Praėjusią savaitę Seime buvo patvirtinta strategija “Lietuva 2030″, o šiuo metu svarstoma Vyriausybės veiklos 2011 metais ataskaita. Nors pateikti ir tos pačios Vyriausybės, dokumentai visiškai skirtingi.
Pirmasis – konceptualus, pateikiantis viziją ir nestokojantis polėkio, bet tas polėkis toks svaigus, kad praranda sąlytį su realybe. Vyriausybės veiklos ataskaita, priešingai, – banalus biurokratinis dokumentas, kuriame skaičiuojami per pastaruosius trejus metus ministerijų vykdyti darbai.
Tiesa, pristatydamas ataskaitą ministras pirmininkas Andrius Kubilius kalbėjo apie keturis svarbiausius uždavinius, kuriuos sprendė Vyriausybė, – tai Lietuvos ekonomikos ir finansų politikos tvarumas, Europos finansinės ir kitokios konsolidacijos poreikis, energetinė ir infrastruktūrinė integracija bei moderniosios Lietuvos kūrimas.
Jo kalboje daug dėmesio buvo skirta griežtoms taupymo priemonėms, padėčiai Europoje, energetinės infrastruktūros plėtrai, o apie Lietuvos modernizavimą neužsiminta nė žodžiu. O juk to labiausiai būtų galima laukti iš Vyriausybės ataskaitos pristatymo. Labai gaila, jei Vyriausybė mano, kad Lietuvos modernizavimas – tai viso labo taupymas ir keletas stambių projektų.
Kur Vyriausybė veda Lietuvą? Kokia pažanga pasiekta per trejus metus? Deja, atsakymo į šiuos klausimus nerasime arba jis nėra toks džiuginantis.
Vyriausybė pagrįstai gali didžiuotis, kad jai pavyko suvaldyti finansų krizę. Dauguma finansininkų ir ekonomistų, ypač tų, kurie turi ryšį su praktika ir gyvu ekonomikos pulsavimu, pripažįsta, kad nors Vyriausybei nepavyko išvengti tam tikrų klaidų, jos nuosekli pozicija suvaldant krizę galų gale pasiteisino.
Ar to užtenka, kad Vyriausybės veikla būtų vertinama palankiai? Tikrai ne. Sparčiai besikeičiančiame šių dienų pasaulyje reikia itin greitai judėti į priekį, kad bent išlaikytum savo turėtą poziciją. Dar svarbiau, kad Lietuvos žmonės laukė permainų, bet jų sulaukė mažiau, nei buvo galima tikėtis.
2008 metais sudaryta valdančioji koalicija pasivadino “Permainų koalicija”, tačiau šiuo metu šis pavadinimas prisimenamas vis rečiau. Ne be reikalo.
Partijos, kurios šiuo metu yra valdžioje, prieš 2008 metų rinkimus nestokojo idėjų ir vizijų – nepalyginsi su dabartine anemiška opozicija. 2006-aisiais partijų proveržio susitarimas kėlė ambicingus tikslus, o Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų veiklos programa 2009-2012 metais – išskirtinis, išsamus ir kruopščiai parengtas dokumentas.
Ką iš jo pavyko įgyvendinti? Ar Vyriausybės veikloje išliko bent dalelė kūrybingos, veržlios, viltingos dvasios, kuria ši programa pasižymėjo? Vienas kitas fragmentas liko, pavyzdžiui, drąsiai įgyvendinta aukštojo mokslo reforma. Tačiau didžioji dalis kitų idėjų dulka stalčiuose.
Mato, kuriuo dera matuoti Vyriausybės veiklą, neieškokime toli. Štai ištrauka iš dabartinės Vyriausybės programos:
“Penkioliktoji Vyriausybė paveldi sunkią naštą visuomenę slegiančių neišspręstų problemų bei socialinių negerovių, kurios reikalaus Vyriausybės efektyvios veiklos tiek artimiausiu, tiek ir vidutinės trukmės laikotarpiu:
– valdžios atstovų cinišką savanaudiškumą;
– valdžios įstaigų veiklos neskaidrumą ir suvešėjusią korupciją;
– nevienodą ir interesų veikiamą teisingumą;
– smunkantį ekonomikos prieaugį;
– žmones skurdinančią dviženklę infliaciją;
– gresiantį energetikos kainų šuolį;
– didelę ir nemažėjančią socialinę diferenciaciją;
– didžiulį gyventojų emigracijos ir protų nutekėjimo mastą;
– piliečių ryšio su Tėvyne ir valstybe silpnėjimą.”
