lapkričio 19, 2008

Spausdinti Spausdinti

Kaip V. Garastas paminėjo Tolerancijos dieną?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Svarstoma, baudos ar kalėjimo nusipelnė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas, tamsiaodžius „Žalgirio“ žaidėjus pavadinęs „negrais“ bei „juodašikniais“.  Generalinė prokuratūra pasakė savo žodį. Tačiau lieka kitas klausimas – ar žmogus gali išlikti LKF prezidentu, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti Lietuvos krepšinio bendruomenei?

Rasistiniai išpuoliai – dažni

Praėjusį sekmadienį buvo minima UNESCO paskelbta Tarptautinė tolerancijos diena. Tikiu, kad ją deramai pažymėjo ir LKF bei jos prezidentas V. Garastas. Kaip tik praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra nustatė, kad V. Garastas, tamsiaodžius „Žalgirio“ žaidėjus pavadinęs „negrais“ bei „juodašikniais“, nekurstė rasinės neapykantos. Vis dėlto neatsakytų klausimų liko.

V. Garasto, aukšto pareigūno, pasisakymas neturi precedentų, yra skandalingas ir netoleruotinas. Jis nuskambėjo apgailėtiname kontekste: vien šiais metais prieš juodaodžius krepšininkus Lietuvoje buvo įvykdyti mažiausiai trys rasistiniai išpuoliai.

Vasario mėnesį po Lietuvos krepšinio lygos Žvaigždžių dienos Šiaulių naktiniame klube juodaodžiai „Žalgirio“ krepšininkai sulaukė rasistinių įkaušusio lankytojo įžeidinėjimų. Balandžio mėnesį po LKL dvikovos su Vilniaus „Sakalais“ prieš  „Žalgirio“ legionierius vėl buvo įvykdytas išpuolis, jiems po kojomis buvo sprogdinamos petardos. Po kelių savaičių neblaivus kaunietis Kauno senamiestyje mojuodamas peiliu kibo prie juodaodžio „Žalgirio“ legionieriaus DeJuano Collinso. Liudininkai teigia girdėję, kaip chuliganas po incidento mobiliuoju telefonu kalbėjęs: „Tuos negrus reikia papjauti.“
Žinoma, tai nereiškia, kad lietuviai yra kokie ypatingi rasistai. Galima spėti, kad, švelniai tariant, savotišką požiūrį į juodaodžius lemia ne kokia nors gili filosofija, įsišaknijusios neapykantos jausmas, o tiesiog tai, kad daugeliui lietuvių dar nėra tekę gyvenime susidurti, bendrauti su kitų rasių atstovais. Toks susitikimas gali sukelti neprognozuojamą reakciją, pažadinti atavistines gaivalingas jėgas.

Kaip bekalbėtume, padėtis visuomenėje šiuo požiūriu prasta. Štai ką apie tai sako „Žalgirio“ komunikacijų direktorius Paulius Motiejūnas: „Žalgirio“ legionieriai nuolat kenčia dėl savo odos spalvos. Juos užgaulioja gatvėje, masinėse žmonių susibūrimo vietose. Kaip pasakojo patys žaidėjai, Lietuvoje rasizmo reiškiniai kur kas dažnesni nei kitose pasaulio šalyse, kuriose jiems teko būti. Negalėčiau sakyti, kad jiems baisu, tiesiog labai nemalonu ir nepatogu. Jie nejaučia laisvės. Kur amerikiečiai nenueitų, visur pasitaiko rasizmo atvejų. Todėl jie neturi laisvalaikio. Jie negali išeiti į miestą su šeima ir draugais, yra priversti laiką leisti namuose.“

Įžeidinėjimas – legalus

Kai yra tokia padėtis, kai visuomenėje rusena stichiškas rasizmas, neturintis jokio socialinio ir ekonominio pagrindo, o besirandantis vien iš nežinojimo, iš neišsilavinimo, padėti gali švietimo programos, informaciniai vajai. Manyčiau, tokias programas inicijuoti ir joms vadovauti visų pirma turėtų Lietuvos krepšinio federacija ir jos prezidentas V. Garastas. Tiesa, girdint prezidento tariamus žodžius, atrodo, kad tokių programų dar teks palaukti.

