rugpjūčio 31, 2017

Spausdinti Spausdinti

Kiek reikia valstybės reguliavimo?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Lietuvoje nuolat priekaištaujama valdžiai, kad ji pernelyg kišasi į įvairius procesus, net yra pasišovusi reguliuoti asmeninį žmonių gyvenimą. Kalbama, esą jos mėginimai ką nors kontroliuoti ir sureguliuoti tik trukdo kvėpuoti, griauna bei ardo. Vis dėlto retai susimąstome, koks iš tikrųjų yra ir koks turėtų būti piliečių santykis su valstybe.

Kad ir ką manytume, sunku būtų paneigti, jog valstybės įtaka Lietuvos visuomenės gyvenimui daugeliu atvejų palyginti menka arba, perfrazavus kitaip, valstybė nenubrėžia tinkamos visuomenės pažangos krypties. Liberalizmo šaukliai galėtų tuo džiaugtis. Tačiau yra ir kitas šios problemos aspektas: daugelis visuomenės narių iš valstybės, iš valdžios tikisi labai daug. Nenori, kad valstybė kištųsi, bet iš jos reikalauja daug. Taigi vyrauja toks prieštaringas požiūris. Dar pridėkime tai, jog daugelis visuomenės narių neigiamai vertina savo valstybę arba neturi aiškesnio požiūrio į ją, nelaiko jos sava, ir suprasime, kad būtent čia slypi žmonių nusivylimo, negatyvumo priežastis.

Kodėl galima teigti, jog valstybės įtaka visuomenei yra menka? Daug pasako tai, kad Lietuva per biudžetą perskirsto mažiausią BVP dalį Europos Sąjungoje – vos 29 procentus. Net keista, kaip ne pati turtingiausia šalis, perskirstydama tokią menką biudžeto dalį, išvis sugeba vykdyti daugybę funkcijų.

Valstybė atsitolino nuo daug svarbių priedermių. Itin skaudu, kad nusišalino nuo kultūros plėtros. Kultūrinė valstybės funkcija nuo tada, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, teliko nominali. Ir „aukštoji“, ir „žemoji“ (skirta platesniems visuomenės sluoksniams) kultūra nustumta į užribį, tegali tikėtis likučių nuo pietų stalo. Tam tikru požiūriu tai pačios nepriklausomos Lietuvos idėjos išdavystė, nes valstybė visų pirma atkurta dėl to, kad būtų saugoma ir plėtojama Lietuvos tautinė kultūra. Jei tikslas būtų vien ekonomikos plėtra, reikėtų gerokai pasukti galvą pagrindžiant nacionalinių valstybių būtinumą.

Kultūros nustūmimo į pakraštį pasekmė – pamestas kelias, tapatybės krizė, fundamentinis švietimo sistemos, ypač bendrojo lavinimo, silpnumas.

Lietuvos sopulys – didžiulis atotrūkis tarp pasiturinčiųjų ir neturtingųjų. Akivaizdu, kad subalansuoti gerovės pasiskirstymą visuomenėje įmanoma tik vykdant atitinkamą valstybės politiką.

O kas turi rūpintis regionine politika? Ir čia dažniausiai pasikliaunama „nematoma ranka“, o iš tikrųjų – nusiplaunama rankas.

Gyventojų išsilavinimas ir moralinės nuostatos, be abejo, svarbūs dalykai. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje žmogus vienas mažai ką gali nuveikti, jei valstybės institucijos nesudaro tinkamų sąlygų. Seimo narys Arūnas Gelūnas straipsnyje „Kaip išmokti gyventi laisvėje?“, kalbėdamas apie žmonių ugdymą ir kūrybiškumą, užsimena, kad Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europos inovacijų lentelėje. Tačiau iš tikrųjų naujovės turi ne tiek jau daug bendra su atskirų asmenų kūrybingumu. Stovėdamas bulvių lauke net kūrybingiausias žmogus nesugebės pasiūlyti reikšmingesnių inovacijų. Jos yra kompleksinių priemonių, sudėtingo vadybos mechanizmo, besiremiančio valstybės politika, pasekmė.

