kovo 13, 2008

Spausdinti Spausdinti

Kuri šalis demokratiškesnė – Lietuva ar Rusija?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Klausimą, kodėl mes nusivylėm demokratija, norėčiau performuluoti į kitą: kodėl mes demokratijos išvis dar nelaikom esmine vertybe.

Atsakymas į klausimą, kuri šalis demokratiškesnė, rodos, paprastas. Galima konstatuoti, kad Lietuva demokratiškesnė nei Rusija ir padėti tašką. Vis dėlto, neretai susidurdamas su įvairiais svarstymais šia tema, jaučiu, kad plačiau aptarti ją nebūtų beprasmiška.

Iš tolo – vaizdas gražesnis

Nemaža dalis Lietuvos žmonių yra nusivylę demokratijos padėtimi ir mano, kad apie demokratiją Lietuvoje išvis nėra ko kalbėti. Tuo požiūriu jie nepastebi esminio skirtumo tarp Lietuvos ir Rytų kaimynės. Atrodo, kad ir svarbus demokratijos elementas, rinkimai, nelabai ką lemia: viena grupuotė pakeis kitą, ir toliau bus rūpinamasi vien savo pačių arba valdančiojo elito interesais. Daug žmonių jaučiasi atstumti, neįvertinti, neuždirbantys tiek, kiek pridera. Juo labiau – demokratijos ant duonos neužsitepsi.

Kylanti Rusijos didybė ir orumas ne vienam įkvepia slaptą pagarbą ir susižavėjimą. Rusijos prezidentas yra trokštamos kietesnės tvarkos įsikūnijimas, esą dirbantis realius darbus savo šalies gerovei. Kremliaus kontroliuojamų televizijų poveikiui atsispirti beveik neįmanoma: gražūs paveikslėliai, skambios frazės galų gale įsismelkia į pasąmonę.

Tačiau žvelgdami iš tolo dažnai neįvertiname, kokios problemos kamuoja Rusiją. Pavyzdžiui, naujausias korupcijos suvokimo indeksas byloja, kad Lietuva pagal jį tarp pasaulio valstybių yra 51-oje vietoje. Prastoka. Tačiau Rusijai tenka 143-oji vieta, gerokai žemesnė nei Afrikos valstybės Ruanda, Nigeris, Etiopija. Ir taip šalį įvertino ne kas kitas, o patys Rusijos žmonės. Tik štai Rusijos televizijų žinių laidose menkai rasime pranešimų, susijusių su šia tema, kurie atskleistų, kad valstybė totaliai perpuvus. Jei tokie pranešimai pasirodytų didžiojoje Rusijos žiniasklaidoje, reikia manyti, kad korupcijos suvokimo indeksas dar labiau smuktų.

Tuščiavidurė demokratija

Problema yra tai, kad daugelis Lietuvos žmonių, neišskiriant ir politikų, menkai nutuokia, kas yra demokratija. Stebint diskusijas viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad esame vis dar įklimpę senuosiuose laikuose, tik žodis „demokratija“ pakeitė žodį „komunizmas“. Taigi tiesiog tikimasi, kad, pasak Karlo Marxo, atėjus demokratijai/komunizmui „gėrybės pasipils lyg iš gausybės rago“. Tikimasi, kad tas gėrybes turėtų patiekti valdžia. Tačiau demokratija nėra kažkas daugiau, nei reiškia pats graikiškas žodis – „žmonių valdžia“. Demokratinė tvarka sudaro prielaidas žmonių valdžiai, o kaip visa tai bus įgyvendinta, priklauso nuo pačių žmonių. Todėl, nors, pavyzdžiui, autokratijos ir diktatūros įvairiose valstybėse turi daug bendrų bruožų ir yra panašios viena į kitą, demokratinės sistemos – labai skirtingos, kaip skirtingos yra visuomenės, tradicijos, kultūros. Kas be ko, netrūksta ir tokių demokratijų, kurios mokslinėje literatūroje vadinamos ydingomis, tuščiavidurėmis, „plokščiomis“. Paprastai taip apibūdinamos demokratijos, kuriose tinkamai nefunkcionuoja svarbus demokratijos elementas – pilietinė visuomenė. Čia derėtų priskirti ir Lietuvą.

