rugsėjo 30, 2013

Spausdinti Spausdinti

KT galias būtina riboti

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Sei­me ini­ci­juo­ja­mos pa­tai­sos keis­ti Kons­ti­tu­ci­ją ir ati­mti iš Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo (KT) tei­sę spręs­ti eko­no­mi­nius ir fi­nan­si­nius klau­si­mus. Prob­le­ma se­niai pri­bren­du­si, nes KT in­ter­ven­ci­jos į ša­lies fi­nan­sų sis­te­mą jau ge­rą de­šimt­me­tį ke­lia su­maiš­tį ir ve­da prie di­džiu­lių iš­krai­py­mų.

Kan­try­bės tau­rę per­pil­dė KT spren­di­mas dėl vals­ty­bės tar­nau­to­jų gru­pės – tei­sė­jų, spe­cia­lių­jų tar­ny­bų, kraš­to ap­sau­gos par­ei­gū­nų, ka­lė­ji­mų dar­buo­to­jų, vi­ce­mi­nis­trų ir Sei­mo na­rių pa­dė­jė­jų – al­gų, su­ma­žin­tų kri­zės lai­ko­tar­piu, pa­di­di­ni­mo. Sei­mas įgy­ven­di­no šį KT nu­ro­dy­mą, ta­čiau dau­ge­liui su­si­da­rė įspū­dis, kad toks spren­di­mas sto­ko­ja eko­no­mi­nės lo­gi­kos ir pa­žei­džia so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą. Kaip tik šiuo me­tu pra­ne­ša­ma, kad at­ly­gi­ni­mai sa­vi­val­dy­bių tar­nau­to­jams vė­luo­ja po du tris mė­ne­sius, vals­ty­bė­je ne­stin­ga ir ki­tų bė­dų. Vy­riau­sy­bė at­lie­ka­mų lė­šų ne­tu­ri, to­dėl at­ly­gi­ni­mai vals­ty­bės tar­nau­to­jų eli­tui bus di­di­na­mi ki­tų po­rei­kių sąs­kai­ta. Nė­ra per­dė­ta grės­mė, kad nuo­sek­liai įgy­ven­di­nant vien tei­si­niais ar­gu­men­tais par­em­tus KT spren­di­mus vals­ty­bę ga­li iš­tik­ti ban­kro­tas.

Iš tie­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­me yra ti­kras ne­su­sip­ra­ti­mas, kad dar vie­na ins­ti­tu­ci­ja, be Sei­mo, tu­ri ga­li­my­bę pri­imi­nė­ti spren­di­mus dėl biu­dže­to iš­lai­dų, dėl de­šim­čių, šim­tų mi­li­jo­nų li­tų sky­ri­mo vie­nam ar ki­tam tiks­lui. Tai pa­žei­džia va­dy­bi­nę ir eko­no­mi­nę lo­gi­ką. Įpa­rei­go­ji­mas kaž­kam skir­ti lė­šas yra tik da­lis spren­di­mo, ir gal net ma­žes­nio­ji da­lis.

Dėl šių prie­žas­čių pa­siū­ly­mas ap­ri­bo­ti KT ga­li­my­bę spręs­ti fi­nan­si­nius klau­si­mus yra pa­grįs­tas. Fi­nan­sų sri­tį bū­ti­na iš­skir­ti, nes kiek­vie­nas spren­di­mas čia pa­lie­čia vi­są fi­nan­sų ir ūkio sis­te­mą ir yra di­de­lė ga­li­my­bė, kad bet ko­kia kai­na įgy­ven­di­nant ne­skun­džia­mą KT spren­di­mą bus pa­da­ry­ta dar di­des­nių pa­žei­di­mų ir so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo iš­krai­py­mų. Jei jau KT tu­ri tei­sę pri­im­ti spren­di­mus dėl lė­šų sky­ri­mo, bū­tų nuo­sek­lu jį įpa­rei­go­ti kiek­vie­ną kar­tą kar­tu nu­ro­dy­ti, iš kur tų lė­šų pa­im­ti. Ta­čiau tai bū­tų dar di­des­nė in­ter­ven­ci­ja į Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės dar­bą.

