Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Baigiantis vasarai kelios svarbios Lietuvos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad nuo šiol jos ieškos šviesių gyvenimo vietų ir stengsis išryškinti pozityvius reiškinius. Reikia tikėtis, jog toks siekis pasiteisins. Negalima neigti kritinio mąstymo ir laisvo žodžio reikšmės, tačiau perdėtas dėmesys negatyviems reiškiniams daugiau griauna negu kuria. O šitokia išties buvo vyraujanti viešosios erdvės tendencija. Sveiko proto ribos, stengiantis bet kokiomis priemonėmis įrodyti, kad Lietuvoje viskas “blogiausia iš blogiausių”, jau senokai peržengtos. Tai, jog panašią poziciją paskelbė tuo pat metu kelios žiniasklaidos priemonės, liudija, kad čia nėra atsitiktinumas. Matyt, pradėjo veikti tas pats dėsnis kaip ir kituose socialiniuose procesuose: pasiekus dugną pamažu imama kilti aukštyn.

Nemanau, jog būtų prasminga ką nors konkrečiai kaltinti dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida neretai peržengia tą nematomą ribą, kai konstruktyvų kritišką mąstymą ir kūrybą pakeičia beprasmis ardymas ir griovimas. Paradoksalu, tačiau tai susiję su palyginti didele žodžio laisve, kuri yra įtvirtinta Lietuvoje.

Pagal vienos autoritetingiausių žiniasklaidos laisvės vertintojų organizacijos “Freedom House” 2010 metų reitingą, Lietuva tarp 196 valstybių užima 32-ąją vietą kartu su Austrija ir Japonija. Lietuvos žiniasklaidos laisvė įvertinta geriau nei tokių valstybių kaip Australija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija, o ką jau kalbėti apie Italiją. Dar aukščiau Lietuvą savo vertinime pakėlė garsi organizacija “Reporteriai be sienų”. Jos sąrašas atspindi konkrečius žiniasklaidos suvaržymus per vienus prabėgusius metus. Čia 2010-aisiais Lietuva tarp 178 valstybių užėmė 11-ąją vietą kartu su Danija ir Japonija, pralenkė Belgiją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, JAV ir daugelį kitų valstybių. Turbūt nėra kito pasaulinio reitingo, kuriame Lietuva būtų taip aukštai.

Žinoma, apie tokį vertinimą negalime kalbėti be tam tikrų išlygų. Minėtos organizacijos vertina žiniasklaidos laisvę, o ne jos kokybę. Aukšta Lietuvos vieta neliudija to, kad žiniasklaida mūsų krašte nesusiduria su problemomis, tačiau atskleidžia, jog žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas daug kur pasaulyje, net vadinamosios brandžios demokratijos valstybėse, yra nelengvas uždavinys. Iš šio vertinimo negalima daryti išvados, kad kiekviena atskirai paimta Lietuvos žiniasklaidos priemonė yra nepriklausoma ir netendencinga. Vis dėlto daugumai Lietuvos žiniasklaidos priemonių tiesiogiai nedaro įtakos nei Vyriausybė, nei valdančiosios partijos, valdžios struktūros nepersekioja žurnalistų už laisvą žodį.

Svarbiausias klausimas – kaip Lietuvoje naudojamasi žiniasklaidos laisve? Čia norėčiau išdėstyti vieną galbūt prieštaringą prielaidą, hipotezę. Kartais atsitinka, kad žiniasklaidos laisvė tampa priešingai proporcinga žiniasklaidos kokybei. Iš vyriausybių rankų valgančios žiniasklaidos priemonės (kalbu apie pasaulinę tendenciją) paprastai pasižymi “solidumu”, nuosaikiu tonu ir nesivaiko pigių sensacijų. Už lojalumą jos sulaukia tam tikro atlygio (nebūtinai pinigais, bet ir galimybe gauti papildomos informacijos, turėti korespondentų užsienyje ir pan.), o tai leidžia kelti profesionalumo lygį. Deja, kai kurie šių teiginių bent iš dalies tinka ir stambiausioms tarptautinėms žiniasklaidos korporacijoms. Jos turi labai aiškias, nors ir niekur nerašytas, savų vyriausybių kritikos ribas. Pastarasis Jungtinėje Karalystėje kilęs žiniasklaidos skandalas atskleidė, kad šios šalies vyriausybė palaikė glaudžius ryšius net su bulvarine žiniasklaida.

Žiniasklaidos priemonėms, kurios priverstos pačios, be savanaudiškos vyriausybės globos, kovoti už savo vietą po saule, kyla pagunda grumtis dėl populiarumo, balansuojant ties etikos riba. Dažnai kalbama apie tai, kad Lietuvoje yra mažai intelektualių informacijos vartotojų, todėl žiniasklaidos priemonei komerciškai perspektyviau orientuotis į siauresnės pasaulėžiūros žmones, į lėkštesnį skonį. Su tuo tenka sutikti – taip populiarumas užtikrinamas greičiau. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Tačiau ar nėra taip, kad šitokiu būdu žiniasklaida kerta šaką, ant kurios pati sėdi? Negatyvios vienpusiškos informacijos persotinti žmonės galų gale nusivilia viskuo, nebemato pačios informacijos prasmės. Tas nusivylimas, matyt, skatina juos net išvykti iš šalies. Galų gale ateina nauja karta, jaunimas, kuriam tokios žiniasklaidos priemonės išvis nereikalingos. Taigi vienadienis požiūris siaurina ateities perspektyvas.

“Kilni siela jaučia pagarbą sau”, – sakė Friedrichas Nietzsche. Galbūt iš tikrųjų tas matas, kuriuo galėtume matuoti žiniasklaidos reikšmę ir kokybę, turėtų būti orumas, pagarba sau ir kitiems. Nemanau, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė dėl pozityvumo atsisakys Vyriausybės kritikos, tačiau, tikiuosi, visai įmanoma atsisakyti šiuo metu paplitusios praktikos, kai išryškinamos ir paskui komentuojamos neesminės detalės, sukeliant skandalo, “daromos skriaudos” ir visiško absurdo įspūdį, o tikrąjį faktą ir įvykį pateikiant tik tarp eilučių. Žodžio laisvės sąlygomis tokiai praktikai niekas negali užkirsti kelio. Bet jei žodžio laisvė pačių žurnalistų ir nuomonės reiškėjų apsisprendimu bus naudojama pozityviems kūrybiniams tikslams pačia plačiausia prasme, tai taps didžiausia demokratijos ir pažangos garantija. Toks dalykas nenugalimas.

Specialiai ieškoti “pozityvo” gal ir nėra tinkamiausias receptas – tai gali būti pateisinama nebent dabartinėje padėtyje, kai lazda perlenkta į priešingą pusę. Pakaktų būti konstruktyviems, nepamesti sveiko proto ir laikytis oriai.