Žinome, kad meilė akla. Nepaaiškinama. Lygiai tą patį galime pasakyti apie rinkėjų simpatijas. Sociologai iš dalies gali nuspėti rinkėjų preferencijas, įvertinę jų interesus, socialinį statusą, vyraujančias nuotaikas – nors, tiesą sakant, dažniausiai analizuojami jau įvykę faktai, kuriems post factum surandamas daugiau ar mažiau tinkamas pagrindimas. Tačiau mokslinė analizė visiškai bejėgė, kai susiduriama su vadinamąja politiko charizma. Apie charizmą galima kalbėti, kai rinkėjai balsuoja už politiką, nors negalėtų paaiškinti, kodėl tai daro. Tiesiog politikas juos sužavi, balsuodami už jį jaučia džiaugsmą. Balsavimas už charizmatišką politiką dažnai peržengia socialinių sluoksnių ribas, suvienija turčių su nepasiturimai gyvenančiu žmogumi, liberalą su įsitikinusiu socialdemokratu. Nes prieš charizmą, kaip ir prieš vėją, nepapūsi.
Charizmos nesuplanuosi, neužprogramuosi, nesumodeliuosi. Kartais ji atsiranda ten, kur nereikia, o kai jos labai labai prireikia, kad būtų atstovaujamas tikras, garbingas reikalas – charizmos nė padujų. Galingos Vakarų partijos, turinčios šimtus tūkstančių narių, dešimtmečiais kamuojasi, nerasdamos įkvepiančio lyderio. Protingų daug, gražių daug, o štai charizmatiško – nė vieno.
Žemiau pristatysiu keturis Lietuvos politikus, kurie buvo apdovanoti ar iki šiol yra apdovanoti ta ypatinga dovana – charizma. Kadangi politiko charizma niekaip nepaaiškinama, galbūt ji siejasi su pasąmonės gelmėmis, kurias žmonės paveldėjo iš tolimų protėvių. Pasąmonės archetipus, kaip žinia, puikiai reprezentuoja Antikos dievai. Tad ir pažaiskime pagal tokias taisykles.
Algirdas Brazauskas buvo pirmas politikas, kuris nepriklausomybės aušroje pavergė lietuvių širdis. Jo biografija, rodos, netiko laikmečiui – komunistų partijos veikėjas, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Tačiau jo marmurinių veido bruožų ir plačių pečių žavesys buvo neatremiamas. Tikras Dzeusas, vyriausias dievas, dievų ir žmonių tėvas bei globėjas. Kas būtų galėjęs jam prilygti? Dzeusas, žinia, buvo ne be nuodėmės. Taip ir A. Brazauskas. „Draugystės“ viešbučio reikalai, nomenklatūrinio klano protegavimas, „vsio zakono“ – tautai tai buvo puikiai žinoma, tačiau tiesiog nebuvo tokio dalyko, kuris daugelio žmonių akyse būtų pakenkęs A. Brazausko reputacijai.
Kitas charizmatiškas politikas, prieš kurį negalėjo atsilaikyti daugelis žmonių – Viktoras Uspaskichas. Jis – Dionisas, graikų mitologijos vyndarystės, ekstazės dievas, kuriam būdingas laisvumas, nešvankios šėlionės, džiugus bendravimas apsvaigus nuo vyno. Visų pirma V. Uspaskichas išgarsėjo kaip aktoriaus sukurtas televizijos personažas. Tą personažą V. Uspaskichas pavertė realiu asmeniu. Visai Lietuvai buvo žinomos gausingos jo ydos, tačiau, kitaip nei bet kuriam kitam politikui, jos tapo V. Uspaskicho neišsenkančio populiarumo šaltiniu. Ir stambūs dalykai, tokie kaip Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, ir smulkesni, tokie kaip padirbtas Plechanovo akademijos diplomas, žmonių akyse virsdavo spalvingu dionizišku komiksu, kurį taip linksma ir įdomu stebėti. Pagalvokime, kuriam kitam politikui būtų atleistas politinio prieglobsčio prašymasis Rusijoje? Atrodo, už V. Uspaskichą žmonės balsuodavo vien tam, kad galėtų stebėti minėto komikso tęsinį. Todėl dabar yra įdomu, ar sugebės V. Uspaskichas grįžti į politiką. Jis dabar – ne Dionizas, o keistokas sveikuoliškas guru. Kažin, ar rinkėjams ir toks jis atrodys charizmatiškas?
Į charizmatiškų politikų gretą reikėtų įrašyti ir Dalią Grybauskaitę. Pati D. Grybauskaitė greičiausiai nepuoselėjo didelių politinių ambicijų, tačiau daugelis žmonių joje įžvelgė lyderę, vadovę. Pirmą kartą dalyvaudama rinkimuose, ir iškart į aukščiausią valstybės postą, ji gavo 68,2 proc. balsų – daugiau ir už A. Brazauską geriausiais laikais. Taip pat ir perrenkama antrai kadencijai iš esmės neturėjo konkurentų. Jos visuomenės pasitikėjimo reitingai visuomet aukšti. D. Grybauskaitė, žinoma, gerokai skiriasi ir nuo A. Brazausko, ir nuo V. Uspaskicho. Ji – Artemidė, medžioklės deivė, vaizduojama su lanku ir strėle.
Ir, galiausiai, Gitanas Nausėda, banko analitikas ir kolekcininkas. Pažvelgus į biografiją, jis – niekuo neišsiskiriantis Lietuvos pilietis. Taip, pagal pareigas jam dažnai tekdavo kalbėti žiniasklaidai, bet tokių kalbėtojų yra ne vienas. Logiškas minčių dėstymas, maloni išvaizda, hipnotizuojančios balso moduliacijos – ir Lietuva guli po kojomis. Kaip pats G. Nausėda yra sakęs, vietoj „Laba diena“ dažniausiai išgirsta „Na, tai ar eisi į prezidentus?“ Galų gale, daugybę metų muistęsis, žmogus neišlaikė – pakluso tokiam karštam tautos norui. G. Nausėda – Apolonas, saulės šviesos dievas, menų globėjas, pranašautojas ir gydytojas.
Kaip matome, nedidelėje Lietuvoje charizmatiškų politikų gana apstu. Įdomu pastebėti, kad visų jų charizma visiškai skirtinga. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip sunku prognozuoti politikų sėkmę.