Ar ga­li dar­niai funk­cio­nuo­ti sis­te­ma, ku­rio­je spren­di­mai dėl lė­šų sky­ri­mo pri­ima­mi chao­tiš­kai, ne­aps­vars­čius al­ter­na­ty­vų, net ne­sie­kiant, kad lė­šos bū­tų pa­nau­do­ja­mos tin­ka­miau­siu ir efek­ty­viau­siu bū­du? O juk taip spren­di­mus pri­ima KT, kal­bė­da­mas tik dėl tei­sės ak­tų, ku­rie bu­vo aps­kųs­ti. Kri­zės lai­ko­tar­piu bu­vo pri­im­ta šim­tai spren­di­mų, o aps­kųs­ti ir pri­pa­žin­ti an­ti­kons­ti­tu­ci­niais tik ke­le­tas. Ar tai reiš­kia, kad vi­siems ki­tiems spren­di­mams ne­ga­li­ma nie­ko pri­kiš­ti? Su­pran­ta­ma, kad skun­džia­ma­si dėl at­ly­gi­ni­mų, ta­čiau vi­so­kiau­sių iš­krai­py­mų ga­li bū­ti pa­čio­se įvai­riau­sio­se sri­ty­se. Su­ma­žin­tas fi­nan­sa­vi­mas li­go­ni­nėms, slau­gos na­mams, ka­lė­ji­mams, mo­kyk­loms, po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tams, ne­įga­lie­siems ir trem­ti­niams. Sa­vi­val­dy­bėms vals­ty­bė įsis­ko­li­no 400 mln. li­tų. Tar­nau­to­jų eli­tui at­ly­gi­ni­mą pa­kė­lė­me, o ar su kiem­sar­giais jau at­sis­kai­ty­ta? Pa­ga­liau ga­li­me kel­ti klau­si­mą, ko­dėl vie­na­me ra­jo­ne ke­lių tink­las at­nau­ji­na­mas grei­čiau nei ki­ta­me? Jei no­rė­tu­me sis­te­mi­nio po­žiū­rio (o jis bū­ti­nas, kai kal­ba­ma apie ša­lies fi­nan­sus), KT pri­va­lė­tų tar­ti žo­dį dėl kiek­vie­no Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės spren­di­mo, ta­čiau toks val­džios spren­di­mų dub­lia­vi­mas ir ne­įma­no­mas, ir ab­sur­diš­kas.

Spren­di­mai dėl fi­nan­sų nė­ra ne­utra­lūs – jie ne­iš­ven­gia­mai tu­ri ideo­lo­gi­nį pa­grin­dą. KT sa­vo spren­di­mus grin­džia tuo, kad kri­zės me­tu ma­ži­nant at­ly­gi­ni­mus pa­žeis­tas pro­por­cin­gu­mo pri­nci­pas. Ta­čiau toks pro­por­cin­gu­mas pats sa­vai­me nė­ra jo­kia ver­ty­bė. So­cia­liai tei­sin­giau bū­tų at­ly­gi­ni­mus la­biau ma­žin­ti dau­giau už­dir­ban­tiems, o gau­nan­tiems ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą nu­rėž­ti ma­žiau. Tai ypač ak­tua­lu, kai bend­ras at­ly­gi­ni­mų ly­gis že­mas, nes ma­žiau­siai už­dir­ban­tiems to­kiu at­ve­ju tie­siog nė­ra ko rėž­ti – dėl su­ma­žin­tų pa­ja­mų yra pa­žei­džia­mas žmo­gaus oru­mas. Tuo tar­pu KT aki­vaiz­džiai gi­na di­des­nes pa­ja­mas gau­nan­čius vals­ty­bės tar­nau­to­jus: no­rint ma­žin­ti at­ly­gi­ni­mą la­biau pa­si­tu­rin­tiems pri­va­lo­ma kar­tu iš el­ge­tos ati­mti ir laz­dą. Gal po­žiū­ris ir ga­li gy­vuo­ti, ta­čiau jį tu­ri reikš­ti rin­kė­jams at­sis­kai­tan­tys po­li­ti­kai, o ne ne­klys­ta­mu­mo au­reo­lę už­si­dė­ję tei­sė­jai.

