liepos 21, 2016

Spausdinti Spausdinti

Kuri demokratiškesnė: JK ar ES?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Tarp „Bre­xit“ ša­li­nin­kų ar­gu­men­tų ne­re­tai mi­ni­ma ir de­mo­kra­ti­jos Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES) sto­ka. Pri­si­me­na­mos se­nos bri­tų de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jos ir pa­brė­žia­ma, kad Briu­se­ly­je de­mo­kra­ti­jos nė­ra – ten val­do ES biu­ro­kra­tai.

Pa­gar­ba tiems, ku­rie pa­tei­kia de­mo­kra­ti­jos ar­gu­men­tą. Ti­kiuo­si, kad ir ki­ti eu­ros­kep­ti­kai, to­kie kaip Pra­ncū­zi­jos na­cio­na­li­nio fron­to ly­de­rė Ma­ri­ne Le Pen, taip pat pri­sieks iš­ti­ki­my­bę de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pams. Bė­da ta, kad Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pra­de­dant pa­si­trau­ki­mo iš ES pro­ce­są el­gia­ma­si ne­de­mo­kra­tiš­kai.

Pa­vyz­džiui, svar­bus de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pas – at­sa­kin­gas po­li­ti­kų el­ge­sys, ku­rio pa­grin­das yra po­li­ti­kų at­skai­to­my­bė rin­kė­jams. Kaip ži­no­ma, du svar­biau­si po­li­ti­kai, ak­ty­viai, rėks­min­gai agi­ta­vę už pa­si­trau­ki­mą, – Bo­ri­sas John­so­nas ir Ni­ge­las Fa­ra­ge’as – iš­kart po re­fe­ren­du­mo nė­rė į krū­mus, vos su­pra­tę, kad ga­li tek­ti pa­aiš­kin­ti, kaip pa­si­trau­ki­mas tu­rės vyk­ti rea­ly­bė­je. Su­gun­dy­ti, ve­džio­ti už no­sies ir pa­sis­lėp­ti – ka­žin ar tai ati­tin­ka de­mo­kra­ti­jos stan­dar­tus.

Dar vie­na pa­sta­ba – bri­tai gar­sūs sa­vo par­la­men­ti­nės de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jo­mis, o ne tie­sio­gi­nės de­mo­kra­ti­jos ap­raiš­ko­mis. Šiuo at­ve­ju du treč­da­liai par­la­men­ta­rų pa­si­sa­ko už Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pa­si­li­ki­mą ES. Ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad spren­di­mas pri­im­tas ne pa­gal bri­tų de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jas.

Ta­čiau tai, kas iš­dės­ty­ta, ži­no­ma, tė­ra prie­ka­bės. Su­abe­jo­ti, ar bri­tų spren­di­mas iš­ties de­mo­kra­tiš­kas, ver­čia kur kas rim­tes­ni ar­gu­men­tai. Su­nku bū­tų ras­ti vie­nin­te­lį tei­sin­gą apib­rė­ži­mą, kas yra de­mo­kra­ti­ja, ta­čiau de­mo­kra­ti­ja ti­krai nė­ra da­lies vi­suo­me­nės prie­var­ta ki­tai da­liai, net jei­gu tai bū­tų dau­gu­mos prie­var­ta ma­žu­mai. O ką re­gi­me po re­fe­ren­du­mo? Vi­suo­me­nė ta­po la­bai su­sis­kal­džiu­si. Vie­na ša­lis trium­fuo­ja apim­ta eu­fo­ri­jos, o ki­ta ne­ga­li at­si­gau­ti po šo­ko, mė­gi­na pro­tes­tuo­ti, sa­vo ša­lies at­ei­tį pie­šia niū­rio­mis spal­vo­mis. Ge­riau­sia ilius­tra­ci­ja to, kad įvy­kęs veiks­mas nė­ra jau toks de­mo­kra­tiš­kas, – ne­pap­ras­tai iš­au­gęs iš­puo­lių prieš im­ig­ran­tus skai­čius, taip reiš­kiant džiaugs­mą dėl re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tų.

