- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Kur žengia Lietuvos aukštasis mokslas?

Į savaitraščio „Veidas“ žurnalisto Karolio Vyšniausko klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga.

Kur Lietuvos aukštasis mokslas turėtų žengti, kad jo kokybė pagerėtų? Kokius pagrindinius pokyčius, Jūsų manymu, reikėtų atlikti jau kitais metais?

Negalėčiau į šį klausimą atsakyti labai konkrečiai, nes aukštasis mokslas – labai sudėtinga sritis, kurią galima vertinti tik kaip visumą. Vienas ar kitas konkretus veiksmas problemų neišspręs.

Ko gero, visa aukštojo mokslo sistema neišvengia tos pačios ydos, kaip ir Jūsų klausimas. Kalbate apie „aukštojo mokslo kokybę“. Leiskite paklausti, ką jūs laikote aukštojo mokslo kokybe? Ar jūs vertinate ją pagal mokslo produkcijos kiekį? Ar pagal paruoštų studentų kiekį? Ar  pagal studentų parengimą rinkai? Ar pagal studentų fundamentalias žinias bei gebėjimus? Ar vertinate tai, kaip aukštasis mokslas prisideda stiprinant Lietuvos kultūrą plačiąja prasme? Visada mačiau, kad stinga aiškesnio supratimo, koks tas aukštasis mokslas turi būti, kaip mes turėtume apibūdinti aukštojo mokslo kokybę ir, apibūdinę, kaip jos sieksime. Kaip konkretūs mūsų veiksmai prisidės prie tos kokybės? Tai vadybos elementorius. Jei nežinai, kur eini – niekur nenueisi.

Noriu pasakyti, kad aukštasis mokslas – tai geriausia, ką mes turime. Mūsų tautos intelektas, kūrybinės galios, kultūros potencija sutelkta visų pirma universitetuose. Kokie jie bebūtų, jie yra mūsų valstybės ateities pagrindas – niekas be mūsų jų nesukurs, neaugins. Todėl švietimas, aukštasis mokslas turi visada išlikti prioritetu. Tik išsilavinimu, kvalifikacija gali laikytis negausi mūsų tauta. Visa kita, kaip sakoma Biblijoje, bus pridėta.

Čia norėčiau paliesti vieną aukštojo mokslo problemą, apie kurią dažniausiai kalbama tik puse lūpų. Tai – studentų motyvacijos problema. Studentų motyvacija, jei ji žema, lemia ir atitinkamą aukštojo mokslo kokybę. Šiuo metu dauguma Lietuvos universitetų turi puikias bibliotekas, prenumeruoja naujausių mokslo publikacijų duomenų bazes, universitetuose dirba tarptautinės patirties turintys dėstytojai. Jei studentas nori tobulėti, tokios sąlygos dažniausiai yra. Norėčiau pateikti bendrojo lavinimo mokyklų pavyzdį. Kai aš mokiausi, vyresnių klasių moksleiviai dažnokai bėgdavo iš pamokų, ir net visomis klasėmis. Dabar tokio reiškinio nėra. Priešingai, jei pasitaiko nereiklus mokytojas, mokiniai kreipiasi į direktorių. Tai lėmė skaidrūs ir aiškūs baigiamieji egzaminai, jų reikšmė. Atitinkamai studentų motyvaciją didžia dalimi lemia platesni visuomenės reiškiniai, padėtis rinkoje. Teigiamų studentų motyvacijos pokyčių yra, tačiau jie nepakankamai spartūs. Noriu pakartoti, kad motyvacija priklauso ne tik nuo universiteto veiklos.

Kaip manote, ar pasiteisina aukštojo mokslo reforma? Ar ją reikėtų vykdyti toliau?

Kaip minėjau, reformos tikslai – mechanizmai, kaip bus siekiama tos kokybės – nėra iki galo aiškūs. Juo labiau, kad pastaruoju metu atliekami veiksmai, neatitinkantys pradinio reformos sumanymo. Todėl nėra aišku, ką tai reikštų, jei pasakyčiau, kad reformą reikia tęsti.

Reformos išeities taškas buvo teisingas. Pokyčiai vyksta ir Europos, pasaulio aukštajame moksle. Nepaprastai auga studentų skaičius. Universitetai praranda savo, dar neseniai buvusių elitinių institucijų, statusą. Aukštajame moksle didėja konkurencijos, laisvosios rinkos elementai. Jau įprastomis tampa kalbos, diskusijos, konferencijos ne tik apie universitetų išlaidas, bet ir jų pajamas. Stiprėja universitetų tarptautiškumas, nyksta nacionalinės aukštojo mokslo ribos. Akademinę savivaldą keičia vadybinis, iš privataus verslo perimtas požiūris. Į šiuos pokyčius ir reagavo Lietuvos aukštojo mokslo reforma. Buvo nemažai reformos veiksmų, kurių iki galo nepavyko įgyvendinti sklandžiai. Daug kur reikia tobulinti ne idėją, o jos įgyvendinimą. Šiuo atveju sėkmė glūdi mažesniuose dalykuose.

