rugsėjo 17, 2008

Spausdinti Spausdinti

Laimės ministerijos miražai

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis :

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų intencijas, intelektualines galias. Šiandien – kelios pastabos apie Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas.

Tvarka ir teisingumas

Partijos programa yra gražių teiginių ir absurdiškų šūkių rinkinys. Viskas nutvieksta autoritarinio vado ilgesio šviesa, tačiau stipraus prezidento idėjos nepajėgiama bent pakenčiamai suformuluoti. Apeliuojama į patriotizmą, kartu siekiant sumažinti tokių organizacijų kaip NATO reikšmę. Ryškus demonstratyvus vengimas bet kokio ideologinio apsibrėžimo. Kiekviena proga žadama mažinti mokesčius ir didinti beveik visų sričių finansavimą. Kita vertus, gerai, kad partija kalba apie viduriniosios klasės formavimą, skirtumo tarp turtingiausių ir skurdžiausių mažinimą, konsultacijas su pilietine visuomene priimant sprendimus. Partijos propaguojamas tautiškumas, patriotiškumas būtų neblogi dalykai, jei ne didžiai įtartinas tam sukuriamas kontekstas.

Programoje skelbiama: „Tauta, iškėlusi pagrindiniu savo veiklos tikslu tarnystę materialinėms vertybėms, pasmerkta žlugti arba amžiams klaidžioti dykumoje. Tik žmogaus dvasingumas pašalins tamsą ir parodys kelią į gerovę“. Bent man tai yra į nacistinį panašaus erelio, kuris pavaizduotas partijos herbe, atšvaitas.  Programoje įtvirtintą dvasingumo vaidmenį papildo kultūros samprata: „Kultūra – žmogaus ir pilietinės visuomenės ugdymas – turi būti grindžiama švietimo, mokslo, filosofijos, religijos vienove“. Taigi partija ėmėsi ambicingo uždavinio – pasiekti, pavyzdžiui, mokslo ir religijos vienovės. Matyt, tai galima įvykdyti tik vienu būdu – per Prezidento Rolando Pakso asmenį, kuris ir sulydys dvasingumą, švietimą, mokslą, filosofiją ir kitus komponentus į nedalomą visumą.

Tvarka ir teisingumas, nežinia kodėl, labai nori, kad Lietuva būtų prezidentinė respublika. Tačiau įdomiausia, kad niekaip nesiseka sugalvoti, o ką gi tas prezidentas veiks. Partijos programos skyrelyje „Prezidentas“ išvardijama, kad prezidentui privalu reguliariai tartis su pareigūnais bei visuomene, teikti įstatymų projektus, reikalauti atsakomybės iš prezidento paskirtų pareigūnų. Tačiau tai viso labo jau dabar įprastos prezidento prievolės, kurių vykdymui visai nereikia Lietuvos skelbti prezidentine respublika. Be to, programoje sakoma, kad prezidentui privalu siekti, jog „būtų nenukrypstamai įgyvendinta Nacionalinio pasididžiavimo programa“. Tai kuriozinė prievolė, nes apie šią programą aptariamame partijos dokumente daugiau nekalbama – tai tik pavadinimas be jokio turinio.

Pasisakoma, kad Konstitucijoje turi būti įteisinta ir vykdoma prezidento programa. Puiku, tik vienas mažytis klausimas: kas šią programą įgyvendins, jei ji prieštaraus Vyriausybės programai – o tai tikrai nutiks. Jau vien šis nesusipratimas atskleidžia, kad partijos programa Lietuvai žada ne tvarką ir teisingumą, o chaosą.

Taigi žadamos konstitucinės reformos ir manipuliacijos iš tikrųjų turi tik vieną tikslą – reabilituoti atstatydintą prezidentą Rolandą Paksą ir sudaryti jam galimybę sugrįžti į šį postą.

Seimo narių skaičiaus mažinimo siekis yra tas indikatorius, kuris parodo partijos autoritarines tendencijas. Tvarka ir teisingumas Seimo narių kiekį siūlo mažinti perpus ir tuo mėgaujasi. Tačiau paskaičiuokim: liktų 70 Seimo narių, o turime 13 ministerijų. Komitete, vykdančiame atitinkamos srities parlamentinę kontrolę, liktų po 5 Seimo narius. Komitetuose būtų menkai atstovaujamos politinės jėgos, ir išvis, apie rimtesnį parlamento darbą kalbėti neišeina.