Kaip matome, iš devynių prioritetų net šeši susiję ne su ekonomika, o su gilesniais dalykais, kurie reikalautų politinės, socialinės, kultūrinės sistemos pertvarkos. Atsiverskime pastarąją Vyriausybės ataskaitą, kurioje pateikiami trejų metų darbai, ir sugretinkime su šiais prioritetais.
Gal tik į korupciją atkreiptas didesnis dėmesys, ir tai beveik vien dėl prezidentės pateiktų pataisų. Vyriausybė nusišalino nuo daugelio problemų: nedarbo, socialinės atskirties, regioninės plėtros. Briuselis turėjo informuoti Vyriausybę, kad šalyje nepaprastai didelis jaunimo nedarbas.
Regioninės plėtros, vietos savivaldos reforma yra pats aktualiausias dalykas Lietuvai ir jos tuštėjančiai provincijai, tačiau ataskaitoje savivaldai skirti vos keli sakiniai, o tai reiškia, kad šioje itin svarbioje srityje vyksta regresas. Demokratija visų pirma turi pradėti veikti savivaldos lygmeniu. Demokratijos kokybės problema šiai Vyriausybei apskritai neegzistuoja, bet juk tai – esmių esmė.
Konservatoriai deklaruoja, esą demokratiją galima patobulinti stiprinant šeimą, bendruomenes. Deja, viskas pasibaigė beprasmių diskusijų, ieškant šeimos apibrėžimo, klampynėje, o realių veiksmų kuriant infrastruktūrą, skatinančią gimdyti ir auginti vaikus, nebuvo imtasi.
Daug ir skambiai kalbėta apie užsienio investicijų pritraukimą, tačiau didesnio proveržio šioje srityje nepavyko pasiekti, o tai reiškia, kad stokota energingesnių, kryptingesnių veiksmų ir nesusidorota su svarbiausiu uždaviniu – sumažinti biurokratiją ir nereikalingų suvaržymų verslui naštą. Vyriausybės nesėkmė, patirta dėl daugiabučių renovacijos, virs priežodžiu.
Akivaizdu, kad čia ryžto reikėjo ne mažiau, nei veržiant mokesčių diržą, ir tokios priemonės būtų dar labiau pasiteisinusios. Vyriausybės atstovų pareiškimai, esą Vyriausybė nekuria darbo vietų, apskritai yra nesusipratimas – darbo vietos yra vienas iš pačių svarbiausių Vyriausybės veiklos vertinimo aspektų.
“Lietuva 2030″ buvo pradėta kaip iniciatyva, kuria norėta paskatinti visuomenės aktyvumą ir sulaukti idėjų, kaip Lietuva galėtų atrodyti po 20 metų. Idėja buvo graži, tačiau tai, kad strategija tapo Seimo patvirtintu dokumentu, – gyvas nesusipratimas. Tai tuščiaviduris dokumentas, dažnokai nuslystantis į globalizacijos dogmų kartojimą, bet neatsakantis į svarbiausius klausimus – visų pirma, į klausimą, ant kokių pamatų statoma Lietuvos valstybė.
Dokumente deklaruojamas Lietuvos siekis suartėti su Šiaurės valstybėmis, tačiau ignoruojamas faktas, kad svarbiausias Šiaurės valstybių skiriamasis bruožas yra jų demokratijos kokybė ir gerovės valstybės modelis. Strategijos rengėjai neišlaikė demokratijos egzamino.
Visuomenės įtraukimas buvo parodomasis žingsnis, o tikro sutarimo ir rezultato net nepamėginta siekti. Lietuvoje veikia parlamentinė demokratija, realizuojama per politines partijas, ir tik jų sutarimas gali užtikrinti prioritetų įgyvendinimą.