Kiek valstybė gali įsikišti į asmens gyvenimą? Tai labai sudėtingas ir jautrus klausimas, ypač šalyse, kurios palyginti neseniai išsivadavo iš diktatūrų.

Vakarų valstybes įsivaizduojame kaip nežabotos laisvės karalijas, bet šis įvaizdis neteisingas. Valstybė valstybei nelygi, tačiau apstu pavyzdžių, liudijančių, kad valstybė Vakaruose visuomenės gyvenimą reguliuoja kur kas labiau nei Lietuvoje. Gal pernelyg drąsu sakyti, jog žmogus įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, bet kartais išties taip atrodo. Tik šie rėmai-taisyklės paprastai naudingos ir pačiam žmogui, ir visuomenei.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lietuvos spaudoje plačiai aprašyta, ką gali Norvegijos, Jungtinės Karalystės, kitų šalių vaiko teisių tarnybos. Švedijoje formalios teisės požiūriu gyventojas paprastai nėra įsigyto būsto savininkas, o nekilnojamojo turto sandoriai negali būti sudaromi be valstybės ar savivaldybės institucijų patvirtinimo. Daugelyje valstybių nuosavi namai turi būti tinkamai nudažyti, savame kieme draudžiama apsiversti šiukšlėmis, net reguliuojamas žolės aukštis. Lietuvoje dažni atvejai, kai vienas ar kitas gyventojas tempia į butą šiukšles, paverčia jį lindyne, iš kurios į kaimynų būstus plinta tarakonai ir graužikai, o tarnybos negali patekti į vidų, nes saugo nuosavybės „šventumą“, Vakaruose neįsivaizduojami.

Minėtame A. Gelūno straipsnyje kalbama apie vidinį cenzorių, tiksliau – apie žmogaus, kuris pats turi adekvačiai jausti, tinkamai nuspręsti, ugdymą. Lietuviai to stokoja, peržengia saiko ribą ir dažnai elgiasi beatodairiškai. Valstybė su tuo kovoja draudimais, nors svarbiau ugdyti žmones būti laisvus, ugdyti jų vidinį cenzorių.

Valstybė nenubrėžia tinkamos visuomenės pažangos krypties.

Tačiau ar šie gražūs ir iš pažiūros teisingi žodžiai nenuveda į šunkelį? Ugdyti žmogaus sąmoningumą ir atsakomybės jausmą išties svarbu, bet Vakarų patirtis rodo, kad be draudimų ir reguliavimo neišsiversi. Skandinavijos valstybių gyventojai tikriausiai turi geresnį vidinį cenzorių nei lietuviai, tačiau drakoniški alkoholio vartojimo apribojimai ten nenutraukiami, kaip ir kitas griežtas reguliavimas įvairiose srityse.

Žinoma, imantis didesnės priežiūros ir tvarkos Lietuvoje susiduriama su opia problema: nepasitikėjimu valstybe, jos institucijomis bei vieni kitais. Kai yra toks nepasitikėjimas, sunku siūlyti, kad valdžia didintų reguliavimą, nors tam tikrą civilizacijos lygį pasiekusioje visuomenėje tai dažnai neišvengiama. Daugelio darbų valstybė išvis nepajėgi atlikti. Vakaruose šią spragą užpildo aktyvi nevyriausybinių organizacijų veikla. Bet ją taip pat paprastai „įsuka“ būtent valstybės institucijos.

Svarbu suvokti, kokiu keliu Lietuva turi judėti. Reikėtų siekti balanso tarp asmenybės ugdymo ir išmintingo valstybės reguliavimo. Dabartinis viešasis diskursas įvairių institutų ir garsiai rėkiančių šauklių balsais perdėtai akcentuoja asmens laisvę ir sąmoningumą, o kartais tai tampa tiesiog valstybės neveiklumo priedanga.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)