Kad vilkas avių nenuneštų

Po tam ti­kros per­trau­kos žiū­rė­jau vie­nos ko­mer­ci­nės te­le­vi­zi­jos ži­nias. Trys pir­mi re­por­ta­žai ma­nęs ne­nus­te­bi­no. Kaip jau įpras­ta ko­mer­ci­nė­se te­le­vi­zi­jo­se, jie bu­vo skir­ti ny­kioms kri­mi­na­li­nėms is­to­ri­joms, ku­rio­zi­nėms teis­mų by­loms, kri­ti­mams iš bal­ko­no, nuo dvi­ra­čio ir pan. Ket­vir­tas re­por­ta­žas bu­vo skir­tas kaž­ko­kiems gais­rams kaž­ko­kio­je JAV vals­ti­jo­je. Dar ke­le­tas ka­lei­dos­ko­pi­nių mar­gu­my­nų iš už­sie­nio, ir jau – orai. 

Ži­no­jau, koks pa­pras­tai bū­na te­le­vi­zi­nių ži­nių ly­gis, bet kad ži­nios ga­li bū­ti iš­vis be vi­suo­me­niš­kai reikš­min­ges­nių ži­nių – čia jau bu­vo nau­jie­na.

Ne­si­no­rė­tų plunks­nos bro­liams prie­kaiš­tau­ti ir jų mo­ky­ti, ypač ką tik pa­mi­nė­jus gra­žią pa­va­sa­rio šven­tę – Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­ną. Ži­nau, kad fi­nan­si­nė dau­ge­lio ži­niask­lai­dos prie­mo­nių pa­dė­tis ne­pa­vy­dė­ti­na, nu­tuo­kiu, jog to­kiu bū­du iš­spau­džia­mi ge­riau­si re­zul­ta­tai (t. y. au­di­to­ri­jos rei­tin­gai) ma­žiau­sio­mis įma­no­mo­mis są­nau­do­mis, su­tin­ku, kad, ko ge­ro, iš tie­sų bū­tent to­kių ži­nių pa­gei­dau­ja dau­gu­ma var­to­to­jų.

Vis dėl­to keis­ta: jei jau ži­niask­lai­dos veik­los vyk­dy­mas yra to­kia kan­ky­nė, kam kan­kin­tis? Gal ta­da rei­kė­tų pa­suk­ti į pel­nin­ges­nį vers­lą? Val­dy­ti te­le­vi­zi­ją tam, kad su­ktum ru­siš­kus se­ria­lus? Kad ro­dy­tum sa­vo drau­go po­li­ti­ko šu­nį? Kad tu­rė­tum par­eng­tą ka­na­lą sa­vo ki­to vers­lo ar sa­vo par­tne­rių in­te­re­sams „pri­deng­ti“, nors tai jau da­ro­si vi­siš­kai ne­veiks­min­ga? Iš tie­sų, ar ga­li bū­ti di­des­nė kan­ky­nė?

Gir­džiu kal­bant, kad ži­niask­lai­da yra toks pat vers­las kaip ir ki­ti. Tuo no­ri­ma pa­sa­ky­ti, kad svar­biau­sias tiks­las čia yra pel­nas (tie­sa, tai pa­mirš­ta­ma, kai pra­si­de­da dis­ku­si­jos apie mo­kes­čių leng­va­tas). Su tuo su­nku su­tik­ti. Bet koks sa­ve ger­bian­tis vers­las tu­ri pro­jek­tuo­ti, kaip jis pri­si­dės prie vi­suo­me­nės pa­žan­gos. Ži­no­ma, pa­neig­ti eko­no­mi­nio fak­to­riaus ne­įma­no­ma, ta­čiau ži­niask­lai­dos prie­mo­nė be te­gul nors ma­žiau­sios ki­birkš­tė­lės, be po­zi­ty­vios, ku­rian­čios mi­si­jos pa­nė­šė­ja į mons­triš­ką bū­ty­bę, griau­nan­čią vi­suo­me­nę. Ta griau­na­mo­ji jė­ga at­si­suks ir ga­lų ga­le su­nai­kins pa­čią ži­niask­lai­dos prie­mo­nę. Kai ką pa­na­šaus jau ir re­gi­me.