De­mo­kra­ti­jos pa­grin­das – in­te­re­sų de­ri­ni­mas, kon­sen­su­so pa­ieš­kos. Tam vi­sų pir­ma tin­ka par­la­men­ti­nės de­mo­kra­ti­jos mo­de­lis. Ži­no­ma, ne­at­mes­ti­nas ir bal­sa­vi­mas re­fe­ren­du­me dėl svar­bių vals­ty­bės klau­si­mų, ta­čiau tu­ri bū­ti vi­siš­kai aiš­ku, kad vi­si su­pran­ta, dėl ko iš ti­krų­jų vyks­ta bal­sa­vi­mas, ir kad yra pa­nai­kin­ta bet ko­kia su­bjek­ty­vu­mo ir at­si­tik­ti­nu­mo ga­li­my­bė. Pa­pras­tai tai už­ti­kri­na­ma re­fe­ren­du­mo spren­di­mui rei­ka­lau­jant di­des­nės nei pa­pras­to­ji dau­gu­mos ar­ba ke­lių bal­sa­vi­mų, nu­to­lu­sių vie­nas nuo ki­to lai­ko po­žiū­riu. Šiuo at­ve­ju re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tams ne­ma­žą įta­ką tu­rė­jo su­bjek­ty­vūs veiks­niai: mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Da­vi­das Ca­me­ro­nas, ves­da­mas ša­lį į re­fe­ren­du­mą, ne­lai­min­gai blaš­kė­si, B. John­so­nas, ma­ni­pu­liuo­ja­mas sa­vo drau­go, ta­po Pa­si­trau­ki­mo kam­pa­ni­jos svar­biau­siu vei­du, N. Fa­ra­ge’as pa­si­tel­kė na­cių me­to­dus, ape­liuo­da­mas į že­miau­sius ins­tink­tus – ir po bal­sa­vi­mo re­fe­ren­du­me ša­lies li­ki­mas nu­lem­tas šimt­me­čiams. Ar ti­krai spren­di­mas bū­tų toks pat, jei su­bjek­ty­vių veiks­nių nu­spal­vin­tos ap­lin­ky­bės bū­tų su­kri­tu­sios ki­taip?

Po šo­ko, ku­rį vi­sa Eu­ro­pa pa­ty­rė pa­aiš­kė­jus re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tams, daug kar­tų nu­skam­bė­jo min­tis, kad bri­tai pa­siun­tė rim­tą sig­na­lą ES ir kad šiai bū­ti­nos re­for­mos. Tik štai bė­da – pa­siū­ly­mų ir par­eiš­ki­mų daug, bet tu­ri­nio juo­se ma­ža. Ne­ga­na to, be­veik vi­si pa­tei­kia­mi pa­siū­ly­mai yra prieš­ta­rin­gi.

Nie­ko nė­ra leng­viau, kaip kri­ti­kuo­ti ES. Vi­sų ES vals­ty­bių po­li­ti­kai tai se­niai perp­ra­to – žer­da­mas kal­ti­ni­mus mi­ti­niams Briu­se­lio biu­ro­kra­tams po­li­ti­nius di­vi­den­dus ga­li gau­ti leng­viau­siu bū­du ir be jo­kios ri­zi­kos. At­kir­čio į sa­vo žo­džius ne­gau­si. Kas tie­sa, tai tie­sa – Briu­se­lis to­li.

Ko­dėl taip leng­va kri­ti­kuo­ti ES? Ko­dėl ES struk­tū­ra yra to­kia pa­ini, gre­mėz­diš­ka? Iš­ties kiek­vie­nas po­li­ti­kas, net kiek­vie­nas ES pi­lie­tis, ga­lė­tų nu­brėž­ti to­bu­les­nės, grakš­tes­nės ES ap­ma­tus. Ta­čiau bū­tent čia glū­di ir di­džiau­sias gė­ris, ir di­džiau­sia prob­le­ma – ES struk­tū­ra nė­ra su­da­ry­ta pa­gal tiks­lin­gą ko­kio nors po­li­ti­ko ar va­dy­bi­nin­ko pla­ną, o yra komp­ro­mi­so, pa­siek­to tarp dvie­jų prieš­in­gų po­zi­ci­jų, iš­da­va. Bet ku­rio­je dis­ku­si­jo­je dėl ES at­ei­ties ne­iš­ven­gia­mai su­si­du­ria du po­žiū­riai – tų, ku­rie no­ri di­des­nės in­teg­ra­ci­jos, fe­de­ra­ci­jos mo­de­lio, ir tų, ku­rie pa­si­sa­ko už di­des­nį na­cio­na­li­nių vals­ty­bių su­ve­re­nu­mą. ES kiek­vie­nai te­zei yra an­ti­te­zė, kiek­vie­nam sver­tui – at­sva­ra. Pri­imant spren­di­mus nie­ka­da ne­gai­li­ma lai­ko iš­klau­sy­ti eu­ro­par­la­men­ta­rų ar­gu­men­tus ir kiek įma­no­ma la­biau su­de­rin­ti vals­ty­bių nuo­mo­nes. ES yra gi­laus kon­sen­su­so pa­sek­mė ir kaip to­kią ją ga­li­me lai­ky­ti de­mo­kra­ti­jos pa­vyz­džiu. To pa­sek­mė – pa­ten­kin­tų­jų ES nė­ra, kri­ti­ka lie­ja­si, ar­gu­men­tai su­si­pai­nio­ja, ir vi­suo­me­nė tai gir­di kaip nuo­la­ti­nį kri­ti­kos, nu­kreip­tos į ES, dūz­gi­mą.

Net ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės mi­nis­tras pir­mi­nin­kas D. Ca­me­ro­nas ne kar­tą yra kal­bė­jęs, kad ES bū­ti­na stip­rin­ti bend­ro­sios rin­kos funk­cio­na­vi­mą, ta­čiau ma­žin­ti Briu­se­lio biu­ro­kra­tų re­gu­lia­vi­mą. Ne­pas­te­bi­ma, kad pa­siū­ly­mai pa­nei­gia vie­nas ki­tą! Eu­ros­kep­ti­kai daž­nai kri­ti­kuo­ja Briu­se­lio po­li­ti­kų ne­veik­lu­mą, jų be­vei­diš­ku­mą, pa­teik­da­mi tai kaip ar­gu­men­tą prieš ES. Bet juk Briu­se­lio po­li­ti­kai ga­lė­tų bū­ti stip­rūs, ryš­kūs, sa­va­ran­kiš­ki, tu­rin­tys tvir­tą nuo­mo­nę tik to­kiu at­ve­ju, jei jie bū­tų fe­de­ra­li­nės ES po­li­ti­kais. Šiuo me­tu Briu­se­lio po­li­ti­kai at­sto­vau­ja 28 vals­ty­bėms, ku­rių nuo­mo­nės įvai­riais klau­si­mais ne­re­tai ski­ria­si. Jie iš es­mės yra mo­de­ra­to­riai, ku­riems be ga­lo su­nku bū­tų tu­rė­ti sa­vą ryš­kią po­li­ti­nę prog­ra­mą, o jei­gu jie to­kią tu­rė­tų, pir­miau­sia su­lauk­tų kri­ti­kos iš tų, ku­rie juos da­bar kal­ti­na dėl be­vei­diš­ku­mo: „Ko­dėl jie pra­bi­lo ma­no var­du, nors aš ma­nau ki­taip?“

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

     
    OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA BATH- Batas, Jungtinė Karalystė

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas