gegužės 24, 2020

Spausdinti Spausdinti

Iracionalumo amžius? Apie ką liudija J. Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“? (4)

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : 15 min

Šiame komentare pratęsiu Jordano B. Petersono knygos „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“ analizę. Šį kartą apžvelgsiu kai kurias „nepolitkorektiškas“ autoriaus mintis.

Gali būti, kad Petersonas už populiarumą turi būti dėkingas savo pasisakymams, besiskiriantiems nuo vyraujančios nuomonės. Tuo jis labiau pagarsėjo duodamas interviu, tačiau tokių teiginių yra ir aptariamoje knygoje.

Be abejonės, vien tai, kad viena ar kita nuomonė yra įsitvirtinusi visuomenėje, dar neįrodo jos teisingumo. Juo labiau, demokratijoje turi būti toleruojami įvairūs požiūriai, o jų įvairovė yra vertingas dalykas. Kita vertus, nuomonė nuomonei nelygu. Jeigu teiginiai pagrindžiami netiksliais ar suklastotais faktais, jeigu argumentai sąmoningai iškreipiami, tai ir atitinkamas dėstomas požiūris yra diskredituojamas. Bent jau taip buvo iki šiol. O gal Petersono pavyzdys rodo, kad tai keičiasi?

Pradėkime nuo knygos pavadinimo. Labai savotiškas jis. „12 taisyklių“ – tai skamba banaliai. Knygynai perpildyti įvairių guru knygomis su panašiomis pretenzijomis ir panašiais pavadinimais. Dėl chaoso – šis tas įdomiau. Petersonas apibrėžia, ką jam reiškia chaosas. Tai yra moteriškas pradas, gaivalas, tvarkos antitezė. Autorius remiasi daoistų in ir jang samprata, kur tvarka yra baltoji, vyriškoji gyvatė, o chaosas – juodoji, moteriškoji gyvatė. Taigi knygos pavadinimas „Chaoso priešnuodis“, pagrįstas daoizmo pasaulio samprata, jai prieštarauja. Daoizmo filosofija – ir sveika nuovoka – diktuoja, kad gerame ir sėkmingame gyvenime, kurio principus autorius pasišovęs pateikti aptariamoje knygoje, reikėtų suderinti dvi kontrastuojančias puses, balta ir juoda, in ir jang, tvarką ir chaosą, o ne kurti priešnuodį vienai pusei. Ir pats Petersonas knygoje kalba apie būtinybę suderinti šias simbolines skirtybes, nepastebėdamas, kad tai prieštarauja viršelyje įrašytai jo svarbiausiai tezei. Na, bet logika ir nuoseklumas nėra stipriosios šio autoriaus savybės… O gal tai padaryta specialiai ir pavadinimą derėtų skaityti kaip „Moteriškumo priešnuodį“?

Viena knygos dalis yra skirta patyčių išaukštinimui. Net jei joje ir esama grūdo tiesos, toks Petersono dėstymas yra mažų mažiausia vienpusiškas. Eilinį kartą Petersonas nepaiso savo knygoje dėstomo patarimo – nemeluoti. Jis nutyli patyčių pasekmes, nors kaip klinikinis psichologas tikrai apie jas yra girdėjęs. Susižavėjęs autorius aprašo savo jaunystės patyrimą: jis tapo liudininku, kai geležinkelio darbininkai „pagaidino“ savo bendradarbį. Tik lieka neaišku, kuo čia žavėtis, kodėl tai taip gerai ir kokia bei kam iš to buvo nauda.

Petersonas negyveno Sovietų Sąjungoje, bet galiu jį informuoti, kad ši valstybė atitiko jo įsivaizduojamo rojaus standartus, nes patyčios toje valstybėje lydėjo visur – mokykloje, parduotuvėje, ligoninėje, o labiausiai palaiminta organizacija Petersonui turėtų būti sovietinė armija ir ryškiausia patyčių atmaina – dedovščina.