Ži­niask­lai­da Lie­tu­vo­je, ačiū Die­vui, lais­va. To­kiais tarp­tau­ti­nių rei­tin­gų liu­di­ji­mais ga­li­me pa­si­gir­ti net prieš kai ku­rias se­nos de­mo­kra­ti­jos ša­lis. De­ja, ži­niask­lai­dos lais­vė sa­vai­me dar ne­reiš­kia jos ko­ky­bės. Ži­niask­lai­dos prie­mo­nių Lie­tu­vo­je iš tie­sų yra gau­su, kai kas tei­gia – gal net per­ne­lyg gau­su. Var­to­to­jų me­džiok­lė ne­re­tai įgy­ja iš­kreip­tas for­mas, o tai le­mia, kad šai­žių bal­sų ir akį rė­žian­čių vaiz­dų gau­sy­bė­je da­ro­si ne­sun­ku pa­sik­lys­ti. Yra daug są­ži­nin­gai dir­ban­čių žur­na­lis­tų, bet žur­na­lis­ti­nės eti­kos pa­žei­di­mai vis dar yra kas­die­ny­bė.

Pa­ste­biu ne­ri­mą ke­lian­čią ten­den­ci­ją – me­džio­da­mos ma­žas ir di­de­les sen­sa­ci­jas ži­niask­lai­dos prie­mo­nės ga­na daž­nai ne­at­si­jo­ja ti­krų fak­tų nuo ti­kė­ti­nų, bet ne­pat­vir­tin­tų įvy­kių bei spė­lio­nių. Ne­ga­na to, vie­šo­ji erd­vė yra ne­įti­kė­ti­nai jaud­ri. Vie­nas ar ki­tas šūk­te­lė­ji­mas stai­ga ga­li su­kel­ti kur­ti­nan­tį ai­dą, o gal net vi­siš­kai ne­pro­por­cin­gą mi­nė­tam šūk­te­lė­ji­mui ak­me­nų griū­tį. Grei­tai ga­li at­si­tik­ti taip, kad, nors tu­rė­da­mi daug ir lais­vų ži­niask­lai­dos prie­mo­nių, pra­dė­si­me gy­ven­ti krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je.

Ko­men­ta­ro apim­tis ne­lei­džia ap­tar­ti šio klau­si­mo iš­sa­miai, tad pa­teik­siu tik ke­le­tą pa­vyz­džių.

Pra­ėju­sį mė­ne­sį ži­niask­lai­dos prie­mo­nės pa­skel­bė, kad Ru­si­jos sraig­tas­par­niai bu­vo įskri­dę į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją. Šis fak­tas bu­vo kons­ta­tuo­ja­mas pra­ne­ši­mų an­traš­tė­se, o pir­mai­siais teks­to sa­ki­niais bu­vo skel­bia­ma, kad šį fak­tą pa­tvir­ti­no Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja (KAM) ir ki­tos tar­ny­bos. De­ja, pra­ne­ši­mų teks­tuo­se mi­nis­te­ri­jos at­sto­vų nuo­mo­nė net ne­bu­vo pa­tei­kia­ma. Kal­bi­na­mi pa­sie­nio tar­ny­bų ir ka­riš­kių at­sto­vai kal­bė­jo vi­so la­bo apie ga­li­mą pa­žei­di­mą, ki­ti pri­dur­da­vo, kad dėl to­kio pa­žei­di­mo iš­vis nė­ra ti­kri. Tą die­ną, ba­lan­džio 14-ąją, KAM pa­skel­bė net 5 pra­ne­ši­mus spau­dai įvai­riais klau­si­mais, ta­čiau apie sraig­tas­par­nių įskri­di­mą juo­se ne­už­si­me­na­ma.

