Kam kliūva socialiniai mokslai?

Lie­tu­vo­je nuo­lat dis­ku­tuo­ja­ma ga­na keis­tu klau­si­mu – ar ša­liai rei­ka­lin­gi so­cia­li­niai, hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai? Tei­gia­ma, kad tik tech­no­lo­gi­jų ir gam­tos moks­lai už­ti­krins vals­ty­bės at­ei­tį.

Jau pats bū­das taip kel­ti klau­si­mą at­ro­do keis­tas. Ryš­ki pa­sau­li­nė ten­den­ci­ja – įvai­rių moks­lo sri­čių su­si­lie­ji­mas, tarp­dis­cip­li­niš­ku­mo ir mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą plė­tra, o čia tar­si ty­čia sie­kia­ma moks­lų su­prie­ši­ni­mo.

Var­gu ar at­si­ras­tų žmo­gus, ku­ris teig­tų, kad Lie­tu­vai ne­rei­ka­lin­gi tech­ni­kos ar­ba gam­tos moks­lai. Bet jei vie­nin­te­liu ar­gu­men­tu pro­pa­guo­jant šiuos moks­lus tam­pa so­cia­li­nių ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų su­men­ki­ni­mas, tai jau ver­čia su­klus­ti. Ati­tin­ka­ma dis­ku­si­ja tu­rė­tų vyk­ti pa­si­tel­kiant fak­tus ir moks­li­nes prog­no­zes, o ne va­do­vau­jan­tis nuo­gir­do­mis. Juo­lab di­de­lę at­sa­ko­my­bę rei­kė­tų jaus­ti kal­bant jau­ni­mui ir mė­gi­nant pa­veik­ti jo pa­si­rin­ki­mą, nes tai le­mia žmo­nių li­ki­mus.

Bū­tų dar ge­rai, kad kal­bos apie so­cia­li­nių ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sau­lė­ly­dį bū­tų įkvėp­tos vien keis­to­ko įsi­vaiz­da­vi­mo, ko­kia da­bar pa­dė­tis dar­bo rin­ko­je. Ta­čiau juk šių moks­lų men­ki­ni­mas vei­kia vals­ty­bės gy­vy­bin­gu­mą, de­mo­kra­ti­jos plė­trą. Gal kaž­kam ir pa­tik­tų, kad vy­rau­jan­tis su­pra­ti­mas apie vi­suo­me­nės val­dy­mą ir de­mo­kra­ti­ją lik­tų skur­dus.

Ka­dai­se Ru­si­jos ne­pa­sie­kė du le­mia­mi Eu­ro­pą for­ma­vę lū­žiai – Re­ne­san­sas ir Švie­čia­ma­sis am­žius. Tai jun­ta­ma ir pra­ėjus il­giems šimt­me­čiams. Ka­žin ar tuo me­tu at­si­ra­dęs at­otrū­kis tarp Ru­si­jos ir Eu­ro­pos ka­da nors iš­nyks. So­vie­tų Są­jun­gos blo­ko ša­lys bu­vo izo­liuo­tos nuo dar vie­no es­mi­nio lū­žio, tu­rė­ju­sio di­džiu­lę įta­ką mo­der­nio­sios Eu­ro­pos rai­dai, – sa­vi­ref­lek­si­jos lai­ko­tar­pio, su­si­ju­sio su psi­cho­lo­gi­jos rai­da ir kur kas gi­les­niu vi­suo­me­nės pro­ce­sų pa­ži­ni­mu. Šios ten­den­ci­jos ypač iš­ryš­kė­jo po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Vi­suo­me­nė pra­dė­ta val­dy­ti moks­li­niais pa­grin­dais. Tai JAV ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je da­vė stul­bi­na­mų re­zul­ta­tų, nors Va­ka­rų ir So­vie­tų Są­jun­gos ver­ty­bi­nis spek­tras tu­rė­jo ir ne­ma­žai są­ly­čio taš­kų. Abi sis­te­mos lenk­ty­nia­vo, ly­gi­no pra­mo­nės ro­dik­lius ir kul­tū­ros lai­mė­ji­mus, o ly­gin­ti, kaip ži­no­ma, ga­li­ma tik tai, kas tu­ri šį tą bend­ra. Kar­di­na­liai sky­rė­si vie­nas as­pek­tas – so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je, ku­ri ga­lų ga­le pri­pa­ži­no tech­ni­kos ir gam­tos moks­lų sa­va­ran­kiš­ku­mą, ne­bu­vo vie­tos lais­vai so­cia­li­nių moks­lų min­čiai.

Ši­to ne­su­vo­kus, su­nku su­pras­ti post­ko­mu­niz­mo fe­no­me­ną. Dau­ge­lis įpras­tų vi­suo­me­nės rai­dos ro­dik­lių ne­atsk­lei­džia es­mi­nio Va­ka­rų ir Vi­du­rio bei Ry­tų Eu­ro­pos skir­tu­mo. Jis iš­ryš­kė­ja su­vo­kus, jog Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos vi­suo­me­nė­se itin stin­ga sa­vi­ref­lek­si­jos ir su­pra­ti­mo, kad prob­le­mas ga­li­ma iš­spręs­ti ra­cio­na­liai or­ga­ni­zuo­jant vi­suo­me­nės gy­va­vi­mą. Šia­me re­gio­ne vis dar il­gi­ma­si tvir­tos ran­kos, kim­ba­ma ant po­pu­lis­tų kab­liu­ko ar­ba ak­lai ti­ki­ma „ne­ma­to­mos ran­kos“ ga­lia. Vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mas pra­si­ver­žia des­truk­ci­niais šū­kiais, ko­va prieš eli­tą, ta­čiau šios pa­stan­gos bep­ras­mės, jei nė­ra ti­kro įsi­vaiz­da­vi­mo, kaip iš ti­krų­jų ga­li­ma pa­keis­ti vals­ty­bę ir vi­suo­me­nę. Po­ky­čiai taps įma­no­mi, kai vi­suo­me­nė­je at­si­ras kri­ti­nė ma­sė žmo­nių, su­vo­kian­čių vi­suo­me­nės pro­ce­sus ir kom­pe­ten­tin­gų pri­si­dė­ti prie de­mo­kra­ti­jos to­bu­li­ni­mo.

