gegužės 27, 2016

Spausdinti Spausdinti

Ką simbolizuotų paminklas A. Smetonai?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Ko­kie jaus­mai kil­tų mies­to aikš­tė­je iš­vy­dus pa­mink­lą Lie­tu­vos pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai?

Tai ne­bū­tų ne­utra­li aikš­tės puo­šme­na – toks pa­mink­las tap­tų tam ti­kru par­eiš­ki­mu, iš­šū­kiu. Jis kel­tų min­tis apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę ir mū­sų ša­lies nu­ei­tą ke­lią, sim­bo­li­zuo­tų tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą. Vil­niu­je jis kar­tu vers­tų su­si­mąs­ty­ti apie Lie­tu­vos sos­ti­nės ir Vil­niaus kraš­to reikš­mę. Pre­zi­den­tas A. Sme­to­na įkū­ni­ja tau­tiš­ku­mą, ku­ris yra svar­bi mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­va nu­sta­tė es­mi­nę mo­der­nios Lie­tu­vos vals­ty­bės tra­jek­to­ri­ją, ku­rią pa­keis­ti – ne mū­sų va­lio­je.

To­kia bū­tų pir­ma reak­ci­ja, ta­čiau grei­tai užp­lūs­tų ki­to­kios min­tys. Kas bu­vo A. Sme­to­na? Sa­ve įsi­my­lė­jęs au­to­kra­tas, užg­ro­bęs val­džią per­vers­mo bū­du. Ka­bi­ne­ti­nis dik­ta­to­rius, ku­rio vi­sas ryž­tas ir vi­sos ga­lios aki­mirks­niu iš­blė­so ki­lus grės­mei. Prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mas po­li­ti­kas, ku­rio pa­mink­las skal­dy­tų vi­suo­me­nę.

Ke­liant klau­si­mą apie pa­mink­lą A. Sme­to­nai daž­nai žval­go­ma­si į ki­tas vals­ty­bes, sten­gia­ma­si ras­ti pre­ce­den­tų. Ta­čiau toks ap­siž­val­gy­mas var­gu ar ga­li pa­dė­ti mums ap­sisp­ren­džiant. Įvai­rio­se vals­ty­bė­se ap­tik­si­me pa­mink­lų ir ver­tes­niems, ir kur kas ma­žiau ver­tiems vei­kė­jams. Lie­tu­va lais­va, ir dėl pa­mink­lo bu­vu­siam pre­zi­den­tui tu­ri nu­spręs­ti ne kas ki­tas, o Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je, kad pa­mink­lai po­li­ti­kams ir įvai­riems vei­kė­jams iš­dy­go įvai­riu lai­ku. Su­nku pa­sa­ky­ti, ar Par­yžiaus cen­tre pra­ncū­zai šiuo me­tu sta­ty­tų pa­mink­lus Na­po­leo­nui ar Liud­vi­kui XIV pa­gerb­ti, o suo­miai Hel­sin­kio cen­tre – pa­mink­lą ca­rui Alek­sand­rui II.

Ką pa­mink­las A. Sme­to­nai by­lo­tų ne­prik­lau­so­mo­je, de­mo­kra­ti­nė­je, at­vi­ro­je pa­sau­liui Lie­tu­vo­je?

