­jos tu­ri skir­tin­gą is­to­ri­nį pa­ty­ri­mą, o vi­suo­me­nė dar il­gai bus su­sis­kal­džiu­si. Tai ša­lis, ku­ri at­si­li­ko re­for­mų ke­ly­je ir men­kai iš­ma­no de­mo­kra­ti­jos abė­cė­lę. Ša­lis, ku­rio­je di­džio­ji kai­my­nė dar il­gai tu­rės reikš­min­gą įta­ką. Ukrai­nos ke­lias į Eu­ro­pą bus il­gas ir ne­leng­vas.

Gru­zi­jos, Mol­do­vos, Ukrai­nos is­to­ri­ja ro­do, kad įvy­kiai klos­to­si ban­guo­tai, ir grei­tos sėk­mės ti­kė­tis ne­ver­ta, ta­čiau bend­ra gra­vi­ta­ci­jos link ES ten­den­ci­ja yra aki­vaiz­di. Ukrai­nos po­sū­kis tu­ri di­džiu­lę reikš­mę geo­po­li­ti­nei re­gio­no pa­dė­čiai. Lie­tu­va pa­si­trau­kia iš ES in­teg­ra­ci­nės zo­nos pa­kraš­čio ir pa­ti tam­pa vie­nu iš cen­trų. Tai kar­tu reiš­kia ir di­des­nę mū­sų ša­lies at­sa­ko­my­bę.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)