gegužės 24, 2020

Spausdinti Spausdinti

Iracionalumo amžius? Apie ką liudija J. Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“? (2)

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : 15 min

Šiame komentare pratęsiu Jordano B. Petersono knygos „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“ analizę. Šį kartą apžvelgsiu autoriaus požiūrį į religiją.

Petersonas neatsitiktinai vadinamas pranašu. Pirmoje knygos dalyje, pavadintoje „Uvertiūra“, jis atskleidžia, kad kažkada susapnuotas sapnas jam parodė kelią, kaip turi būti išspręstos svarbiausios mūsų laikų problemos. Pranašiškas sapnas! Autorius sapnavo, kad yra pakilęs aukštai ore, įsikibęs sietyno po didelės katedros kupolu. Petersonas pasakoja, kad daug mėnesių kamavosi spręsdamas, ką tasai sapnas reiškia, ir galų gale esą pasiekė „pilnesnį, asmeninį suvokimą to, ką nuolat tvirtina didieji praeities pasakojimai: centre yra individas. Centras yra pažymėtas kryžiumi, nes X žymi vietą. Egzistencija šiame kryžiuje yra kentėjimas ir transformacija – šis faktas, visų pirma, turi būti priimtas savanoriškai. Yra įmanoma išsivaduoti iš vergiškos priklausomybės žmonių grupei bei jos doktrinoms ir kartu išvengti kito kraštutinumo, nihilizmo, spąstų. Vietoj to yra įmanoma rasti pakankamą prasmę individualioje sąmonėje ir patirtyje“.

Visų pirma, verta atkreipti dėmesį į formą, kuria autorius pateikia savo pažiūrų kvintesenciją. Tai sapnas, ir skaitytojas kažkodėl yra priverstas tikėti, kad būtent šio asmens šis sapnas ne tik kažką reiškia, bet ir yra reikšmingas sprendžiant aktualiausias žmonijos problemas ir kiekvienam žmogui formuojant savo pasaulėžiūrą. Koks tokių teiginių pagrindas, kuo Petersonas yra toks jau ypatingas, kad sektume jo vizija (jei išvis kam priimtina sekti teorija, išvesta iš sapno interpretacijos)? Išvis, kokiu pagrindu Petersonas interpretuoja savo sapnus? Šiuolaikinės sapnų interpretacijos pradininkas buvo Sigmundas Freudas. Ji iki šiol gyvuoja iš esmės vien psichoanalizėje ir yra skirta praverti duris į žmogaus pasąmonę, identifikuoti psichologines problemas. Šiuo metu taikoma nedažnai, nes nepasirodė efektyvi. Beje, Freudas nemanė, kad žmogui yra įmanoma atlikti savo paties analizę – ir, be abejo, buvo teisus.

Autorius dėsto, kad didieji praeities pasakojimai teigia centre esant individą. Bet – kokie didieji pasakojimai, ir koks individas čia turimas omenyje? Jeigu tai Dievas, įdomu, kodėl Petersonas keistai gudrauja ir tiesiai to neįvardija? Senovės egiptiečių, šumerų, asirų, indų, graikų, romėnų, indėnų, Šiaurės tautų mitai kalba apie daugelį dievų. Esama panteistinių mitų ir pasakojimų, bet ir juose nerasi nieko apie tai, kad „centras yra pažymėtas kryžiumi“. Žinome, ką reiškia kryžius krikščionybėje, tačiau Petersonas, akivaizdu, vengia susieti save su ja ir pateikia „genialų“ alternatyvų kryžiaus reikšmės paaiškinimą: pasirodo, tai viso labo kryželis, kuriuo pažymėta vieta. Bet – kokia vieta, žemėje, Visatoje, už laiko ir erdvės ribų? Kalba apie tokį vietos pažymėjimą, tiesą sakant, yra absurdiška. „Egzistencija šiame kryžiuje yra kentėjimas ir transformacija“, aiškina autorius. Aišku, kur sukama. Kryžius, kentėjimas, transformacija siejami ne su „didžiaisiais pasakojimais“, o su konkrečia religija, tik Petersonas to nenori pripažinti. Jis mėgina įrodyti, kad kryžiaus, kentėjimo ir transformacijos reikšmę jis atrado pats savarankiškai. Jėzus Kristus čia niekuo dėtas. Net jei Kristaus nebūtų buvę, Petersonas būtų vis vien atskleidęs šias jam sapne apsireiškusias tiesas ir paskelbęs savo mintis lygiai taip pat, kaip jas skelbia dabar. Žinoma, žmonės turėtų suprasti, kad Petersono tiesos, 12 taisyklių, pakeičiančių 10 įsakymų, yra kur kas reikšmingesnės negu kokio ten Kristaus ar Mahometo, nes priklausymas religinei konfesijai yra ne kas kita, kaip „vergiška priklausomybė žmonių grupei bei jos doktrinoms“. Nihilizmas, pasak autoriaus, irgi nerekomenduotinas, todėl vienintelė įmanoma išeitis – surasti prasmę individualioje sąmonėje ir patirtyje. Petersonas ir siūlo publikai tam tinkamą erzacinę religiją, tikėjimą ne Dievu, o kažkokiu individu, turinčiu vieną kitą Kristaus atributą – eklektišką minčių, idėjų, patarimų kratinį.