AIKOS [1] duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 22 universitetai ir 23 kolegijos. Ar Lietuvai reikia tiek mokymosi įstaigų? Ar mūsų šalyje nėra orientuojamasi į kiekybę, bet ne į kokybę?

Nėra akivaizdu, kaip universitetų ir kolegijų skaičius siejasi su aukštojo mokslo kokybe. Rodos, jei neturima aiškių aukštojo mokslo vertinimo kriterijų, griebiamasi aukštųjų mokyklų skaičiavimo.

Čia noriu pasakyti kitą su tuo susijusį dalyką. Mes Lietuvoje neturime pernelyg pabrėžti aukštųjų mokyklų konkurencijos. Žvelgiant iš šalies, nėra atskirų Lietuvos universitetų – yra tik Lietuvos aukštasis mokslas. Mes visi sėdime vienoje valtyje. Jei šiandien dar kai kas gali apsimesti, jog to nesupranta, tai po kelių metų tai bus akivaizdu. Visų universitetų laukia tas pats likimas, todėl noriu pabrėžti, kad vieno universiteto sėkmė, be jokios abejonės, yra mūsų visų sėkmė. Bendradarbiavimas ir telkimasis, galima sakyti, yra neišvengiamas. Tik aš to tiesiogiai nesiečiau su universitetų skaičiumi.

Kaip vertinate masinę jaunimo emigraciją į užsienio universitetus?

Kol kas dar nesakyčiau, kad tai masinė emigracija, tačiau problemos masto sumenkinti jokiu būdu negalima.

Gali būti įvairių atvejų, įvairių motyvų, tačiau visą reiškinį ir jo mastus vertinu neigiamai. Mūsų tautai, mūsų valstybei tai greičiau žalinga, nei naudinga: panašu, kad daugelis, ypač baigusių užsienyje bakalauro studijas, į Lietuvą greitu laiku negrįš. Jūs suprantate, ką tai reiškia. Tai yra nuostolis mūsų valstybei, jos perspektyvų pakirtimas.

Nekalbu apie tuos, kurie studijuoja prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Tačiau vykti į prastą ar vidutinį universitetą vien dėl mados, ažiotažo – tai ydingas dalykas. Manyti, kad visi Jungtinės Karalystės ar Danijos universitetai kažkuo ypatingi – klaida. Apmaudu, kad plačius apibendrinimus, štampus apie Lietuvos aukštąjį mokslą platina ir politikai, atsakingi pareigūnai. Apmaudu, nes neatrodo, kad jie išmanytų šias problemas.

Vakarų universitetai nėra kažkokia tolima pažadėtoji žemė. Lietuvos universitetuose studijuojantys studentai turi galimybę semestrui ar visiems metams išvykti studijuoti į Lietuvos universitetų universitetus partnerius, kurių pasirinkimas tikrai didelis.

Ar Lietuvos universitetai gali būti pajėgūs konkuruoti su vakarietiškais?

Mes jau dabar konkuruojam.

Jūsų klausimas ne visai tikslus, bet jis atspindi susiklosčiusį požiūrį. Nėra tokių „vakarietiškų universitetų“, nes ir Vakaruose galima rasti labai didelės įvairovės. Kas kita, kad peršama nuomonė, jog prasčiausias universitetas Vakaruose geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. Tikiuosi, kad Jūs ne tai norėjote pasakyti.

Reiškinys, su kuriuo susiduriame, vadinasi globalizacija. Visos Lietuvos visuomenės gyvenimo sritys jaučia globalizacijos spaudimą ir jam sunkiai atsispiria. Ne išimtis ir Lietuvos aukštasis mokslas.

Jei klausiate mano nuomonės – aš, dirbdamas universitete, nejaučiu, kad tarp mūsų ir Vakarų universitetų būtų kokia riba, barjeras. Lietuvos aukštasis mokslas yra ta sritis, kuri yra bene labiausiai integruota į Europos ir pasaulio atitinkamas struktūras. Vyksta intensyvūs dėstytojų, mokslininkų mainai, Lietuvoje įvairių programų dėka studijuoja tūkstančiai ES šalių studentų. Ir jie mūsų universitetus paprastai įvertina labai palankiai.