liepos 26, 2014

Spausdinti Spausdinti

„Juodojo sąrašo“ viceministrų klausimu

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės rei­ka­la­vi­mas at­leis­ti į va­di­na­mą­jį juo­dą­jį są­ra­šą pa­te­ku­sius vi­ce­mi­nis­trus su­lau­kė prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų.

Toks rei­ka­la­vi­mas ne­tu­ri pre­ce­den­to. Vals­ty­bės va­do­vės par­eiš­ki­mas apie gal­būt kri­mi­na­li­nę val­dan­čią­ją dau­gu­mą ga­li iš­ties at­ro­dy­ti šo­ki­ruo­jan­tis. Tei­si­nė šios prob­le­mos da­lis – kaip ver­tin­ti Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos (STT) pa­teik­tą me­džia­gą apie aukš­tus par­ei­gū­nus – taip pat ga­li kel­ti klau­si­mų. Ta­čiau nė­ra abe­jo­nės, kad pre­zi­den­tė iš­kė­lė ne­pap­ras­tai ak­tua­lią prob­le­mą ir par­odė bū­dus, kaip ga­li­ma rea­liai ma­žin­ti ko­rup­ci­jos grės­mę vals­ty­bė­je.

D. Gry­baus­kai­tės ini­cia­ty­va su­lau­kė ga­na ak­ty­vios prieš­iš­kos reak­ci­jos – ne tik val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos (tai sa­vai­me su­pran­ta­ma), bet ir ki­tų po­li­ti­kų, da­lies ži­niask­lai­dos. Pre­zi­den­tė kal­ti­na­ma tei­si­niu ni­hi­liz­mu, su­si­do­ro­ji­mu, as­me­niš­ku­mų per­kė­li­mu į vals­ty­bės po­li­ti­ką, val­džios ga­lių uzur­pa­vi­mu, dve­jo­pų stan­dar­tų tai­ky­mu. Dėl šių prie­kaiš­tų ga­li­ma dis­ku­tuo­ti iki už­ki­mi­mo, ta­čiau ste­bė­ti­na, kad ar­gu­men­ta­ci­ja ne­pa­lie­tė klau­si­mo es­mės: ar ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai vi­ce­mi­nis­trams pa­di­din­tų vals­ty­bės val­dy­mo skaid­ru­mą, pri­si­dė­tų prie ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jos? Ar tai bū­tų nau­din­ga ver­ti­nant vals­ty­bės po­žiū­riu?

Ga­li­ma ste­bė­tis, jog gar­siai šau­kia­ma, ne­re­tai net su­tirš­ti­nant spal­vas, apie ša­lį, nu­grimz­du­sią į ko­rup­ci­jos liū­ną, ta­čiau dar di­des­nis triukš­mas ky­la pa­mė­gi­nus im­tis veiks­mų, kad to­kia pa­dė­tis bū­tų pa­keis­ta.

Pra­dė­jus kal­bą apie vi­ce­mi­nis­trus ten­ka pa­žy­mė­ti, jog da­bar­ti­nė val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja iš­krei­pė jų vaid­me­nį. Aukš­tų po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo par­ei­gū­nų, tu­rin­čių įgy­ven­din­ti Vy­riau­sy­bės prog­ra­mą, sky­ri­mas ta­po par­ti­jų pos­tų da­ly­bų ob­jek­tu, var­žy­tu­vė­mis dėl įta­kos, arit­me­ti­niu veiks­mu, ku­ria­me ne­li­ko vie­tos vals­ty­bės pri­ori­te­tams, pre­ten­den­tų kva­li­fi­ka­ci­jai, net pa­ties mi­nis­tro va­liai. Pri­dė­ki­me prie to daž­nai skam­ban­čias min­tis, kad par­ti­jos pri­me­na klu­bus, sau­gan­čius sa­vo rė­mė­jus nuo ne­pa­lan­kių vė­jų, at­si­dė­ko­jan­čius už par­amą aukš­tais ne­pel­ny­tais pos­tais. Vi­ce­mi­nis­tro pos­tas yra bū­tent toks, ku­riam ne­ke­lia­mi apib­rėž­ti kva­li­fi­ka­ci­jos ir re­pu­ta­ci­jos, įgy­ja­mos per il­gus me­tus vals­ty­bės tar­ny­bo­je, rei­ka­la­vi­mai, šioms par­ei­goms ei­ti ne­skel­bia­ma kon­kur­sų kaip kar­je­ros par­ei­gū­nams. Jei vi­ce­mi­nis­trams ne­tai­ko­mi ir jo­kie pa­ti­ki­mu­mo, skaid­ru­mo rei­ka­la­vi­mai, pa­dė­tis iš ti­krų­jų tam­pa ne­apib­rėž­ta, po­ten­cia­liai pa­vo­jin­ga.