Nepaisant to, kad Petersonas iš principo nepripažįsta Dievo, nemažą ir esminę jo argumentacijos dalį sudaro pagraudenimai apie Dievo karalystę ir Pragaro kančias, kurias žmogus užsitarnaus pagal autoriaus nustatytus dėsningumus. Apie tai Petersonas kalba kartais grasinančiai, kartais paguodžiančiai ar pakiliai – kaip tikras evangelinis pamokslininkas.

Petersonas daug kur remiasi daoizmu: kai paranku, skelbiamos daoizmo tiesos, kitur pagal įgeidį pasitelkiamos krikščionybės dogmos. Autorius plačiai naudojasi ir darvinizmo išvadomis. Pavyzdžiui, visa pirmoji knygos taisyklė pagrįsta gana primityviais evoliucijos ir darvinizmo pavyzdžiais. Tačiau kuo tada dėtas Rojus ir Pragaras, taip dažnai minimi knygoje?

Petersonas keliose knygos vietose paaiškina, kodėl jis kaip pavyzdžius pasitelkia Biblijos pasakojimus: juose sutelkta per amžius nugludinta išmintis. Žinoma, tai tiesa. Bet kartu autorius leidžia sau pašiepti Biblijos nenuoseklumus, pavyzdžiui, atkreipdamas dėmesį į tą Biblijos pasakojimo vietą, kur Dievas rojuje ieško Adomo, pamiršęs, kad jis visa žinantis ir visa regintis, ir „kad gali matyti per krūmus“ (Antrojoje taisyklėje). Tačiau jeigu Biblijos pasakojimas, autoriaus akimis, yra nelogiškas ir prieštaringas šioje vietoje, kodėl turime tikėti, kad visi kiti Biblijos epizodai yra tiek pamokantys?

Šiuo požiūriu dar svarbiau, kad Biblijos pavyzdžius laikydamas įtikinamais įrodymais pagrįsti teiginius autorius pamiršta, kad Biblijoje aprašomais įvykiais pasakojama apie žmogaus santykį su Dievu, apie Dievo paieškas. Būtent šiuo požiūriu Biblijos epizodai turi pamokomą reikšmę arba yra prasmingos metaforos, o vartoti juos iliustruojant praktines, buitines, psichologines ar ekonomines problemas yra profanacija. Juo labiau, pasitelkiant vieno ar kito epizodo pavyzdį daryti pamokomas išvadas, kaip tai mėgsta daryti Petersonas, yra nekorektiška, nes kitame Biblijos pasakojime herojų likimai dažnai susiklosto visai kitaip.