Ne­jau­gi va­jus prieš so­cia­li­nius moks­lus bū­tų mė­gi­ni­mas už­baig­ti tą dar­bą, ku­rį pra­dė­jo so­vie­tų val­džia? Gal kaž­kam pa­to­giau, kad vi­suo­me­nės lai­vas ir to­liau lik­tų tar­si ne­val­do­mas, o rea­lius dar­bus bū­tų ga­li­ma ne­sun­kiai pa­keis­ti po­pu­lis­ti­ne žo­džių mig­la? Tai klau­si­mai, į ku­riuos gal­būt bus ga­li­ma at­sa­ky­ti at­ei­ty­je. O šiuo me­tu ver­ta ati­džiau pa­žvelg­ti į tie­sio­gi­nį įvai­rių samp­ro­ta­vi­mų apie so­cia­li­nius moks­lus pre­teks­tą – pa­dė­tį dar­bo rin­ko­je.

Fak­tai yra to­kie, kad in­dus­tria­li­za­ci­jos ir pra­mo­nės plė­tros epo­cha Eu­ro­po­je bai­gė­si, ir nau­jos dar­bo vie­tos at­ei­nan­čiais de­šimt­me­čiais bus ku­ria­mos dau­giau­sia pa­slau­gų sek­to­riu­je, ku­riam pro­fe­sio­na­lai dau­giau­sia ren­gia­mi pa­gal so­cia­li­nių moks­lų sri­ties stu­di­jų prog­ra­mas. Pa­gal šiais me­tais Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pa­skelb­tą dar­bo vie­tų di­na­mi­kos iki 2025 me­tų prog­no­zę, Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pra­mo­nės sek­to­riaus dar­bo vie­tos per 11 me­tų su­si­trauks 4 proc., čia su­ma­žės 418 tūkst. dar­bo vie­tų. Nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mas vi­sų pir­ma sie­ja­mas su pa­slau­gų sek­to­riu­mi, kur nu­ma­to­ma pen­kis kar­tus spar­tes­nė plė­tra nei vi­dur­kis. Šia­me sek­to­riu­je bus su­kur­ta be­veik 10 mln. nau­jų dar­bo vie­tų.

Dar la­biau šios ten­den­ci­jos tu­rė­tų iš­ryš­kė­ti Lie­tu­vo­je. Ver­ti­nant pa­slau­gų, pra­mo­nės ir že­mės ūkio sek­to­rių san­ty­kį pa­gal įna­šą į su­ku­ria­mą vals­ty­bės bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą (BVP), krin­ta į akis tai, jog kuo la­biau vals­ty­bė yra iš­si­vys­čiu­si, tuo di­des­nė da­lis BVP su­ku­ria­ma pa­slau­gų sek­to­riu­je. Ne iš­im­tis ir Lie­tu­va – pa­slau­gų sek­to­rius nuo­lat au­ga vals­ty­bei žen­giant į prie­kį. Vis dėl­to Lie­tu­va, ku­rios pa­slau­gų sek­to­riaus da­lis su­da­ro 68 proc. BVP, dar at­si­lie­ka nuo ES vi­dur­kio (73 proc. BVP). Nė­ra pa­grin­do abe­jo­ti, kad ar­ti­miau­siais me­tais Lie­tu­vos pa­slau­gų sek­to­riaus da­lis ir to­liau ar­tės prie ES vi­dur­kio, o gal­būt jį net vir­šys. Šiuo me­tu 70 proc. Lie­tu­vos tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų ten­ka pa­slau­gų sek­to­riui, ir ši ten­den­ci­ja tik stip­rės, nes dėl ša­lies dy­džio su­nku ti­kė­tis, kad čia įsi­kurs di­de­lės pra­mo­nės įmo­nės, kon­ku­ruo­jan­čios su pa­sau­lio gi­gan­tais. Dar­bo bir­žos duo­me­ni­mis, šie­met 11 iš 16 Vil­niaus mies­te pa­klau­siau­sių pro­fe­si­jų yra su­si­ju­sios su so­cia­li­nių moks­lų sri­ti­mi. Fi­nan­sų ana­li­ti­kai, ad­vo­ka­tai ir tei­si­nin­kai, taip pat va­dy­bi­nin­kai tvir­tai pir­mau­ja tarp di­džiau­sius at­ly­gi­ni­mus gau­nan­čių pro­fe­si­jų at­sto­vų.

Jei ti­ki­mės pa­žan­gos ir dar­nios plė­tros, bū­ti­na har­mo­nin­ga įvai­rių sri­čių moks­lų plė­tra. Tad kal­bos apie so­cia­li­nių ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų „mir­tį“ ne­ga­li bū­ti pa­tei­si­na­mos.