Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pasiūlymą priimti nebus lengva, nes jis gerokai apribotų suverenias valstybių teises. Taigi akivaizdu, kad euro zonos problemos yra susijusios ne tik su atskirų valstybių finansinėmis bėdomis. Jas lėmė giluminės euro zonos valdymo ydos.

Tenka pripažinti, kad politikai, stovėję prie bendros Europos valiutos euro ištakų ir sukūrę euro zonos funkcionavimo mechanizmą, buvo nepakankamai įžvalgūs ir pristigo būtinos atsakomybės. Pastaruoju metu tai pareiškė ir Jacques’as Delorsas, 1985-1995 metais ėjęs Europos Komisijos pirmininko pareigas. Euro zoną šiuo metu sudaro 17 valstybių ir kiekviena jų savarankiškai numato biudžetą, leidžia pinigus ir atlieka investicijas. Tačiau jos susietos bendra euro virkštele, todėl vienų valstybių išlaidavimas, klaidos ir nesėkmės tampa visos euro zonos galvos skausmu. Vienos, net ir nedidelės, valstybės bankrotas turėtų katastrofiškų pasekmių visai euro zonai. Taigi sprendimus priima vieni, o atsakomybė tenka kitiems. Pavyzdžiui, tik prisidėjusiems prie euro zonos slovakams buvo pateikta apmokėti 7,7 mlrd. eurų Europos finansinio stabilumo fondo sąskaita. Šios lėšos skirtos gelbėti tokias valstybes kaip Graikija, nors išlaidaujančioje Graikijoje gyventojų vidutinės pajamos daugiau kaip du kartus viršija taupiosios Slovakijos gyventojų pajamas. Gelbėti tenka ir dar neseniai pavyzdžiu Lietuvai ir kitoms valstybėms laikytą Airiją – jai skirta 85 mlrd. eurų paskola. Įdomu tai, kad Airija, net ir gaudama tokią paramą, išlaiko mažą pelno mokestį ir pritraukdama užsienio investicijas konkuruoja su tomis valstybėmis, kurios jai teikia pagalbą.

Ar sunkumų patiriančios valstybės dėkingos už tai, kad Bendrija, o visų pirma joje dominuojanti Vokietija, suteikia tokią paramą? Graikijos laikraščiai neretai spausdina Vokietijos kanclerės A.Merkel, vilkinčios nacių uniformą, karikatūras. Graikai lygina šaliai primestas taupymo priemones su nacių okupacijos laikais, nors Graikijai, gelbėjant ją nuo bankroto, suteikta net 110 mlrd. eurų lengvatinė paskola. Palyginkime – 110 mlrd. eurų suma prilygsta 17 metų nacionaliniam Lietuvos biudžetui (be ES lėšų), o gyventojų skaičiumi Graikija tik beveik 3 kartus didesnė už Lietuvą. Negana to, 2011 metų spalį euro zonos vadovai papildomai nutarė nurašyti dalį Graikijos skolos – suma atitinka dar 100 mlrd. eurų.

Visa tai jau viršija sveiko proto ribas. Be to, akivaizdu, kad jeigu panašios negandos užklups Italiją, jokie euro zonos fondai jai padėti negalės. Jeigu Europa ir turės jėgų išbristi iš dabartinės finansų krizės, būtina atsakyti į klausimą, kaip sureguliuoti euro zonos funkcionavimą, kad panašios krizės nesikartotų. Euro zona turi savo veiklos taisykles, tačiau jų mažai kas paiso, nes už pažeidimus nėra numatyta nuobaudų. Per pastarąjį dešimtmetį įvairios valstybės šias taisykles sulaužė mažiausiai 60 kartų, bet į tai buvo žiūrima pro pirštus.

A.Merkel ir N.Sarkozy siūlo įvesti tvarką – už finansų drausmės pažeidimus valstybėms turi būti skiriamos baudos. Pradėti reikėtų nuo nacionalinių biudžetų kontrolės – visų pirma, pasiekti, kad jų deficitas neviršytų 3 procentų. Pažeidimus fiksuotų Briuselio pareigūnas, o ES Teisingumo Teismas skirtų baudas. Tačiau valstybės biudžeto sudarymas yra viena iš svarbiausių nacionalinių parlamentų funkcijų. Siūlomas modelis reikštų, kad demokratiškai išrinktus parlamentus kontroliuotų Briuselio pareigūnai, Europos institucijos įgytų teisę tiesiogiai kištis į vidaus politikos reikalus. Nenuostabu, kad daug kam tokie pasiūlymai kelia alergiją.

Ar įmanoma palaikyti bendros valiutos stabilumą, jeigu ji cirkuliuoja ne valstybėje, o suverenių valstybių grupėje ir valiutos valdymas nėra pagrįstas vieninga politine valia? ES nėra valstybė ir net negali ja tapti, nes valstybės pagrindas turi būti vieninga politinė tauta, kurią jungia vertybės, istorinė patirtis, kultūra – stiprus bendro likimo suvokimas. Europos tautos pernelyg margos ir skirtingos. Euras buvo įvestas neatsižvelgus į šią esminę aplinkybę, todėl surasti veiksmingą ir visiems priimtiną išeitį iš šios krizės yra nepaprastai sudėtinga.

Vieną išeitį pasiūlė garsus vokiečių sociologas ir filosofas Jurgenas Habermasas. Visų pirma, jis įspėjo, kad viršnacionalinių institucijų invazija į valstybių politiką gali tapti podemokratinės eros pradžia. Kartu jis išreiškė viltį, kad kilusi krizė padės nuodugniau įsisąmoninti Europos vienybę. Tačiau esminis jo pasiūlymas – vykdyti politinę integraciją kartu su pragyvenimo lygio standartų suvienodinimu visoje Europoje.

Tai drąsi mintis, net panaši į akibrokštą. Kita vertus, euro problemos yra užprogramuotos valstybių išsivystymo lygio skirtumų euro zonos viduje, todėl vien dėl šios priežasties pasiūlymą verta apsvarstyti. Pragyvenimo lygio suvienodinimas reikštų didelį lėšų perskirstymą turtingesnėms valstybėms finansuojant skurdesnes. Svarbiausia donorė, žinoma, būtų Vokietija. Tačiau tai užtikrintų euro projekto stabilumą, kuris garantuotų Europos konkurencingumą globalioje erdvėje, ir galbūt labiausiai būtų naudingas pačiai Vokietijai, garsiai savo eksporto apimtimi.
Sunku tikėtis, kad J.Habermaso pasiūlymas bus išgirstas ir rimtai svarstomas. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pasiūlymas gerokai išplėsti ir sugriežtinti Briuselio kontrolę nacionaliniams parlamentams ir vyriausybėms sulauks kritikos krušos daugelyje ES valstybių, kurių gyventojai ir iki šiol reiškė nusivylimą demokratijos stoka ES.