Sme­to­na bu­vo iš­ki­lus tau­tos at­gi­mi­mo vei­kė­jas, di­džiai iš­si­la­vi­nęs in­te­li­gen­tas, ži­no­mas pub­li­cis­tas, pa­si­žy­min­tis pui­kiu lie­tu­vių kal­bos sti­liu­mi, pir­mas de­mo­kra­tiš­kai iš­rink­tas ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­tas. Šiuo po­žiū­riu jo nuo­pel­nai abe­jo­nių ne­ke­lia. Svar­biau­sias po­sū­kis įvy­ko 1926 me­tų gruo­džio 17 die­ną, kai ka­ri­nin­kų per­vers­mas at­ve­dė A. Sme­to­ną, tuo me­tu mar­gi­na­li­nės po­li­ti­nės par­ti­jos pir­mi­nin­ką, į pre­zi­den­to pos­tą. Ko­kios šio per­vers­mo prie­žas­tys? Jam prie­lai­das su­da­rė lai­ki­nas ūkio nuo­smu­kis ir be­si­ku­rian­čios vals­ty­bės val­dy­mo su­nku­mai, ta­čiau vis­gi dau­giau­sia lė­mė ka­ri­nin­ki­jos am­bi­ci­jos, su­ta­pu­sios su pa­ties A. Sme­to­nos sie­kiais. Ne vi­sai tei­sin­ga teig­ti, kad per­vers­mą lė­mė de­mo­kra­ti­jai ne­pa­lan­kūs vė­jai Eu­ro­po­je. 1926 me­tais nuo de­mo­kra­ti­jos bu­vo nu­si­su­ku­si tik Ita­li­ja, iš da­lies – Len­ki­ja, tad A. Sme­to­na, se­kęs ita­liš­ko­jo fa­šiz­mo pa­vyz­džiu, de­mo­kra­ti­jos grio­vi­mo ke­ly­je bu­vo vie­nas pir­mei­vių. Dar blo­giau, kad per­vers­mo pla­nus jis il­gą lai­ką ir ga­na iš­sa­miai ap­ta­ri­nė­jo Ru­si­jos am­ba­sa­do­je. Tie­sa, per­vers­mi­nin­kai tu­rė­jo sva­rų to­kio el­ge­sio pa­tei­si­ni­mą: jei per­vers­mo me­tu Lie­tu­vo­je bū­tų įsip­lies­kę kas nors pa­na­šaus į pi­lie­ti­nį ka­rą, ša­lį bū­tų puo­lu­si Len­ki­ja, tad Ru­si­jos par­ama su­val­dant ga­li­mą kri­zę bu­vo gy­vy­biš­kai svar­bi. Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­žy­mė­ti, kad ta­pęs pre­zi­den­tu A. Sme­to­na bol­še­vi­kams pa­lan­ku­mo ne­ro­dė. Su So­vie­tų Ru­si­ja jis pa­lai­kė for­ma­lius drau­giš­kus san­ty­kius vi­sų pir­ma to­dėl, kad ti­kė­jo­si jos par­amos Vil­niaus by­lo­je.

Dau­ge­lis žmo­nių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ver­tė­si su­nkiai, ta­čiau tie­sa ir tai, kad tuo me­tu ša­lis da­rė pa­ly­gin­ti spar­čią pa­žan­gą. Ana­li­zę at­li­kęs Ze­no­nas Nor­kus kons­ta­ta­vo, kad Pir­mo­sios Res­pub­li­kos pa­žan­ga bu­vo spar­tes­nė nei 1990 me­tais at­kur­tos Lie­tu­vos. Ki­tas klau­si­mas, kiek čia bū­ta as­me­ni­nio pre­zi­den­to A. Sme­to­nos nuo­pel­no. Pa­vyz­džiui, gar­sio­ji tar­pu­ka­rio že­mės re­for­ma pre­zi­den­tui ne­pa­ti­ko, jis blo­ka­vo jos tę­si­nį ir at­si­sa­kė pri­tai­ky­ti pa­tir­tį at­gau­ta­me Vil­niaus kraš­te. Žmo­nių var­gams A. Sme­to­na bu­vo ak­las ir kur­čias. Pa­vyz­džiui, kai 1935 me­tais „Pie­no­cen­tras“ pie­no su­pir­ki­mo kai­ną su­ma­ži­no tris­kart, pre­zi­den­tui ne­atro­dė, kad tai dė­me­sio ver­ta prob­le­ma.

Di­džiau­si A. Sme­to­nai me­ta­mi kal­ti­ni­mai su­si­ję su Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pra­ra­di­mu. Įžvel­gia­mi du jo kal­tės as­pek­tai: tai, kad jis ne­su­da­rė są­ly­gų at­rem­ti ag­re­si­ją, ne­pa­ren­gęs gy­ny­bos pla­no ir nu­ša­li­nęs vi­suo­me­nę nuo vals­ty­bės rei­ka­lų, ir kad le­mia­mu mo­men­tu ne­bu­vo pri­im­tas spren­di­mas pa­sip­rie­šin­ti, net jei tai te­bū­tų bu­vęs sim­bo­li­nis žings­nis. Yra ir ki­tos sto­vyk­los ar­gu­men­tas: Lie­tu­va bu­vo pa­smerk­ta, jo­kie veiks­mai jos, kaip ir kai­my­nių vals­ty­bių, ne­ga­lė­jo iš­gel­bė­ti, to­dėl pre­zi­den­tą kal­tin­ti ne­tei­sin­ga.