Kiek pa­na­šus, nors ir ki­toks at­ve­jis bu­vo pra­ėju­sią sa­vai­tę. Pra­ne­ši­mų an­traš­tė­se skelb­ta apie ava­ri­ją As­tra­vo at­omi­nė­je elek­tri­nė­je (AE) – nu­griu­vu­sias at­ra­mi­nes kons­truk­ci­jas. Vi­sų pir­ma, ką reiš­kia žo­dis „a­va­ri­ja“? Tai yra ne­lai­mė, su­si­ju­si su tech­ni­ka – sta­ty­bi­nių kons­truk­ci­jų griū­ties ava­ri­ja pa­pras­tai ne­va­di­na­me. Gal­būt to­dėl žo­dis „a­va­ri­ja“ bu­vo tik pra­ne­ši­mo pa­va­di­ni­me, o teks­te tai vir­to jau tik „in­ci­den­tu“. Ir iš­vis, ar mi­nė­ta kons­truk­ci­jų griū­tis įvy­ko? Gal­būt taip, o gal­būt ir ne. Apie ją pra­ne­šė tik ne­prik­lau­so­mas Bal­ta­ru­si­jos nau­jie­nų por­ta­las, įsi­kū­ręs už­sie­ny­je. Pa­skelb­tos sta­ty­bų bro­ko nuo­trau­kos, ta­čiau jos pa­da­ry­tos to­kiu bū­du, kad, be pa­čių kons­truk­ci­jų, ne­ma­ty­ti jo­kio ki­to ob­jek­to, ku­ris leis­tų iden­ti­fi­kuo­ti vie­tą. Ofi­cia­lu­sis Mins­kas šį in­ci­den­tą pa­nei­gė.

As­tra­vo AE – jau­tri te­ma, tad su­pran­ta­mas ži­niask­lai­dos no­ras sa­vo var­to­to­jus „nu­džiu­gin­ti“ nau­jie­no­mis apie ten nu­tin­kan­čius ne­ge­rus da­ly­kus. Tie­sa ir tai, kad gau­ti pa­ti­krin­tą in­for­ma­ci­ją apie tai, kas de­da­si sta­tyb­vie­tė­je, be­veik ne­įma­no­ma. Ta­čiau ar tai ga­li bū­ti pa­tei­si­ni­mas tam, kad bū­tų pa­žeis­ta žur­na­lis­ti­kos ama­to abė­cė­lė ir ne­pa­ti­krin­ta in­for­ma­ci­ja per­ša­ma kaip ne­abe­jo­ti­nai ti­kra?

Esa­ma ne­la­bai at­sa­kin­gų po­li­ti­kų, ku­rie pa­svars­to: esą Juo­dkran­tė­je prieš ke­le­tą me­tų ga­lė­jo bū­ti iš­si­lai­pi­nę ru­sų spe­cia­lio­sios pa­skir­ties da­li­nių ka­riai. Ir nors aki­vaiz­du, kad tų ka­rių nie­kas nei ma­tė, nei fik­sa­vo, ži­niask­lai­dos prie­mo­nės sku­bė­jo pa­skelb­ti: „Juod­kran­tė­je bu­vo iš­si­lai­pi­nę ru­sų di­ver­san­tai.“

Da­bar lie­ka tik pa­da­ry­ti lo­giš­ką iš­va­dą ir kons­ta­tuo­ti, kad to­kią is­te­ri­ją kurs­to ir krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tę ži­niask­lai­do­je ku­ria Krem­liaus ran­ka… Ne, ži­no­ma, taip ne­sielg­si­me. Bet kas pa­sa­kys, ko­dėl ži­niask­lai­dos prie­mo­nės lenk­ty­niau­ja vie­na su ki­ta, steng­da­mo­si ne­ver­čia­mos, lais­va va­lia pa­teik­ti to­kią in­for­ma­ci­jos ir de­zin­for­ma­ci­jos py­nę, ku­rią no­rė­da­mas pats su­suk­ti Krem­lius tu­rė­tų ge­ro­kai pa­plu­šė­ti?

Yra lie­tu­vių liau­dies pa­sa­ka apie pie­me­nį, ku­ris mėg­da­vo pa­juo­kau­ti, vis šauk­da­mas „vil­kas, vil­kas!“ Ke­lis kar­tus jis to­kiu bū­du ant ko­jų su­kė­lė kai­mo ber­nus. Ga­lų ga­le vil­kas iš ti­krų­jų at­slin­ko ir iš­pjo­vė avis, o į pie­mens šauks­mus nie­kas ne­krei­pė dė­me­sio, nes ber­nai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad pie­muo ir vėl juokauja…

Kas tu­ri au­sis, tek­lau­so.