Petersonas pasmerkia vyrų feminizavimą kaip esą ypatingai išplitusį, Vakarų šalių vyriausybių remiamą vajų. Nesiimu spręsti, kiek realus yra šis vyrų feminizavimo baubas, bet aišku, kad ir čia autorius kraštutinai šališkas. Jei bet kokį mėginimą įspėti, kad agresyvus elgesys neatveda prie gerų pasekmių, vadinsime vyrų feminizavimu, tai, žinoma, toks reiškinys yra. Tačiau agresijos ribojimas kaip toks visai nebūtinai turi būti siejamas su feminizavimu. Tai kur kas sudėtingesnis reiškinys. Galima kalbėti apie tai, kad Vakarų visuomenėse sumažėjo agresija asmeniniuose santykiuose, nuslopo anksčiau nuolat iškildavę kruvini konfliktai, ir, beje, šitai tapo viena iš svarbesnių priežasčių, lėmusių Vakarų pažangą ir suklestėjimą, kuriuo taip dažnai ir perdėtai džiaugiasi Petersonas. Istorijos eigoje žmonija pernelyg daug kentėjo beprasmės agresijos, nesibaigiančių konfliktų.

Autorius teigia, kad jei vyrai bus pernelyg smarkiai stumiami feminizuotis, jiems vis labiau ims rūpėti šiurkšti, fašistinė politinė ideologija. Tuo Petersonas aiškina kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politinių partijų populiarumą net tokiose nuosaikiose ir liberaliose šalyse kaip Olandija, Švedija ir Norvegija. Tačiau toks teiginys yra paprasčiausiai išlaužtas iš piršto. Jei išanalizuotume fašizmo istoriją, šios politinės ideologijos išvešėjimo niekaip negalėtume sieti su vyrų feminizavimu. Nemanau, kad 1920 m. Italijoje, kur atsirado fašizmas, būta kokio nors prievartinio vyrų feminizavimo ar kad feminizuoti vokiečių fašistai vykdė holokaustą. Priešingai, daug tiksliau būtų galima teigti, kad būtent mačizmas gimdo įvairaus plauko diktatorius Lotynų Amerikoje ir kitose pasaulio dalyse. Taip pat ir dešiniųjų partijų populiarumas kai kuriose Vakarų šalyse turi ne vieną akivaizdžią priežastį, visai nesusijusią su vyrų feminizavimu.

Viena iš knygos taisyklių vadinasi „Neleiskite savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtumėte“, bet iš tikrųjų ji turėtų vadintis „Įkrėskite kai kada savo vaikučiams į kailį“. Petersono įrodinėjimas pagrįstas pakaičiui tai Biblijos, tai gyvūnijos pasaulio pavyzdžiais, tad šį kartą eilė – gyvūnijos pasauliui. Autorius neišmanantiems, kaip auklėti savo atžalas, tėvams pateikia pavyzdį, kad mokslininkas B. F. Skinneris išmokė balandžius žaisti stalo tenisą – taigi tėveliai, nepraraskite vilties, gal ir jums pavyks ko nors išmokyti savo vaikus, bent jau to, kad jie neterorizuotų jūsų bei niekuo dėtų aplinkinių žmonių. Bet čia yra problema – būtent, reikia apsispręsti dėl naudojamų auklėjimo metodų, tai yra, ką taikyti vaikučiams – skatinimą ar fizines bausmes (nes kitokios priemonės Petersonui neegzistuoja). Atsakymas tampa aiškus išnagrinėjus dresavimo praktiką. Skatinimo metodas, akivaizdu, netinka, nes skatinimas yra sunkus ir neefektyvus dalykas. Dresuotojas turi kantriai laukti, kol norimas gyvūno elgesys pasireikš spontaniškai ir tada paskatinimo būdu jį įtvirtinti. Tam, kad gyvūnai tikrai džiaugtųsi už atliktą pratimą gautu cukrumi, reikia, kad jie paruošiamajame etape būtų dėl marinimo badu praradę bent ketvirtadalį svorio. Žodžiu, atsakymas aiškus – jei nori, kad meškos važinėtų dviračiais, balandžiai žaistų stalo tenisą, o drambliai tapytų portretus (žinau, kad esama ir tokio dalyko) – rimbas, rimbas ir dar kartą rimbas. Atitinkamai jei nesate pasiryžę savo vaiką marinti badu, alternatyva vienintelė – teks rankon imti diržą.