Derėtų paminėti dar du aspektus, susijusius su demokratijos problema mūsų platumose. Demokratija, pilietinės vertybės dar nėra tapusios visaverčiais lietuvių tautinės savimonės elementais. Šitokios padėties ištakų tenka ieškoti dar XX a. pradžioje. Nors vasario 16-osios Nepriklausomybės akte teigiama, kad valstybė atkuriama sutvarkyta „demokratiniais pamatais“, ji buvo formuojama visų pirma remiantis tautine idėja – kaip tinkamiausias būdas išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą. Tai būdinga Vidurio ir Rytų Europos padėtis, o Vakarų Europos valstybės paprastai turėjo ir turi esminį laisvės, lygybės, solidarumo, kitų demokratinių bei pilietinių vertybių pagrindą.

Lietuvos gyventojams tarsi stinga motyvacijos puoselėti demokratiją. Iš dalies toks instinktas teisingas: demokratija pati savaime negarantuoja geresnio gyvenimo. Šiuo požiūriu atidžiai tyrinėjant daugelį pasaulio valstybių pastebėta, kad tarp labai turtingų valstybių demokratiškų yra daugiau, o tarp labai skurdžių vyrauja autokratijos. Tačiau tarp vidutiniokių, kokia yra ir Lietuva, jokios koreliacijos tarp demokratiškumo ir gerovės nepastebima. Be to, autoritarinė tvarka gali būti net palankesnė radikalioms ir tikslingoms ekonominėms reformoms.

Demokratija daugeliui nėra svarbi

Rusija per pastaruosius keletą metų galutinai peržengė ribą ir negali būti laikoma demokratine valstybe pagal jokius, net pačius minimaliausius, kriterijus. Svarbiausi televizijos, galingiausios žiniasklaidos priemonės, kanalai kontroliuojami Kremliaus, tapę sovietinio stiliaus oficiozais. Nevyksta nei tikrų rinkimų, kuriuose varžytųsi požiūriai ir programos, nei net priešrinkiminių debatų. Teiginys, kad rusai vis vien balsuotų už Vladimirą Putiną arba už tai, ką jis nurodė, yra nerimti, nes negalima žinoti, kaip keistųsi visuomenės nuomonė, jei valdžios atžvilgiu televizijos būtų kritiškos tiek, kiek, pavyzdžiui, Lietuvoje. Rusijos valdžia tiek suirzusi ir paranojiška, kad naudoja jėgą net prieš purkštauti mėginančius opozicijos likučius, kurie jai nekelia jokio pavojaus. Tai išoriniai, pamatuojami Rusijos autokratijos požymiai. O Rusijos tvarkos giluminė esmė yra tai, kad piliečiui tampa ir nebeįmanoma, ir beprasmiška turėti kitokią nuomonę, nei valdžia. Žmogus, deklaruojantis, pavyzdžiui, dešiniosios opozicijos pažiūras negalės užimti jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų, turės rimtų sunkumų net ir privačiame sektoriuje. Žiniasklaidoje jau nebereikia cenzūros – įsigali savicenzūra, kuri yra daug gilesnis ir sunkiau pakeičiamas reiškinys. Kasdienio gyvenimo sunkumai užtušuojami piešiant Rusijos galybės paveikslą, valdžia manipuliuoja minios instinktais – visuomenėje, net jaunimo tarpe, vėl įsigali primityvios antivakarietiškos nuotaikos.

Valdžios monolitas, kaip ir visais kitais tokiais atvejais, reiškia tai, kad priklausydamas Rusijos valdžios klanams gali plėšti ir lobti niekieno netrukdomas. Kadangi nėra laisvos spaudos ir nepriklausomų teisėsaugos struktūrų, apie tokius darbus sužinosime kada nors ateityje.

Už nepasitenkinimo demokratijos padėtimi Lietuvoje labai dažnai slypi nepasitenkinimas pačia demokratija kaip tokia – ir stiprios rankos ilgesys. Mintis tokia: jei demokratija nėra melžiama karvė, mums jos ir nereikia. Savotiškai ieškoma kaltų, kurie esą žadėjo, kad demokratija garantuos aukso kalnus. Tuo tarpu demokratija negali būti kažkas daugiau, nei galimybė, šansas formuotis pilietinei visuomenei, ir ji garantuoja bent jau asmens saviraiškos laisvę. Todėl klausimą, kodėl mes nusivylėm demokratija, norėčiau performuluoti į kitą: kodėl mes demokratijos, kaip tokios, išvis dar nelaikom esmine vertybe. Niekada neišmoksime puoselėti ir ugdyti demokratijos, jei ji nebus mums svarbi kaip tautos ir valstybės gyvavimo pagrindas.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)