Štai ką apie ka­riuo­me­nės pa­si­ren­gi­mą gin­tis tei­gė pats A. Sme­to­na sa­vo už­ra­šuo­se „Pro me­mo­ria“: „Ta­čiau nė mi­nis­trų pir­mi­nin­kų, nė ka­riuo­me­nės va­dų ne­bu­vo pa­teik­ta pla­no, kaip gin­tis, ne­bu­vo tam par­uoš­tas ir vals­ty­bės apa­ra­tas, nors aš, kaip Resp. Pre­zi­den­tas, daž­nai juos dėl to akin­da­vau. Ko­dėl ne­bu­vo? Vi­so­kie ei­na­mie­ji rei­ka­lai, la­bai ir ne­la­bai svar­būs, nu­stelb­da­vo šį pa­grin­di­nį vals­ty­bės da­ly­ką. Jis vis bū­da­vo ati­de­da­mas ryt­die­nai, nes vis ro­dy­da­vo­si, jog dar su­spė­si­me.“ To­kie pre­zi­den­to, pa­sis­kel­bu­sio tau­tos va­du ir val­džiu­sio griež­tai, be­veik vi­są ne­prik­lau­so­my­bės lai­ką ne­at­šau­ku­sio ka­ro pa­dė­ties, pa­aiš­ki­ni­mai by­lo­ja pa­tys už sa­ve.

Vis dėl­to tur­būt rim­čiau­sias prie­kaiš­tas, ku­rį bū­tų ga­li­ma pa­teik­ti A. Sme­to­nai, yra tas, kad jis nie­ka­da ne­klau­sė ki­tos nuo­mo­nės, gniau­žė vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, nu­stū­mė į par­aš­tes po­li­ti­nius opo­nen­tus. Per 14 val­dy­mo me­tų au­to­kra­tas dau­ge­liui įgri­so, vi­suo­me­nė­je tvy­ro­jo ga­na slo­gi at­mos­fe­ra, ir tai, ži­no­ma, su­da­rė prie­lai­das vals­ty­bei žlug­ti. Pats A. Sme­to­na įvai­rio­mis pro­go­mis yra pa­žy­mė­jęs, kad dau­ge­lis opo­zi­ci­nių krikš­čio­nių de­mo­kra­tų jį lai­ko pa­vo­jin­ges­niu už bol­še­vi­kus. De­ja, tai bu­vo tie­sa, ku­ri, ži­no­ma, ne­da­ro gar­bės ir krikš­čio­nims de­mo­kra­tams. Taip pat ir po­ka­rio iš­ei­vi­ją il­gus me­tus skal­dė po­žiū­ris į bu­vu­sį A. Sme­to­nos re­ži­mą.

Da­bar, pra­ėjus tiek me­tų, nuo­skau­dos iš­blė­so. A. Sme­to­na dau­ge­liui žmo­nių bu­vo ir liks svar­bios Lie­tu­vos epo­chos sim­bo­lis. Ne­ga­lė­tų kil­ti klau­si­mas, ar jis ver­tas pa­mink­lo, bet vis­gi klau­si­mas, koks tas pa­mink­las tu­rė­tų bū­ti, ko­kio­je vie­to­je jis ga­lė­tų sto­vė­ti, yra opus. Svars­ty­ti­na idė­ja sta­ty­ti pa­mink­lus vi­siems trims tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pre­zi­den­tams.

Per­nai rugp­jū­tį pa­tvir­tin­to­je Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo prog­ra­mo­je yra nu­ma­ty­ta 2018 me­tais Vil­niu­je pa­sta­ty­ti pa­mink­lą pre­zi­den­tui A. Sme­to­nai. Pa­mink­lo ša­li­nin­kai ir prieš­inin­kai iš­sa­kė sa­vo nuo­mo­nes, ta­čiau dėl kon­kre­čios pa­mink­lo kon­cep­ci­jos dis­ku­si­jos iki šiol ne­pra­si­dė­jo. Ka­dan­gi lai­ko li­ko ne­daug, tai reiš­kia, kad pa­mink­lo A. Sme­to­nai, ma­tyt, teks lauk­ti dar vie­ną šimt­me­tį.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)