Vertas dėmesio Tvarkos ir teisingumo tikėjimas: „Mes tikime, kad tauta referendume palaikys mūsų siūlomą nuostatą panaikinti visas lengvatas ir privilegijas Seimo nariams“. Atsiprašau, o kodėl tiesiog nepateikus atitinkamo įstatymo projekto parlamente? Aišku, referendumas turi bent du privalumus: galima sukelti daug triukšmo dėl to, dėl ko niekas net nesiruošia prieštarauti, be to, referendumas gali ir nepavykti. Ir avis sveika, ir vilkas sotus.

Liberalų ir centro sąjunga

Po abejotinos vertės poezijos, rūtų darželiu maskuojamo tvirtos rankos ilgesio Tvarkos ir teisingumo programoje, liberalcentristų programa užlieja neišsenkančiu imituojamo modernumo ir politkorektiškos naujakalbės srautu. Tas srautas dažnai išeina iš bet kokių krantų, pavyzdžiui, deklaruojant, kad „valstybė privalo pasirinkti strateginę Lietuvos specializaciją naujausių technologijų ir fundamentalių tyrimų srityje“. Puiku, tačiau kokios tokios specializacijos prielaidos? Dar svarbiau, kad fundamentalūs tyrimai yra skirti fundamentaliems gamtos dėsniams atskleisti ir nėra susiję su pramoniniais, komerciniais tikslais. Lietuvos atveju minėta strateginė kryptis reikštų pinigų paleidimą vėjais, nes Lietuvos pramonė nei artimesnėje, nei tolimesnėje perspektyvoje tikrai nekonkuruos su tarptautiniais korporaciniais gigantais ir nekurs pasauliniu mastu naujų produktų, kuriuose panaudojama tam tikra dalis žinių, gautų atliekant fundamentalius tyrimus. Programos autoriai nežino, ką reiškia sąvoka „fundamentalūs mokslai“, o nustato mums tokius prioritetus ir veržiasi mus valdyti. Negerai.

Turbūt daugiausia dėmesio sulauks Liberalų ir centro sąjungos įsipareigojimas pasiekti, kad Lietuva iki 2015 m. pagal korupcijos suvokimo indeksą bus tarp 10 skaidriausių valstybių, o pagal laimingumo indeksą – tarp 15 laimingiausių valstybių pasaulyje. Sveikintina praktika vietoj abstrakčių pažadų „gerinti“, „didinti“ kalbėti apie konkrečius rodiklius. Tik štai kas simptomiška: programoje apie kovą su korupcija iš esmės nekalbama, vos kelis kartus užsiminus, kad korupciją skatina biurokratizmas ir griežtas reglamentavimas. Skyrelis apie teisėkūrą ir teisėtvarką netgi pabrėžtinai striukas. Taigi be specialių priemonių, programų, vien todėl, kad į valdžią ateis dėl korupcinio nusikaltimo kartą nuteistas Artūras Zuokas, vienas du ir turėsime mažiau korupcijos nei Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, kurios šiuo metu nepatenka į švariausių korupcijos požiūriu valstybių dešimtuką. Realu?  Artūro Zuoko partijos pažadai yra gryniausia demagogija, ir nieko daugiau.

Programoje žadama mažinti mokesčius, tačiau kartu skirti lėšų įvairiausiems projektams, pradedant daugiabučių renovacija ir baigiant melioracija. Žadama pasiekti, kad dauguma Lietuvos pastatų atitiktų aukščiausius energijos taupymo standartus. Paskaičiuokime: Lietuvoje renovacijos laukia 20 tūkst. daugiabučių, kiekvieno iš jų renovacija atsieina 1 mln. litų. Taigi reikia 20 mlrd. litų. Liberalcentristai žada finansavimą šiai sričiai padidinti 10 kartų ir programą užbaigti per ketverius metus. Dabar per metus skiriama 50 mln. litų. Atrodo, kad liberalcentristai sunkiai susitvarko su trečios klasės matematikos uždaviniu.

Liberalcentristai žada kurti Ateities ministeriją, kurią valdys ateities ministras. Šalia jos reikėtų, kad atsirastų ir Laimės ministerija – nes juk užsibrėžta padaryti mus laimingus. Pozityvumas – geras dalykas, tik pageidautina jį puoselėti ne sveiko proto sąskaita.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)