Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Yra ne tiek mažai politikų ir apžvalgininkų, kurie vertindami 2004-ųjų apkaltos procesą dabar jau nebemato didesnės prezidento R.Pakso kaltės. Teigiama, kad pažeidimai, kuriais kaltintas prezidentas, buvę palyginti menki, o pats procesas pernelyg politizuotas. R.Paksas – ne šventasis, tačiau ir kitoj barikadų pusėje atsidūrę politikai buvę ne ką geresni. Taigi pats atstatydinimo procesas buvęs veikiau grupuočių kovos dėl valdžios išdava.

Vis dėlto tai pernelyg supaprastinta prezidento atstatydinimo versija. Galbūt ją lemia dylantys to metų įvykių prisiminimai ar su apkalta sieti pernelyg dideli politinės sistemos apsivalymo lūkesčiai.

Prezidento atstatydinimą lėmė ne vien teisiniai argumentai – procesas turėjo ilgą priešistorę ir savą įvykių logiką. 2002 metų prezidento rinkimų kampanija atskleidė, kad demokratija yra pažeidžiama, jei staiga pradedamos laužyti nerašytos taisyklės, garbingo žaidimo ir sveiko proto principai. R.Paksas buvo pasirinkęs taktiką laimėti prezidento rinkimus bet kokia kaina, jausdamas, kad visuomenėje gali būti populiari tvirtos rankos idėja.

Jis net nemėgino siūlyti, argumentuoti ir diskutuoti, o tiesiog užpylė rinkėjus populistinės propagandos sviediniais. Tiko net tokios priemonės, kaip blogą šlovę istorijoje pelniusios eitynės su deglais, o partijos simbolika tarsi atsitiktinai priminė nacių simbolius. Cinizmo viršūnė – paskutinę rinkimų vajaus dieną specialiame R.Pakso išleistame laikraščio numeryje paskelbta iš piršto laužta žinia, esą vienas svarbus, konkrečiai įvardytas Lietuvos bankas susidūrė su dideliais sunkumais, o komentaras įtaigiai teigė, esą bankroto ir nuostolių neva bus galima išvengti tik tuo atveju, jei prezidentu taps R.Paksas.

Žinant, kokia jautri yra bankininkystės tema, ir tai, kiek bankų sistemoje lemia pasitikėjimas, kitaip nei diversija tokios rinkimų išmonės nepavadinsi. Krepšys, iš kurio liejosi R.Pakso rinkimų kampanijai skirtos lėšos, rodos, neturėjo dugno, ir tai vertė prisiminti kiek anksčiau nuskambėjusius samprotavimus Rusijos spaudoje, kad Rusija Lietuvoje galinti turėti savą prezidentą, investavus vos kelis milijonus JAV dolerių.

Įvyko ne demokratiniai rinkimai, o valdžios paėmimas, pasiremiant didesniais finansiniais ištekliais. Užuot televizijos laidose prezidento patarėjas aiškintų prezidento politines nuostatas, prezidentui atstovaudavo viešųjų ryšių bendrovės atstovas, kuris pasakojo, kad iš Rusijos atvyksta nauji juodųjų technologijų atstovai dar smarkiau plauti visuomenės smegenų.

Dabar galime konstatuoti, kad R.Pakso apkaltos procese pasitaikė prieš jį nukreiptų negrabių ir net apgailėtinų epizodų. Tačiau vis dėlto jos variklis buvo ne teisiniai argumentai, o visuomenės nuomonė. Galų gale 2004-ųjų kovą R.Paksas savo patarėju paskyrė dosniausią rėmėją Jurijų Borisovą. Po šio žingsnio paaiškėjo, kad R.Paksas tiesiog negali eiti prezidento pareigų. Juk tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas dėl J.Borisovo vykdomo šantažo prieš Lietuvos prezidentą, buvo svarstoma, kad už paramą rinkimuose R.Paksas įsipareigojo J.Borisovui suteikti Lietuvos pilietybę ir padaryti jį savo patarėju. Į viešumą pateko šio verslininko telefoniniai pokalbiai, kuriuose jis Lietuvos veikiantį prezidentą vadino “politiniu lavonu”.

Galutinį sprendimą dėl R.Pakso atstatydinimo priėmė Seimas slaptu balsavimu. Jo rezultatai (vos keli balsai virš būtinos ribos) atskleidė, kad teisinių argumentų būtų nepakakę apkaltai ir prezidentas būtų likęs poste. Tačiau daugelis Seimo narių tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, nes negalėjo palikti poste mažų mažiausiai keistai ir nemotyvuotai besielgiančio prezidento. Net ir pats R.Paksas tomis dienomis pripažino, kad “į kampą įvarytas žmogus gali tapti klusniu įrankiu kieno nors rankose”.
Žinoma, prezidento nušalinimas buvo neeilinis įvykis, jis apima daugybę epizodų, iš kurių kiekvieną galima įvairiai interpretuoti.

Ar tikrai didelis nusižengimas buvo tai, kad R.Paksas J.Borisovui suteikė Lietuvos pilietybę? Kęstutis Girnius neįžvelgia čia didelės bėdos ir lygina šį poelgį su Valdo Adamkaus sprendimu suteikti Lietuvos pilietybę Šabtajui Kalmanovičiui. Vis dėlto reikėtų įvertinti, kad V.Adamkus nesuteikė Lietuvos pilietybės nė vienam asmeniui, kuris prieš tai buvo jos atsisakęs, kaip tai buvo padaręs J.Borisovas.

Š.Kalmanovičius buvo gimęs Kaune, laisvai kalbėjo lietuviškai ir dosniai rėmė gimtojo miesto komandą, o J.Borisovas lietuviškai nekalbėjo ir pasižymėjo tik tuo, kad pardavinėjo sraigtasparnius Sudanui – valstybei, kuriai tuo metu buvo taikomas tarptautinis embargas ginklams, amunicijai ir atsarginėms dalims. Tai sukėlė NATO valstybių susirūpinimą.

R.Pakso išrinkimas prezidentu 2002 metais iškėlė fundamentalią demokratijos problemą – klausimą, ar kandidatai turi lygias sąlygas pasiekti rinkėjus ir kokiomis aplinkybėmis rinkėjai gali sąmoningai pasirinkti. Po R.Pakso skandalo Lietuvoje nueitas ilgas kelias reglamentuojant rinkimų procesą ir ribojant rinkėjų papirkinėjimą. Kartais sakoma, kad ribojant politinę reklamą yra net ir persistengta. Naujausias žingsnis žengtas uždraudžiant juridiniams asmenims remti politines partijas. Tačiau, žinoma, rinkimų sėkmę visada didžia dalimi lemia rinkėjų politinė kultūra.