Buvusi Vyriausybė atėjo turėdama ambicingą aukštojo mokslo reformos programą ir ją iš esmės įvykdė. Reforma sulaukė nevienareikšmių vertinimų, tad dabartinė Vyriausybė turės apsispręsti, ką iš atliktų darbų išsaugoti, o ką keisti.
Niekas nepaneigs, kad įgyvendinant aukštojo mokslo reformą buvo padaryta klaidų. Kita vertus, daugelis darbų, kuriuos atliko buvusi Vyriausybė, buvo seniai pribrendę ir atitiko pasaulines aukštojo mokslo tendencijas. Jas savo ruožtu lemia ne kieno nors subjektyvi valia, o globalizacija, žinių visuomenės iššūkiai, kurie visiškai pakeitė ir darbo rinką, ir žmonių gyvenimo būdą.
Nesiekiu išsamiai įvertinti buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus darbo. Tačiau tiesa tai, kad jo iniciatyva priimti sprendimai liberalizavo universitetų veiklą – universitetai tapo viešosiomis įstaigomis ir įgijo kur kas daugiau galių laisvai tvarkytis. Buvo paskatinta natūrali universitetų konkurencija ir stiprinamas jų vadybinis pradas. Dešimtys buvusių mokslo institutų integruoti į universitetus ir natūraliai įsiliejo į studijų procesą. Didelė dalis mokslo finansavimo pradėta skirstyti teikiamų paraiškų ir konkursų pagrindu – dabar sunku net įsivaizduoti, kad vos prieš ketverius metus ši visame pasaulyje įprasta praktika tebuvo rudimentinės stadijos. Atkreiptas dėmesys į studijų tarptautiškumą ir skirtos lėšos rengti jungtines su užsienio universitetais studijų programas. Reformos trūkumų nevardysiu – apie juos galima pasiskaityti beveik kiekviename laikraštyje ir išgirsti beveik kiekvienoje šiai temai skirtoje laidoje, apie tai rašomos ir leidžiamos knygos. Tad dėl įvairovės drįstu atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį keliais kitokio pobūdžio pastebėjimais.
Visose valstybėse vyksta panašūs procesai. Didėja universitetų konkurencija ne tik nacionaliniu, bet ir globaliu mastu. Stengiamasi pritraukti gabiausių dėstytojų, tačiau visų pirma – studentų, jų ieškoma visame pasaulyje. Universitetų rinkodaros strategijos, tam tikra reklama, kuri prieš 15-20 metų buvo negirdėtas dalykas, tapo įprastu reiškiniu. Kinta universitetų vadyba – profesorius, kurie dalyvavo akademinėje savivaldoje, keičia profesionalūs vadybininkai. Tačiau labiausiai pastebimas pokytis, be abejo, yra nepaprastas universitetų studentų skaičiaus augimas, kuris vadinamas aukštojo mokslo masifikacijos vardu. Kaip teigia organizacijos OECD aukštojo mokslo ekspertas Ericas Charbonnieris, masifikacija yra reiškinys, kurį daugelis atmeta ir laiko blogiu. Tai suprantama: aukštasis mokslas ilgus amžius buvo prieinamas nedaugeliui. Tačiau ekspertas teigia, kad tokia yra objektyvi realybė, kurią verčiau pripažinti ir valdyti kiek įmanoma išmintingiau bei tikslingiau.
Nenuostabu, kad dalis akademinio sluoksnio atstovų šios realybės nepriima: juk aukštasis mokslas ilgus amžius buvo elito privilegija. Jo paskirtis buvo suteikti fundamentalias žinias bei gebėjimus, jis orientavosi į mokslinius tyrimus ir pačių mokslininkų rengimą. Tačiau šiandien padėtis dramatiškai pasikeitė – ir aukštąjį mokslą valdo visagalė rinka. 2011 metais Europos Komisija (EK) paskelbė unikalų dokumentą apie Europos aukštojo mokslo modernizavimą. Jame suformuluota pagrindinė tezė – aukštasis mokslas turi tarnauti darbo rinkai. Tuo ir siūloma matuoti aukštojo mokslo kokybę. Žinau, kad Lietuvoje ši idėja ne vienam kelia šoką, ir ne tik profesoriams, kuriems aukščiausia vertybė yra jų pačių jau seniai dėstomi dalykai. Tai iš tikrųjų paradigminis lūžis. Ar orientacija į darbo rinkos poreikius, fundamentalaus pažinimo stumtelėjimas į šoną, aukštojo mokslo masifikacija, reitingų vaikymasis ir viešųjų ryšių akcijos (dar kartą kartoju – tai pasaulinis reiškinys) reiškia, kad aukštojo mokslo kokybė prastėja? Atsakymas: taip, jei vertinsime senaisiais masteliais. Akademinis pasaulis jau visiškai kitoks, ir nenuostabu, kad senieji profesoriai su tuo niekada nesusitaikys. Tačiau, kita vertus, orientacija į darbo rinką nėra tušti žodžiai: universitetai, priimdami studentus, kurie neretai moka už studijas, turi jausti už juos atsakomybę, jiems turi rūpėti, kad studentai rastų darbo vietą. Lietuvoje pastebiu paradoksalią padėtį. Tie, kurie daugiausia virkauja dėl smunkančios aukštojo mokslo kokybės, atmeta mintį, kad profesūra turi keistis ir dirbti darbo rinkos poreikiams.
Beje, OECD atlikta studija “Education at a Glance 2012″ liudija, kad bet kokie būgštavimai, jog aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalis – pernelyg didelė, yra laužti iš piršto. Net ir krizės laikotarpiu aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų atlyginimai augo. Beje, jau visą dešimtmetį iš esmės visose valstybėse nuosekliai didėja atlyginimų atotrūkis tarp neturinčių aukštojo išsilavinimo ir jį įgijusių darbuotojų. O tai juk liudija, kad, nepaisant masifikacijos, aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų poreikis nėra patenkintas.
O kaip yra Lietuvoje? Skaitau savaitraščio “Atgimimas” (Nr. 3) Daivos Simanavičiūtės straipsnį “Beviltiškus bedarbius gimdo beviltiška sistema”: “Lietuva turi bene daugiausia aukštųjų mokyklų studentų visoje Europos Sąjungoje (ES). Šis skaičius (joks skaičius nepateiktas – S.S.) atspindi ir klaidingą nuostatą, kad tik baigęs universitetą žmogus yra šio to vertas. Kartu tai – ir užburtas ratas, kuriame sukasi tūkstančiai jaunų bedarbių.” Sunku būtų rasti labiau klaidinančius išvedžiojimus – beje, jie yra tapę tam tikra kliše, nežinia kaip susiformavusia visuomenės nuomone. Minėtos pasaulinės tendencijos dėl aukštojo išsilavinimo vertės Lietuvoje pasireiškia labiau nei bet kurioje kitoje šalyje, kurios statistika yra prieinama. 2011 metų EK duomenimis, vidurinį išsilavinimą turintys asmenys Lietuvoje per metus uždirbo vidutiniškai 4700 eurų, aukštąjį išsilavinimą – 7400 eurų (skaičiai statistiškai koreguoti dėl prasmingo palyginimo tarp šalių). Šis kontrastas yra didžiausias ES! Jei pasidomėtume, kas pirmiausia neteko darbo ištikus finansų krizei, atrastume, kad ji visų pirma, deja, smogė per žemiausio išsilavinimo žmones, statybininkus ir panašių profesijų asmenis.
Tais pačiais EK duomenimis, darbą turėjo 86 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių Lietuvos gyventojų ir 60 proc. turinčiųjų vidurinį – vėl kontrastas didžiausias Europoje. Ar jaučia atsakomybę žurnalistai, ekspertai, teigdami, kad aukštasis mokslas Lietuvoje yra nieko vertas, ir šitaip lemdami jaunų žmonių likimą? Be to, kalbant apie aukštąjį mokslą baigusių žmonių nedarbą Lietuvoje, reikėtų atskirti universitetinį ir kolegijų išsilavinimą turinčius asmenis. Žmonių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, nedarbo lygis Lietuvoje yra nykstamai žemas.
Dar didesnis mitas, kad Lietuvoje yra pernelyg daug aukštąjį mokslą baigusių žmonių. Lietuva geriausiu atveju yra ES vidutiniokė. Suomijoje 38 proc. darbo jėgos yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, Airijoje 37 proc., Lietuvoje, EK duomenimis, – 33 procentai. Tačiau Europos valstybės nėra tos, į kurias derėtų lygiuotis. Kanadoje net 51 proc. darbo jėgos turi aukštąjį išsilavinimą, Japonijoje – 45 proc., JAV – 42 procentai. Tačiau tai – ne riba. Ir šios, ir daugelis kitų pasaulio valstybių kelia kur kas ambicingesnius aukštojo išsilavinimo siekius. Pernelyg maža darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalis ne kartą aukščiausio lygio dokumentuose buvo įvardyta kaip rimčiausias Europos konkurencingumo trūkumas.