Viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę. Tai neseniai priminė Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, reaguodama į grupės visuomeninių organizacijų viešą pareiškimą, kuriame jos išreiškė pasipiktinimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu nacionalinę kultūros ir meno premiją skirti prozininkui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui. Rašytojas patyrė spaudimą dėl prieš šešiolika metų parašyto romano „Žali“.
Vis dėlto, nors nemalonus, Lietuvoje tai viso labo – epizodas. Bet jis gali priversti susimąstyti, kiek mes vertiname laisvę. Ji jau seniai mums atrodo kaip savaime suprantamas dalykas – bet toli gražu taip nėra. Pasaulyje tik gana nedaugelis valstybių gali džiaugtis tokia laisve, kaip Lietuvoje. Ir – laisvė nėra savaime suprantama. Ją lengva prarasti.
Neseniai paskelbtame Tarptautinės organizacijos „Freedom House“ 2018 m. demokratijos reitinge Lietuvos vieta nekinta ir yra gana aukšta – pavyzdžiui, ji aukštesnė, nei demokratijos tėvynės Prancūzijos. Daugelyje valstybių padėtis kitokia – bendras pasaulio demokratijos indeksas jau trylikti metai iš eilės čiuožia atgal.
Bet demokratija vis dar netapo lietuvių savastimi. Įprasta kalbėti, kad Lietuvos demokratijos padėtis – kritiška. Siūlomi ir receptai jai pagerinti. Vieniems tai – Seimo narių skaičiaus mažinimas, kitiems – rinkimų komitetų plėtra, tretiems – ir visiškas politinių partijų išnaikinimas. Daugelis kaip idealą mato Sąjūdžio laikus, kai visą tautą telkė vienas judėjimas, nebuvo partinių rietenų. Toks supratimas apie tai, kokia turi būti demokratija, iki šiol būdingas daugeliui Lietuvos intelektualų. Jie atsisako suprasti, kad visuomenėje objektyviai egzistuoja skirtingos interesų grupės, visiškai skirtingų pažiūrų žmonės. Tai, nors gal ir netobulai, bet vis dėlto atspindi partijų politinis spektras. Daugelis negali suprasti ir priimti aršių partinių ginčų, kurie atrodo destruktyvūs. Bet jeigu pažiūros ir interesai objektyviai skirtingi, ginčai, partinė kova yra neišvengiama. Pažiūrėkime – tai vyksta visose demokratinėse valstybėse, ir dažnai kur kas aršiau, nei Lietuvoje. Visuotinės santarvės, „vienos tiesos“ pasiilgimas toks stiprus, kad kartais ima rodytis, jog jo šaltinis ne Sąjūdžio nostalgija, o sovietinių laikų partijos visažinystės ir visuotinio „telkimo“ ilgesys.
Šiuo požiūriu yra tipiškas neseniai pasirodęs Lino Kontrimo komentaras „Kokia supriešinimo kaina ir kaip to mokesčio išvengti?“ Parašytas pasitelkus karštą širdį ir aštrų protą, jis vis dėlto yra tipiškas, standartinis visuomenėje egzistuojančios nuomonės atspindys. Su komentare pateikta valstybės padėties diagnoze reikia sutikti: visuomenė supriešinta, jos nebejungia bendra ateitis, nebeturime pozityvaus ateities scenarijaus. Kas dėl to kaltas? Partijos ir jų rietenos, atsako L. Kontrimas. Ką daryti? Įsteigti Ateities Lietuvos Seimą be frakcijų ir partinių rietenų. Čia L. Kontrimas sustoja, tačiau galime pasvarstyti, kaip toks Ateities Lietuvos Seimas atrodytų. Jam vadovautų Krivių Krivaitis, apie kurį žmonės stovėtų draugiškai susikibę rankomis kaip Baltijos kelyje. Po to atsirastų Ateities Lietuvos Scenarijus, kuris būtų visiems privalomas – nes vienybės juk negalima ardyti. O ką daryti su tais, kurie nesutinka su tokiu scenarijumi? Juk šiuo ar panašiu keliu įvairios pasaulio valstybės jau ėjo, ne kartą ėjo. Tai veda ne kur kitur, o į laisvės suvaržymus ir dar didesnį visuomenės supriešinimą. Užtenka pažiūrėti, kas vyksta tokiu keliu pamėginusiose žygiuoti Vengrijoje, Lenkijoje. Ten visuomenės supriešinimas tik išaugo, o korupcijos, beje, nesumažėjo.
Didžiausia L. Kontrimo komentaro kliautis – politikos matymas išimtinai kaip partinės politikos. Išvis, tai labai būdinga Lietuvai. Viena vertus, politikai nemėgstami, tačiau, kita vertus, į juos sutelktas neproporcingai didelis visuomenės dėmesys. Jie yra humoro laidų taikiniai, jie dalyvauja pokalbiuose, dalina nesuskaičiuojamus interviu, figūruoja ir bulvarinėje žurnalistikoje, ir blizgančiuose žurnaluose. Daugelyje kitų šalių žurnalistai, norėdami sudominti skaitytojus, randa ir kitų temų.
„O gal aš klystu vildamasis, kad ateities scenarijus turi kurti iš mūsų mokesčių išlaikomi partiniai politikai?“, klausia L. Kontrimas. Žinoma, klystate. Politikų „už mokesčių mokėtojų pinigus“ sukurtas scenarijus bet kokiu atveju būtų negyvas, primestas visuomenei. Blogiausia, kad tokiame klausime, kuris kartu yra pasiūlymas, visuomenei jau aprioriškai tenka pasyvus vaidmuo. Tik valdžia, tik „Ateities Seimas“ turi sukurti mums gėrį ir jį atnešti savo reikaliukuose besiturškiančiai tautai. Tačiau taip mąstant atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės išliks toks, koks yra dabar, arba tik dar didės. Politinės partijos nepadarys žmonėms valstybės sava. Tačiau tai gali padaryti pilietinė visuomenė, kuri stipriose demokratijose yra patikima jungtis tarp valdžios ir žmonių.