liepos 20, 2013

Spausdinti Spausdinti

Laukiant realių pokyčių

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"
Pra­ėju­sią sa­vai­tę iš­kil­min­gai ati­da­ry­ti Val­do­vų rū­mai. Šie rū­mai – Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lis, to­dėl jų ati­da­ry­mas bu­vo reikš­min­ga die­na Lie­tu­vai. Vis dėl­to nuo jų at­sta­ty­mo pra­džios 2000 me­tais reiš­kiau re­zer­vuo­tai skep­tiš­ką po­žiū­rį į šį pro­jek­tą.

Taip ver­ti­nau ir iki šiol ver­ti­nu pro­jek­tą ne to­dėl, jog ne­sup­ras­čiau Val­do­vų rū­mų reikš­mės, ir net ne dėl to, kad nuo­gąs­tau­čiau dėl iš­si­pū­tu­sios pro­jek­to są­ma­tos. Ta­čiau ver­tė­tų į šį pro­jek­tą pa­žvelg­ti kiek ki­taip ir pa­klaus­ti, ko­kius vals­ty­bės pri­ori­te­tus jis liu­di­ja.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį, vyks­tant dis­ku­si­joms dėl Val­do­vų rū­mų at­sta­ty­mo tiks­lin­gu­mo, gir­dė­jau vie­ną kul­tū­ros žmo­gų sa­kant, kad rei­kia par­em­ti rū­mų pro­jek­tą, nes to­kiu bū­du Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gai, is­to­ri­kai, me­no­ty­ri­nin­kai, mu­zie­ji­nin­kai gaus fi­nan­sa­vi­mą, apie ko­kį ki­tu at­ve­ju ne­ga­lė­tų net sva­jo­ti. Ma­nau, tai bu­vo rim­tas ir pa­ma­tuo­tas ne vie­no kul­tū­ri­nin­ko mo­ty­vas. Jų po­žiū­ris, įver­ti­nant rea­lią si­tua­ci­ją, su­pran­ta­mas ir pa­tei­si­na­mas. Vis dėl­to aki­vaiz­du, kad toks mo­ty­vas yra ga­nė­ti­nai ydin­gas.

Bū­tų ga­li­ma klaus­ti, ar be­veik 400 mln. li­tų, taip in­ves­tuo­ja­mų į Lie­tu­vos kul­tū­ros ir is­to­ri­jos pa­li­ki­mą, pa­nau­do­ti op­ti­ma­liu įma­no­mu bū­du. Skau­du kal­bė­ti, ta­čiau ne­nu­nei­gia­mas fak­tas, kad per tuos ke­lio­li­ka me­tų, kol bu­vo sta­to­mi Val­do­vų rū­mai, Lie­tu­vo­je ne­at­ku­ria­mai su­ny­ko šim­tai di­džiu­lę kul­tū­ri­nę bei is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­čių ob­jek­tų: dva­rų ir jų par­kų, pi­lių, pi­lia­vie­čių, vie­nuo­ly­nų, me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lų. Jei šiam pa­vel­dui iš­sau­go­ti bū­tų at­si­ra­dę lė­šų, vi­sa Lie­tu­va – ne tik Vil­nius – da­bar at­ro­dy­tų ki­taip. Iro­niš­ka, ta­čiau se­no­sios Lie­tu­vos, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja at­sta­to­mi Val­do­vų rū­mai, ga­ly­bė bu­vo to­li gra­žu ne tik sos­ti­nė. Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė kaip re­ta ki­ta to me­to vals­ty­bė pa­si­žy­mė­jo de­cen­tra­li­za­ci­ja. Ba­jo­rai, įta­kin­giau­si to me­to po­li­ti­kai, lai­ką lei­do pro­vin­ci­jo­je, kur vi­rė gy­ve­ni­mas.

Šių die­nų Lie­tu­vo­je cen­tra­li­za­vi­mas per­ne­lyg ryš­kus, o mąs­ty­mas hie­rar­chi­jos ka­te­go­ri­jo­mis, re­gis, įau­gęs į krau­ją. Au­ten­tiš­kų bran­gak­me­nių tar­si ne­pas­te­bi­me ir ne­ver­ti­na­me, nes jie – ne­di­de­li ir per­ne­lyg nu­to­lę nuo pre­zi­den­tū­ros bei Vy­riau­sy­bės rū­mų. Dar kar­tą di­džiu­lės in­ves­ti­ci­jos me­ta­mos į cen­trą, į sos­ti­nę – gal­būt pro­vin­ci­jos sąs­kai­ta. Ta­čiau šiuo­lai­ki­nės Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos di­dy­bė – tai ne aki­nan­ti di­dy­bė ir įspū­din­gos hie­rar­chi­nės struk­tū­ros, o iš­mo­nin­gas ho­ri­zon­ta­lus ga­lių bei iš­tek­lių pa­skirs­ty­mas ir ga­lių su­tei­ki­mas pa­pras­tiems žmo­nėms.

Čia no­rė­tų­si nu­brėž­ti par­ale­lę su ki­tu pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kiu – pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės pa­teik­ta nu­veik­tų dar­bų at­as­kai­ta. Ma­tė­me iš­ki­lią po­li­ti­kę, ku­ri pui­kiau­siai ir be abe­jo­nės še­šė­lio ži­no, ko­kių še­šių pri­ori­te­tų rei­kia Lie­tu­vos žmo­nėms, ir juos įgy­ven­di­na. Vis dėl­to ap­nin­ka abe­jo­nės, ar čia ne­pai­nio­ja­mi tiks­lai ir prie­mo­nės. Juk ana­li­zuo­jant, pa­vyz­džiui, teis­mų sis­te­mos pert­var­ką, nu­si­žen­gu­sių tei­sė­jų pa­ša­li­ni­mas ar­ba tei­sė­jų kor­pu­so at­nau­ji­ni­mas, apie ku­rį pra­ne­šė pre­zi­den­tė, tė­ra prie­mo­nė, ku­ri ga­li bū­ti ne­veiks­min­ga, jei­gu teis­mų veik­la ne­tam­pa efek­ty­ves­nė, skaid­res­nė, jei ga­lų ga­le ne­di­dė­ja žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas teis­mais. Toks ir tu­rė­tų bū­ti sie­kia­mas teis­mų re­for­mos re­zul­ta­tas. Tad ar ne­bū­tų pra­smin­giau at­as­kai­to­se ir kal­bo­se mi­nė­ti bei ver­tin­ti to­kį ga­lu­ti­nį iš­si­kel­tą tiks­lą, ku­ris tie­sio­giai at­lie­pia žmo­nių lū­kes­čius? Ap­ver­tus hie­rar­chi­nę gelž­be­to­ni­nę kons­truk­ci­ją, vi­si pri­ori­te­tai pa­si­ro­dy­tų ki­to­je švie­so­je. Ta­da rei­kė­tų kal­bė­ti apie tai, kaip pa­si­kei­tė Lie­tu­vos pi­lie­čių gy­ve­ni­mas ir pra­sip­lė­tė jų ga­li­my­bės įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus, apie tai, ar vals­ty­bės tar­ny­ba pi­lie­čiams pa­slau­gas tei­kia veiks­min­giau, apie tai, kaip per at­as­kai­ti­nį lai­ko­tar­pį pa­ge­rė­jo vers­lo są­ly­gos. Juk šie da­ly­kai, o ne dirb­ti­nai iš­skir­ti pri­ori­te­tai yra vals­ty­bės gy­va­vi­mo es­mė.

Va­ka­rų vals­ty­bė­se ir teo­re­ti­kai, ir pra­kti­kai se­niai su­ta­ria, kad ko­rum­puo­tų par­ei­gū­nų gau­dy­mas ir so­di­ni­mas už gro­tų yra tik vie­nas iš dau­ge­lio ko­vos su ko­rup­ci­ja bū­dų. Pui­ku, jog, kaip pra­ne­šė pre­zi­den­tė, šiais me­tais teis­mus pa­sie­kė 20 by­lų dėl ne­tei­sė­to pra­tur­tė­ji­mo, ta­čiau rei­kė­tų ži­no­ti, kad tai tu­ri tik ne­di­de­lę įta­ką tai ko­rup­ci­jos ap­lin­kai, su ku­ria dau­ge­lis pi­lie­čių vis dar su­si­du­ria kai ku­rio­se val­diš­ko­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Čia vėl, jei pa­dė­tį ver­tin­tu­me at­sis­pir­da­mi nuo pa­pras­to pi­lie­čio, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie sis­te­mi­nę re­for­mą to­bu­li­nant de­mo­kra­ti­ją, sa­vi­val­dy­bių veik­los pert­var­ky­mą, spren­di­mų pri­ėmi­mo sis­te­mos to­bu­li­ni­mą.

Tre­čias reikš­min­gas pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kis bu­vo nuo­spren­dis Dar­bo par­ti­jos ap­gau­lin­gos bu­hal­te­ri­jos aps­kai­tos ir su­kčia­vi­mo by­lo­je. Vis dėl­to tir­da­mi šią by­lą pro­ku­ro­rai ne­no­rė­jo ar ne­su­ge­bė­jo at­skleis­ti to, ką bū­tų ga­li­ma va­din­ti po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos me­cha­niz­mu, ir ap­si­ri­bo­jo for­ma­liu bu­hal­te­ri­nio klas­to­ji­mo įver­ti­ni­mu. Jei bū­tų už­čiuop­ta, kaip par­ti­jos ka­so­je at­si­ra­do ne­šva­rių pi­ni­gų (25 mln. li­tų!), by­la at­ro­dy­tų vi­sai ki­taip. Juk ži­niask­lai­da at­sklei­dė ypa­tin­gus su­ta­pi­mus, ku­rie su­tei­kia rim­tą pa­grin­dą įtar­ti, kad pi­ni­gus vers­lo bend­ro­vės mo­kė­jo už lai­mė­tus kon­kur­sus ne­skaid­riai skirs­tant Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gus. Mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius, ku­ris ne­ti­ki „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vo­je nu­sta­ty­tu ko­rup­ci­jos ly­giu, ga­lė­tų at­si­vers­ti val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos par­tne­rių by­lą. Tai ge­ras še­šė­li­nės veik­los, ku­ri Lie­tu­vo­je, de­ja, vis dar ge­ro­kai pa­pli­tu­si, pa­vyz­dys. Juk į tai bu­vo įtrauk­ta ke­lios de­šim­tys žmo­nių – par­ti­jos na­riai, jos apa­ra­to dar­buo­to­jai, pa­slau­gų tei­kė­jai, mu­zi­kan­tai. Dau­ge­lis jų net ne­mirk­te­lė­da­mi da­vė ar­ba ėmė vo­ke­lius, klas­to­jo do­ku­men­tus, ven­gė mo­kes­čių, o pa­skui gal­būt me­la­vo per teis­mo po­sė­džius. Įta­ria­ma, kad gy­dy­to­ja Vik­to­rui Us­pas­ki­chui ne­tei­sė­tai iš­da­vė ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mą. Ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspū­dį, kad to­kia yra dau­ge­lio žmo­nių gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė.

Įver­ti­nus to­kią pa­dė­tį tam­pa aki­vaiz­du, kad po­li­ti­kams ne­už­tek­tų ver­tin­ti si­tua­ci­jos tik pa­pras­to žmo­gaus aki­mis. Sis­te­mi­nės re­for­mos rei­ka­lau­ja ryš­kios ly­de­rys­tės, o kar­tais ten­ka pri­im­ti ir ne­po­pu­lia­rius spren­di­mus. Rei­kė­tų svars­ty­ti ir tai, ko­kios prie­mo­nės da­ry­tų tei­gia­mą po­vei­kį bend­rai ša­lies po­li­ti­nei kul­tū­rai, ku­ri le­mia ir ko­rup­ci­jos kul­tū­rą.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)