O ko ver­ti šūks­niai lai­ky­tis ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­jos? Apie ją kal­ba­ma ir val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos par­ti­jų par­eiš­ki­me, at­sa­kant į pre­zi­den­tės rei­ka­la­vi­mus. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad to­kios kal­bos tik im­ituo­ja rū­pi­ni­mą­si tei­si­niais pri­nci­pais. Juk šne­ka­ma ne apie vi­ce­mi­nis­trų kal­tę, jų gal­būt da­ro­mus nu­si­kal­ti­mus, o apie pa­si­ti­kė­ji­mą jais. Tei­sė­tu­mo šir­ma per­ne­lyg daž­nai pa­si­tel­kia­ma įvai­riems nu­si­žen­gi­mams, ne­kom­pe­ten­ci­jai, ne­veik­lu­mui dangs­ty­ti, to­dėl į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą bū­ti­na grą­žin­ti pa­si­ti­kė­ji­mo ir re­pu­ta­ci­jos są­vo­kas. Pa­si­ti­kė­ji­mą ga­li­ma pra­ras­ti dėl ne­de­ra­mų, įtar­ti­nų veiks­mų, nors jo­kio nu­si­kal­ti­mo ne­bu­vo pa­da­ry­ta. Pa­si­ti­kė­ji­mo ne­te­kęs as­muo ne­tu­ri bū­ti su­im­tas ir ka­li­na­mas, ta­čiau jis ne­bū­ti­nai tu­ri užim­ti aukš­tą vals­ty­bės pos­tą, o spren­di­mas ne­pas­kir­ti jo į šį pos­tą ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas tei­sių pa­žei­di­mu. Tai ele­men­ta­rūs da­ly­kai, ta­čiau dau­ge­lis Lie­tu­vos po­li­ti­kų ir po­li­ti­kos apž­val­gi­nin­kų to ne­sup­ran­ta ar­ba ap­si­me­ta, kad ne­sup­ran­ta.

Val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos kal­ti­ni­mas pre­zi­den­tei, esą ji tai­ko dve­jo­pus stan­dar­tus – juk anks­tes­nės Vy­riau­sy­bės vi­ce­mi­nis­trų ne­kli­bi­no, net ko­miš­kas. Iš­ei­tų, kad vi­ce­mi­nis­trai am­ži­nai tu­ri lik­ti ne­lie­čia­mų­jų kas­ta, nes pir­mo kar­to, kai svars­to­mas pa­si­ti­kė­ji­mas jais, ne­ga­li bū­ti iš pri­nci­po: tai jau lai­ko­ma dve­jo­pais stan­dar­tais. Koa­li­ci­ja ne­gir­di pre­zi­den­tės ar­gu­men­tų, kad ji va­do­vau­ja­si nau­juo­ju Kri­mi­na­li­nės žval­gy­bos įsta­ty­mu. Jei vals­ty­bės va­do­vė ga­vo ati­tin­ka­mos in­for­ma­ci­jos iš STT, ji tie­siog ne­tu­ri tei­sės dė­ti jos į stal­čių. Koa­li­ci­ja daug ko pri­šne­kė­jo sa­vo par­eiš­ki­me, ta­čiau ne­pa­sa­kė vie­nin­te­lio da­ly­ko, ku­ris šiuo at­ve­ju tu­rė­tų reikš­mę ir pra­smę: kad vi­siš­kai pa­si­ti­ki sa­vo vi­ce­mi­nis­trais, kad ne­abe­jo­ja jų ne­prie­kaiš­tin­ga re­pu­ta­ci­ja, kad jie yra kva­li­fi­kuo­čiau­si ir tin­ka­miau­si į šiuos pos­tus as­me­nys iš vi­sų įma­no­mų kan­di­da­tų. Jei to ne­pa­sa­ky­ta, koa­li­ci­jos par­eiš­ki­mas nė­ra do­ku­men­tas, ku­ris at­spin­di vals­ty­bi­nį po­žiū­rį, o vi­so la­bo – pi­gaus po­li­ti­ka­vi­mo pa­vyz­dys.

Ga­lų ga­le val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja tar­si pri­ėmė pre­zi­den­tės są­ly­gas, par­eikš­da­ma, kad mi­nis­trams grą­ži­nus įga­lio­ji­mus iš par­ei­gų tu­rės pa­si­trauk­ti ir jų po­li­ti­nės ko­man­dos. Kol kas ne­aiš­ku, kaip vis­kas klos­ty­sis to­liau ir ko­kia pra­kti­ka nu­sis­to­vės.

Kaip ro­do įvai­rių tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų duo­me­nys, pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­va pa­ma­žu at­si­kra­to ko­rup­ci­jos. Ko ge­ro, prie to pri­si­de­da ir nuo­sek­li, ryž­tin­ga pre­zi­den­tės po­zi­ci­ja. Ži­no­ma, pa­pras­čiau su­ras­ti šim­tą „rim­tų“ tei­si­nių prie­žas­čių, ko­dėl ne­ver­ta im­tis vie­nos ar ki­tos skaid­ru­mo ini­cia­ty­vos. Ne­su­ju­din­si liū­no – vi­siems bus ra­miau gy­ven­ti, ir tu pats bū­si ge­ras dė­dė ar­ba ge­ra te­ta. Su ko­rup­ci­ja leng­viau ko­vo­ti kal­bo­mis ir po­pie­riais, kaip tai da­ro gar­būs koa­li­ci­jos vy­rai. To­dėl ge­rai, kai bent pre­zi­den­tė pri­me­na, kad ko­rup­ci­ja pa­ker­ta vals­ty­bės pa­ma­tus ir kad ji ne­su­de­ri­na­ma su Va­ka­rų de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės mo­de­liu, į ku­rį Lie­tu­va tu­ri ly­giuo­tis.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)