Reikia pripažinti, kad chimera yra gana nemaloni būtybė: liūto galva, ožkos kūnu, drakono uodega. Deja, tokią chimerą turime savo valstybėje: verslo, politikos ir žiniasklaidos elitų susiliejimas, jų virtimas iš esmės vienu elitu, nežada nieko gero šalies demokratijai.
Po 20 metų – dvejopas jausmas
Kad šitaip įvyks, vos prieš porą metų dar galėjai kalbėti tik kaip apie galimybę. Šiandien jauti, kaip padangė niaukiasi – kiekvieną dieną vis labiau. Chimera nesugaunama, neapčiuopiama, neįvardijama, ir pajunti tik ugnies spjūvį iš liūto nasrų.
Sąjūdžio jubiliejus noromis nenoromis verčia mąstyti apie tai, kaip toli ir kur nuėjome. Jausmas dvejopas. Yra chimera, bet yra ir daugybė gerų dalykų. Leonidas Donskis sako, kad būtent šis mūsų gyvenamas laikas galbūt yra pats geriausias Lietuvos istorijoje. Laimantas Jonušys primena, kad Lietuvoje dar niekada taip plačiai neskambėjo lietuvių kalba: turime nesuskaičiuojamą galybę lietuviškų televizijos ir radijo stočių, laikraščių, išeina tiesiog nerealūs skaičiai įvairiausių lietuviškų knygų, leidinių. Laisva žmogaus, tautos kūryba turi didelę potenciją.
Iš tikrųjų galime džiaugtis laisve, kuri yra tarsi daiktas su stebuklingomis galimybėmis. Tačiau ar pastebėjote, kad daugelis pasakų byloja apie tai, kaip netinkamai laisve, stebuklingais daiktais, nepaprastomis galimybėmis pasinaudojo žmogus, ir kokias baisias nelaimes tos gėrybės ir netikėti šansai jam užtraukė. Nes pats žmogus buvo nepasiruošęs tai laisvės bangai, kuri jį užliejo: buvo nedoras, pernelyg savanaudiškas ar tiesiog kvailas.
Su buteliu – į statybų aikštelę
Parduotuvėje prie namų dažnai matau jaunus linksmus darbininkus, kurie vilki specialia statybų ar tvarkymo bendrovės apranga, perkančius alkoholį vidury dienos arba rytą – mažų mažiausia po alaus “bambalį”, bet dažnai ir po degtinės butelį. Dabar jie tai daro ne dėl to, kad juos užengė komunistų partija. Arba štai kažkodėl nutylimas faktas – mūsų jaunoji karta, net patys mažiausi, kalbėdami tarp savęs vartoja tiek pat lietuviškų žodžių, kiek ir rusiškų keiksmažodžių – pastarųjų gal net daugiau. 18 nepriklausomybės metų šios tendencijos nė kiek nesusilpnino. Lietuvos studentai, rungdamiesi dėl to, kas laimės fotoaparatą, gali net viešai pasimylėti [1]. Čia tik keli pavyzdžiai, bet juos pratęsti gali kiekvienas skaitytojas.
Tobulų ir gerų politikų, kurie tarnavo nesavanaudiškai, kūrė tautai gerovę ir t.t. buvo mažuma – beveik visose valstybėse. Kurtas Vonnegutas yra sakęs, kad žmonės yra šimpanzės, kurios tuoj pat apgirsta, vos paragavusios valdžios. Ir tai jis kalbėjo ne apie Lietuvą. Verta keiksnoti mūsų politikus ir „chimeras“, tačiau beveik esmingesniu dalyku laikyčiau moralinę visos visuomenės būklę. Lietuva ir Vakarų valstybės labiau skiriasi ne politikų padorumo parametrais, o eilinio piliečio savigarbos, orumo supratimu, kuris atsispindi jų vertybėse ir gyvenimo būde. O jeigu dar pakalbėtume apie kritinio mąstymo potenciją, ekonominį išprusimą, verslumą ir antrepreneriškumą, natūralų įsipareigojimą demokratijai kaip tokiai, sugebėjimą telktis į bendruomenes, dirbti bendruomenės labui ir atstovauti saviems interesams…
Kur žmogus laisvas?
Žmogus laisvas yra ne Seime, ne Gedimino pilyje, ne per vėliavos pakėlimo šventę. Jis laisvas visų pirma savo namuose, savo laiptinėje, savo kieme – savo bendruomenėje. Štai ir pažiūrėkime, kaip atrodo laiptinės, kiemai…
Žvelgiant iš politinės, valstybinės perspektyvos piliečių orumas, savarankiškumas yra susijęs su viduriniosios klasės – savarankiškai veikiančių ir mąstančių žmonių sluoksnio – formavimusi. Štai čia yra didžiulė spraga mūsų valstybės kūrime. Vos viena kita partija aiškiai deklaruoja tokį tikslą – remti viduriniąją klasę, – o realybėje dar blogiau: sutartinai tarnaujama stambiajam kapitalui, ir kuo toliau, tuo labiau. Kitas esminis dalykas yra realios savivaldos kūrimas. Deja, kol kas neturime net žalio supratimo, kas yra toji savivalda (visų pirma tai – ne valdžios institucija!!!), apie tai net nediskutuojame.
Orumą bent prisiminkime
Apgręžus šią problemą matyti, kad valdžiai tokia padėtis naudinga – turiu omeny viduriniosios klasės rudimentinę būklę. Tuo įžūliau galima pulti paniekintus žmones, naudotis jų pažeminta padėtimi, kai kada švystelėti iš dangaus ledų, „pridėti šimtą litų“ ir pan. Jokių apribojimų valdžios eksploatavimui nėra, jei sutari su keliais verslo magnatais ir medijomis. Vis dėlto žvelgiant į perspektyvą, įvertinant kitų valstybių patirtį galima konstatuoti, kad ne „išmintingų“ politikų geradarystės, o tik eilinių piliečių orumas, savarankiškumas, aktyvumas sukuria gerovę, tik to dėka galime įveikti bet kokias chimeras.
Derėtų prisiminti, kad būtent orumas prieš 20 metų buvo svarbiausias dalykas taikingoje kovoje su okupantu. Kur buvo vienas žmogus, ten buvo ir visa Lietuva. Niekas nesutiko išsižadėti savo orumo, savo tapatybės, savo idealų mainais į „trupinį aukso“. Prieš atskiro žmogaus ir visos tautos orumą bet koks priešas bejėgis. O juk tiesa, kad šiandien dažnai net neklausiama „kas, su kuo, už ką?“, o likęs vienintelis klausimas – „kiek?“.