Ne­aiš­ku ir tai, ko­dėl Vy­riau­sy­bė ki­lus kri­zei ne­ga­li sa­vo nuo­žiū­ra ma­žin­ti at­ly­gi­ni­mų, o tu­ri va­do­vau­tis KT nu­sta­ty­tais pri­nci­pais, nors kel­da­ma at­ly­gi­ni­mus vi­są lai­ką pa­ti sa­va­ran­kiš­kai pri­imi­nė­jo spren­di­mus, ir tuo me­tu apie Kons­ti­tu­ci­jos pa­žei­di­mus nie­kas ne­kal­bė­jo. Ga­li­ma teig­ti, kad vals­ty­bės sek­to­riu­je per il­gą lai­ką su­sik­los­tė at­ly­gi­ni­mų disp­ro­por­ci­jos – at­ly­gi­ni­mų kon­tras­tai yra per­ne­lyg di­de­li ir nie­kuo ne­pa­tei­si­na­mi (o tai iš ti­krų­jų yra), ar­ba kai ku­rių sri­čių tar­nau­to­jai yra ne­pel­ny­tai nu­skriaus­ti, ki­ti – ap­do­va­no­ti pri­vi­le­gi­jo­mis. Ko­dėl ki­lus kri­zei per­žiū­rė­da­ma at­ly­gi­ni­mus po­li­ti­nė val­džia ne­ga­li ko­re­guo­ti to­kių iš­krai­py­mų, jei­gu juos pa­ste­bi? To­kius iš­krai­py­mus tai­sy­ti yra įpras­tas Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės dar­bas, ku­ris da­bar pa­skelb­tas Kons­ti­tu­ci­jos pa­žei­di­mu.

KT spren­di­mo dėl at­ly­gi­ni­mų pa­di­di­ni­mo vals­ty­bės tar­nau­to­jų eli­tui įgy­ven­di­ni­mas su­kė­lė ne­tei­sy­bės ir žmo­nių nu­si­vy­li­mo sa­va vals­ty­be jaus­mą. Sei­mo na­riai be­vil­tiš­kai gūž­čio­ja pe­čiais, esą jie pri­va­lė­ję pri­im­ti šį spren­di­mą ir nie­ko ne­ga­lį pa­keis­ti. Ta­čiau žmo­nės sa­vo vals­ty­bė­je tu­ri tei­sę ti­kė­tis tei­sin­gu­mo – aps­kri­tai im­ant, jiems net ne­svar­bu, ko­kia ins­ti­tu­ci­ja pri­ėmė spren­di­mą ir ko­kiais kons­ti­tu­ci­niais bei įsta­ty­mi­niais ke­liais bei klyst­ke­liais prie jo prie­ita. Di­džiau­sia at­sa­ko­my­bė už vis­ką ten­ka Sei­mui – kaip svar­biau­siai vals­ty­bės val­džios ins­ti­tu­ci­jai. To­dėl Sei­mas ir pri­va­lo prob­le­mas spręs­ti iš es­mės, šiuo at­ve­ju – per­žiū­rė­da­mas KT įga­lio­ji­mus.

Eu­ro­po­je esa­ma pre­ce­den­tų. 2012 me­tais įsi­ga­lio­ju­sio­se Veng­ri­jos Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­so­se nu­ma­to­ma, kad fi­nan­si­nius ir mo­kes­čių klau­si­mus KT ga­li nag­ri­nė­ti tik ta­da, jei krei­pi­mo­si pa­grin­das yra įta­ri­mai dėl žmo­gaus oru­mo, taip pat dėl min­ties, žo­džio, są­ži­nės ir re­li­gi­nės lais­vės pa­žei­di­mų. Dau­ge­lis Veng­ri­jos Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sų bu­vo va­di­na­mos kon­tro­ver­siš­ko­mis, ta­čiau ši ne­su­lau­kė nei di­des­nio tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės dė­me­sio, nei prie­kaiš­tų.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)