gegužės 24, 2018

Spausdinti Spausdinti

Kokia purvo prigimtis?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Paviešinta Valstybės saugumo departamento pažyma ir paaiškėję faktai apie verslo įtaką politikams sukrėtė šalies politinę sistemą, įkaitino visuomenės vaizduotę. 

 Gaila, tačiau net ir tai nepaskatino diskusijų apie Lietuvos demokratijos kokybę bei sprendimų priėmimo mechanizmo tobulinimą. Jei nebus atlikta rimtos analizės ir nepriimta būtinų sprendimų, kilęs skandalas taip ir liks tik dar vienas pasidraskymas. Paskelbtus padrikus operatyvinės informacijos faktus sunku įvertinti teisinėmis priemonėmis. Nutekinta informacija gali net pakenkti teisminiam nagrinėjimui. Tad viskas, ko reikėtų tikėtis, – nukentėjusi kelių žmonių reputacija, o paskui – ilgi teisiniai procesai. Galima viso to pasekmė – tik dar labiau išsikerojęs visuotinis nihilizmas.

Prie minėtų problemų dar sugrįšiu. Dabar derėtų tarti keletą žodžių apie tai, ką išvydome prasiskleidus uždangai.

Pamatėme godumo valdomą ir cinizmo apimtą verslo grupę, tiesiančią savo čiuptuvus beveik visų valstybės struktūrų link. Kalbama ne tik apie politikus, bet ir apie teisėsaugos struktūras, valstybės įmones, reguliavimo institucijas. Įdomus aspektas – „MG Baltic“ dėmesys universitetams, kurie, verslo grupės akimis, tėra nekilnojamojo turto objektai. Šis turtas – viliojantis grobis. Iš čia ir aukštojo mokslo „reforma“, kurią numatyta inicijuoti diskredituojant universitetus visuomenės akyse ir tikintis, jog taip bus pakirstas jų gyvybingumas. Vertėtų pažymėti, kad tuo metu įpilti nuodai pasirodė gajūs. Jų matyti net ir dabar vykdomos aukštojo mokslo reformoskasdienybėje.

Oligarchija mūsų platumose suvokiama kaip verslo, politikos ir žiniasklaidos susiliejimas bei tarnavimas siauriems interesams valstybės sąskaita. Jei taip suprasime oligarchiją, „MG Baltic“ atvejį galime laikyti išties būdingu. Kai prireikia, žiniasklaidos priemonės koncernui tampa ne visuomenės švietimo projektu, net ne pelno šaltiniu, o tiesiog šantažo įrankiu siekiant savų tikslų. Apie tai, kad verslas manipuliuoja politikais, jau daug pasakyta. Dabar paaiškėjo, jog ciniškiems magnatams klusniai patarnauja talentingi žurnalistai ir kiti kūrėjai. Galima įsitikinti, kad nemenka dalis esą triukšmingai demaskuojančios „publicistikos“, triuškinamų reportažų ir net vaidybinių scenelių humoro laidose tėra boso užsakymai. Ekrano purvas atsiranda ne šiaip sau, purvo ir prigimtis purvina.

Tačiau dabar labiausiai rūpi, ar valstybė sugebės iš paaiškėjusių faktų padaryti tinkamas išvadas, juo labiau kad sprendimai guli tiesiog paviršiuje ir nereikalauja jokių papildomų lėšų. Esmė – nustatyti skaidrią jų priėmimo sistemą. Tam reikia tiek nedaug – viso labo sugrįžti prie to, kas jau įtvirtinta Teisėkūros pagrindų įstatyme. Prielaidos politinei korupcijai atsirasti susidaro savaime, kai įstatymai priimami chaotiškai, iš esmės – slaptai, kai net patys Seimo nariai dažnai nesusigaudo, už ką balsuoja.

Šiuo metu įstatymų leidyba – nenuspėjama. Jų projektai nukrinta tarsi iš niekur it bombos ir bombelės. Sunku susivokti, koks įstatymo projektas svarstomas, nes, pavyzdžiui, Seimo komitetų svetainėse jie beveik visai nepristatomi, neaišku, kas ir kokias pataisas rengia, kokios interesų grupės pakviestos teikti pasiūlymus ar pačios rodo iniciatyvą, kokie klausymai numatomi ir kokie yra pradėto svarstymo terminai. Apie tai, kad būtų mėginama vertinti priimto įstatymo pasekmes, nėra ir kalbos.

Vyraujant tokiai netvarkai net ir geri sumanymai patobulinti įstatymų leidybą gali nueiti šuniui ant uodegos. Paskelbta, jog Vyriausybės kanceliarija Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) pagrindu steigs kompetencijų centrą, kuris bus atsakingas už strateginių klausimų sisteminį vertinimą ir išlaidų bei naudos analizes. Planuojama įdarbinti net 25 analitikus. Padėtis tokia, tarsi į surūdijusį zaporožietį būtų ketinama įdėti modernaus mersedeso variklį. Pavyzdžiui, šios dienos naujiena – didžiuliam, sudėtingam ir labai svarbiam Pensijų sistemos reformos įstatymų paketui aptarti visuomenėje buvo skirtos vos penkios dienos. Šių projektų nesupranta ne tik visuomenė, net valdančiosios Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai renka apie juos gandus. Kai nesugebama pateikti idėjų, jų svarstyti, argumentuoti, skirti laiko geriausių sprendimų paieškai, analitikų (jei tik šie iš tikrųjų bus nepriklausomi) įtraukimas viską tik dar labiau sujauks.

Išryškėjo skandalingi faktai, susiję su „MG Baltic“ valdoma žiniasklaida. Deja, panašių problemų esama ne tik joje. Kokias priemones naudoja Lietuvos žiniasklaida, niekam ne paslaptis nuo 2011 metų, kai buvo paskelbti „WikiLeaks“ dokumentai. Problema rimta, nes Lietuvoje žiniasklaidos etikos ir skaidrumo klausimai didžia dalimi palikti savireguliacijai, o ši tiesiog neveikia. Tačiau tai nereiškia, kad nieko neįmanoma padaryti.

Turėtų būti užtikrinti universalūs demokratinės žiniasklaidos funkcionavimo principai, pradedant atskiro žurnalisto kūrybine laisve ir baigiant žiniasklaidos priemonės savininkų bei kūrybinės grupės veiklos atskyrimu. Save gerbiančioje žiniasklaidos priemonėje tai garantuoja atitinkamas etikos kodeksas. „MG Baltic“ žiniasklaidos grupės etikos kodekso nepavyko rasti. Ne mažiau įdomu, kad kilus pastarajam skandalui niekas tokio kodekso net nepasigedo. Vis dėlto tai reikėtų sureguliuoti žiniasklaidos savireguliavimo priemonėmis arba tiesiog įstatymais.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)