Pirmojoje taisyklėje, nerdamasis iš kailio, kad pagrįstų hierarchinę gyvūnų ir žmonių veiklos prigimtį, Petersonas, būdamas rimtas intelektualas, pasitelkia rimtus autoritetus – pavyzdžiui, Jėzų Kristų. Būtent, nurodo keliose evangelijose įrašytus Jėzaus žodžius, kai Jėzus pasakoja alegoriją apie išvykusį šeimininką, palikusį tarnams vynuogyną. Šeimininkas pasmerkė tarną, neinvestavusį talerių: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi,  o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

Petersono nuomone, šie žodžiai liudija, kad ir Kristus pripažįsta negailestingus dėsnius, pagal kuriuos stipresniesiems atitenka didžioji gėrybių dalis ir visuomenėje nusistovi hierarchija. „Tikrai sužinai, kad esi Dievo sūnus, kai tavo posakiai tinka net vėžiagyviams“, išmintingai konstatuoja Petersonas. Išmintingai? Petersonas „nepastebi“, kad Kristus šiame palyginime kalba visai ne apie verslą ir ne apie žmonių santykius valdančią hierarchiją. Jis kalba apie dangaus karalystę, kurios nusipelnys tie, kurie dės pastangas, o ne baimingai lūkuriuos. Visi Kristaus pamokymai ir palyginimai yra apie dangaus karalystę. Sunku pateisinti tokį suvulgarinimą, kurio griebiasi Petersonas, konteksto ir biblinių pasakojimų prasmės nesuvokimą.

Priešingai, Kristus kaip tik garsus tuo, kad bene pirmasis žmonijos istorijoje taip ryškiai metė iššūkį visuomenės hierarchijai ir nurodė, kad ji neturės reikšmės siekiant svarbiausių žmogaus tikslų. Kristus visai nevertina gerų namų prestižiniuose kvartaluose, banko sąskaitų, aukštų postų (Petersono formuluojamos siekiamybės): „Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19,23).

Vienas pavyzdėlis iš Petersono knygos. Ketvirtą taisyklę Petersonas pabaigia pakiliu tonu, Evangelijos pagal Matą Kalno pamokslu – „tomis amžinai gluminančiomis spindinčiomis eilutėmis iš Kristaus Kalno pamokslo“. Tačiau tai, ką išsamiai cituoja Petersonas, nėra Kalno pamokslas. Petersonas suklydo ir įdėjo kitus Kristaus žodžius. Ačiū Dievui, kad tai ne kokio nors Holivudo filmo citata, tai tiesa. Kristaus tai žodžiai – bet ne Kalno pamokslo. Beje, stebėtina, kad to nepastebėjo knygos redaktoriai, daugybė vertintojų ir milijonai skaitytojų, kurių dauguma, kaip nujaučiu, yra iš tikinčiųjų. Net SSRS propagandistai nebūtų leidę sau tokios klaidos. Ką gi, kiekviena epocha turi tokius pranašus, kokių ji verta.

Galų gale, Petersonas nuolat kartoja, kad ateistų tiesiog nėra, tik vieni žmonės žino, o kiti nežino, kokiam Dievui tarnauja. Bet autorius nepastebi, kad jei tarp tikėjimo ir netikėjimo nėra skirtumo, tai nėra ir ką kalbėti apie patį tikėjimą.

Tai, ką Petersonas propaguoja – dvasingumą be religijos – yra nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio žinomas ir besiplečiantis reiškinys. Poreikis tikėti giliai įsišaknijęs žmoguje, tačiau tingi žmogaus prigimtis ir išlepintas mūsų amžius atmeta nuo religijos neatsiejamus suvaržymus ir įsipareigojimus. Taigi susiklosto situacija: pildyti religingo žmogaus priedermes nepatogu, tačiau prasmės ir tikrumo, pasitikėjimo savimi poreikis, kurį gali patenkinti tik tikėjimas, žmoguje išlieka. Ir štai čia atsiranda vingrus Petersonas, kuris vienu akimoju išsprendžia problemą paprasčiausiai pasakydamas, kad ji neegzistuoja, nes visi žmonės yra tikintys. Jei žmogui reikia stipresnių pojūčių, Petersonas gali pasiūlyti net ir pseudoreliginę ekstazę, kaip ji pavaizduota paskutiniuose septintosios taisyklės puslapiuose, o ką jau kalbėti apie maloniausią teiginį, kad pats esate aukščiausiasis teisėjas, nustatantis, kas yra Gėris, ir kas Blogis.

 

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

     
    nuotrauka-0066 nuotrauka-0013 ALANYA - Alanija, Turkija Bažnyčia Gendarmenmarkt aikštėje, Berlyne OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas