- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Laisvėje pasiklydusi žiniasklaida

Užbaigdamas pavasario sesiją Seimas patvirtino PVM lengvatas spaudai. Lietuvos periodiniai leidiniai, patyrę skaudžių smūgių krizės metais, galbūt galės lengviau atsikvėpti. Ar galima tikėtis ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio žiniasklaidos augimo?

Žvelgiant į Lietuvos žiniasklaidą, apima dvejopi jausmai. Stebina žiniasklaidos priemonių margumynas ir gausa, beveik nereali tokiai negausiai tautai (Atgimimo pradžioje buvo rimtai aiškinama, kad Lietuvoje komerciniais pagrindais gali veikti tik vienintelis televizijos kanalas).

Čia yra daug šviesių, jaunų veidų, nemažai kokybiškos, nešališkos žurnalistikos, kuri – tai nėra pernelyg skambūs žodžiai – tapo mūsų kultūros ir tapatybės dalimi. Tai neretai pasiekiama sunkiu pasiaukojamu darbu, nugalint materialines ir kitas kliūtis, tad dėl šių aplinkybių žiniasklaida nusipelno dar daugiau pagarbos.

Tačiau yra ir kita pusė. Daugelis žiniasklaidos priemonių neatlieka savo darbo sąžiningai. Savo skaitytoją ar žiūrovą jos apgyvendina troškiame urve, jį bukina, šiurpina, dezinformuoja. Žiniasklaida suvokiama mažų mažiausia vien kaip pelno gavimo priemonė, negana to, kaip manipuliacijos, įtakos darymo įrankis.

Pakalbėkime apie žiniasklaidą kaip verslą. Audrius Matonis neseniai publikuotame interviu pateisina menką žiniasklaidos intelektinį lygį, tiražuojamą absurdą ir kvailystes sakydamas, kad tai lemia ne ydingi žurnalistai, o vyraujantis visuomenės poreikis – Lietuvos visuomenėje daug egocentrizmo, uždarumo, įtarumo ir prietaringumo.

Ši A.Matonio logika, stipriai įsišaknijusi tarp Lietuvos žiniasklaidos priemonių savininkų, redaktorių, yra prieštaringa. Čia supainiojami keli dalykai. Taip, ne vienas geras, “teisingas” sumanymas ir projektas nesulaukė dėmesio ir turėjo būti panaikintas, o jo vietą užėmė banalybės.

Tačiau A.Matonis turėtų matyti kitą dalyką – pataikavimas visuomenės skoniui virsta atviru cinizmu, į krašto žmones, piliečius nukreipta nežabota agresija. Nėra paslaptis, kad visuomenę galima intriguoti, ja manipuliuoti nusitaikius į jos žemuosius instinktus. Tai, kad esama tokio visuomenės poreikio – menkas pasiteisinimas. Maža kokio poreikio esama – narkotikų poreikio ir t. t.

Žiniasklaida kuria valstybėje stačiai isterinę atmosferą, rezga nebaigiamas sąmokslo teorijas. Esama žiniasklaidos priemonių, kurioms dezinformacija ir visuomenės supriešinimas tapo svarbiausiu veiklos metodu. Pažvelkime į praėjusiais metais “Transparency International” atliktą “Lietuvos jaunimo sąžiningumo tyrimą”. Į klausimą, kas daro didžiausią įtaką jūsų bendraamžių nesąžiningam elgesiui, kaip svarbiausias veiksnys nurodyta žiniasklaidos skleidžiama informacija. Galima kalbėti apie tai, kad pakertama valstybės ateitis.

Pasak A.Matonio, žiniasklaida paprasčiausiai neišgyventų, jei įtikėjusi savo elitiškumu nepaisytų didžiosios savo vartotojų dalies. Tačiau čia kartu su Tomu Balžeku, prieš kurį laiką pareiškusiu savo požiūrį į žiniasklaidos padėtį, galima klausti, kodėl tokia neprilygstama vertybe reikia laikyti žiniasklaidą, kuri ne kuria, o griauna? Gerbiami žiniasklaidos savininkai galėtų pasiieškoti kitos verslo srities.

Tačiau ir tai dar ne visa tiesa. Juk kalbame ne apie provincijos žiniasklaidą ar vos gyvą kultūrinės krypties laikraštėlį. Daugiausia nuodų paskleidžia tie, kurie gauna įspūdingą pelną ir didžiausius honorarus. Tie žmonės puikiai suvokia, ką daro, todėl nesmagu žiūrėti į verksmingas “kovotojų už teisybę”, visuomenės interesų gynėjų kaukes, kurias jie užsideda viešumoje. Tai ne išgyvenimo klausimas. Tai godumas, kuris, jei atitinkamai netramdomas, pasireiškia kiekviename versle.

Žiniasklaidos srityje nėra lengvų atsakymų. A.Matonis daug kalba apie Lietuvos ir jos žiniasklaidos provincialumą. Jis daro dažną klaidą, krašto žiniasklaidą lygindamas su globaliomis medijomis “International Herald Tribune”, BBC, CNN. Tai nėra tinkamas palyginimas, nes globalios medijos nėra ir eilinio Vakarų gyventojo pirmasis pasirinkimas. Lokalios žinios visur sulaukia daugiausia dėmesio.

Ar paprastas JAV pilietis daugiau nutuokia apie tarptautinius įvykius nei lietuvis? Žinome, kad Jungtinėje Karalystėje populiariausia yra bulvarinė spauda, kuri išeina didžiuliais tiražais. Tačiau Vakaruose ir Lenkijoje bulvarinė spauda daugiau nukreipta į įžymybių gyvenimo užkulisius, eksploatuoja asmenines tragedijas, erotiką, keistenybes.

Lietuvoje einama kitu keliu, kuris, matyt, atrodo paprastesnis. Lietuvos “bulvaras” gaminamas iš politinių įvykių, visuomenės reiškinių, neretai tiesiog imant naujieną ir ją išdarkant, parodant jos absurdiškumą, pritempiant iki sąmokslo teorijos.

Esu nuolatinis globalių medijų vartotojas, tačiau nesižaviu jomis taip, kaip A.Matonis. Lietuvos žiniasklaidos lūžio laikas buvo 2004-aisiais, Rolando Pakso skandalo metu, o globalios medijos turėjo galimybę parodyti, ko jos vertos, 2003-iaisiais, prieš Irako puolimą. Kaip žinoma, šis egzaminas nebuvo deramai išlaikytas. Didžioji žiniasklaida aklai rėmė JAV vyriausybės politiką, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo grįsta klaidingomis prielaidomis.

Vienos medijos vėliau pripažino savo klaidas ir atsiprašė, kitos – ne, tačiau bendra padėtis liko nepakitusi. Ribos, kurių nevalia peržengti, šiose medijose nematomos, brėžiamos kūrybingai ir intelektualiai, tačiau akyliau žvelgiant jos akivaizdžios.

Kalbėjome apie žiniasklaidos laisvę, o ne apie jos kokybę. Kad Lietuvoje žiniasklaida yra laisvesnė nei daugelyje Vakarų valstybių, rodo ir tarptautiniai reitingai. Kitas klausimas, ar dera tuo džiaugtis, jei mažai teturime kokybiškos žiniasklaidos.

MAKETAVIMAS [1]