LKF prezidentas yra svarbus žmogus. Postas įpareigoja: kiekvienąkart reikšdamas nuomonę, ar privačiai, ar viešai, jis atstovauja ne tik sau, bet visai Lietuvos krepšinio bendruomenei. Tai yra krepšinio bendruomenės veidas, iš kurio galima spręsti apie visos organizacijos būseną. Taigi klausimas krepšinio bendruomenei: ar ji sutinka, kad jos veidas yra būtent toks?

Tai iš tiesų klausimas krepšinio bendruomenei, o ne prokuratūrai. Šią problemą mėgindami paversti teisine dar kartą atsidūrėme kreivų veidrodžių karalystėje. Visuomenė tarsi gavo indulgenciją ir galėjo nuraminti sąžinę, kai Žmogaus teisių stebėjimo institutas dėl V. Garasto išsakytų minčių kreipėsi į prokuratūrą – tarsi jokio kito vertinimo jau nebereikėtų. Savo ruožtu Generalinės prokuratūros argumentus, kuriais ji pagrindžia, kad V. Garastas nekurstė rasinės neapykantos, galima vertinti dvejopai.

Prokuratūros pateikta interpretacija, kad apibūdinimas „juodašiknis“ gali reikšti viso labo nepasitenkinimą atskirų sportininkų žaidimu, yra pažeidžiama. Dar daugiau, prokuratūros išaiškinimas reiškia, kad sukurtas įstatymo traktavimo precedentas, ir nuo šiol nepasitenkinimą galima reikšti tokiais žodžiais laiminant netgi prokuratūrai.

Kita vertus, pradedi galvoti, o kokia gi bausmė V. Garastui šiuo atveju būtų tinkama? Skirti gerbiamam treneriui kelerius metus kalėjimo? Ko gero, įvertinus visas aplinkybes, V. Garasto atsiprašymą, paversti prezidentą užkietėjusiu rasistu būtų neteisinga. O gal – piniginę baudą? Tačiau kokia suma galima įvertinti tokį liapsusą? Trimis tūkstančiais litų? Dešimčia tūkstančių? Šimtu tūkstančių?

Tai – autoriteto, moralės, padorumo problema, kurią sunku pamatuoti pinigais. Manding, geriausia išeitis būtų skirti V. Garastui paskaityti dešimt paskaitų apie rasinę toleranciją mokyklose, ir dar – kad tai susiprastų padaryti pats prezidentas. O Lietuvos kodeksuose kažin ar numatyta tokia bausmė.

Kokia bausmė V. Garastui?

Iš dalies naivus, iš dalies klaidingas yra ir tarp politikų, ir visuomenėje vyraujantis įsitikinimas, kad visas problemas turi išspręsti ir sureguliuoti teismai bei prokuratūra. Greitai atsidursime pasaulyje, kuriame tarsi Hado karalystėje vyksta ne realus gyvenimas, o klydinėja viso labo blyškūs teisininkų sukonstruoti fizinių ir juridinių asmenų kūnai. Štai klostosi tvirta tradicija visus etikos komisijų sprendimus skųsti teismams. Tad kam išvis žaisti su tomis komisijomis? Etikos komisija tam ir yra, kad nagrinėtų moralės, etikos klausimus, o ne įstatymų normas. Skųsti tokių komisijų sprendimus teismams yra absurdiška. Tokios galimybės neturėtų būti arba, kitu atveju, reikia panaikinti komisijas ir vietoj jų palikti vieną žmogų, kuris rengtų teikimus prokuratūrai ir teismams.

Visiškai pamiršus pagrindines vertybes viltys sudedamos į prokuratūrą ir teismus. Tačiau visuomenės gyvenime yra daug dalykų, kurių neįmanoma įsprausti į grynai teisines normas.

Matyt, V. Garastas nenusipelnė nei kalėjimo, nei baudos. Tačiau toks žmogus tiesiog negali būti LKF prezidentu, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti visai Lietuvos krepšinio bendruomenei.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)