Pasiremdamas dresavimo praktika skatinimo kaip auklėjimo priemonės autorius išvis neanalizuoja. Jam auklėjimas prilygsta bausmėms, ir vien fizinėms bausmėms. Visas bausmių skyrimo menas – jų dozavimas. Petersonas rekomenduoja mušimą įvesti pamažu, tuo atveju, jei neveikia įspėjimai ir grūmojimai.

Atrodo, autorius nėra visiškai naivus (ačiū Dievui) ir turi šiokio tokio patyrimo, todėl mušimui įveda apribojimus. Pasak jo, vaikų negalima mušti, jei vaiką augina tik vienas iš tėvų, motina arba tėvas. Mat tik du tėvai yra pajėgūs vienas kitą kontroliuoti ir objektyviau nustatyti mušimo kriterijus. Petersonas išvardija, kokios sąlygos gali lemti, kad mušimas gali būti dozuojamas neteisingai – kai tėvai yra grubūs, kerštingi, pasipūtę, lengvai įsižeidžiantys, pikti ir linkę apgaudinėti. Autorius rašo, kad visur pilna nuodingų šeimų, kurios gyvena be jokių taisyklių, diržo griebiasi kada papuola, neprognozuojamai. Ir jis teisus – daugiau teisus, nei pats to norėtų.

Visų pirma, vadinamos „nuodingos šeimos“ didžia dalimi ir yra nuodingos todėl, kad stokoja savikritiškumo ir nesupranta tokios esančios, todėl Petersono patarimas šeimoms įsivertinti pasirengimą mušti vaikus neturi jokio gyvenimiško pagrindo. Tiesa yra ta, kad objektyvus, racionalus, apmąstytas ir tiksliai dozuojamas vaiko mušimas abiem tėvams išdiskutavus ir nusprendus, kokiu stiprumu ir kokia amplitude užsimojus trenkti diržu į vaiko minkštąją yra graži teorinė, o ne praktinė koncepcija. Jei tėvai iš tikrųjų į vaiko auklėjimą žvelgia racionaliai, yra viską apmąstę ir turi pakankamai žinių, tai savo pačių ir vaiko orumą žeminančio akto, mušimo, tikrai neprireiks. Racionalaus mušimo atvejai tegali būti pavieniai, užtat Petersono patarimai įjungia žalią šviesą siautėti „nuodingiems“ tėvams, kurių yra galybė.

Bet kokiu atveju mušimo būtinumą Petersonas pagrindžia apgaulingais, nelogiškais ir net absurdiškais argumentais. Aiškindamas, kad fizinės bausmės nėra išskirtinis reiškinys, jis tvirtina, esą ir kalėjimas yra fizinė bausmė. Bet fizinė bausmė ir reiškia tai, kad ji vykdoma žmogui sukeliant fizinį skausmą. Joks šios sąvokos išaiškinimas kalėjimo neapima, nes sąvoka ir sukurta tam, kad vieną nuo kito atskirtume šiuos du bausmės būdus, fizinę bausmę ir laisvės atėmimą. Laisvai traktuojant sąvokas ir keičiant jų reikšmę lengvai galima įrodyti bet ką, tačiau tai ir vadinama demagogija.

Kitoje vietoje Petersonas sako: palaikyti teoriją, kad fizinių bausmių negalima pateisinti, reiškia daryti prielaidą, kad žodis „ne“ kitam asmeniui gali būti pakankamai įtikinamas, nors jis nėra pagrįstas bausmės grėsme. Galime įsivaizduoti, kokiame rūsčiame, baisiame – ir iškreiptame -savo vaizdinių pasaulyje gyvena Petersonas, jei jam atrodo, kad žmogus gali nedaryti bloga ar save apriboti vien dėl bausmės baimės, net nedarant prielaidos, kad žmonės gali būti empatiški ir nenorėti nuskriausti kito žmogaus, kad gali turėti vertybes, sąžinę ir moralę. Bet net jei Petersono teiginį priimsime, dera pastebėti, kad jis iškraipo logiką: juk galima sutikti, kad sudrausminimas turi būti pagrįstas bausmės grėsme, tačiau toji bausmė juk nebūtinai turi būti fizinė.

 

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

«

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

     
    Antverpenas - Rubenso ir deimantų miestas Belgijoje ALANYA - Alanija, Turkija OLYMPUS DIGITAL CAMERA Montpellier-Monpeljė. Pietų Prancūzijos miestas OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas