balandžio 21, 2010

Spausdinti Spausdinti

Iljičiui – 140

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Rytoj, balandžio 22 dieną, sukanka 140 metų, kai gimė Rusijos revoliucionierius, Sovietų Sąjungos įkūrėjas Vladimiras Leninas. Populiarioje Rusijos sąmonėje jis laikomas ir dabartinės Rusijos valstybės pirmuoju vadovu. Kadaise šlovintas ir liaupsintas, įgijęs beveik nemirtingos dievybės statusą, šiuo metu Leninas yra beveik užmirštas, likęs Stalino šešėlyje.

Nors Lenino darbų atminimas traukiasi į užmirštį, jo mumijos rusai vis dėlto nesiryžta pašalinti iš Raudonosios aikštės. Lenino mumija patyrė pasaulinės finansų krizės poveikį – praėjusiais metais prieš pasaulinio proletariato vado gimimo dieną privatus fondas, kaip buvo įprasta kas trejus metus, nebeskyrė Leninui naujo prabangaus šilkinio kostiumo, kokius jis mėgo dėvėti būdamas gyvas. Muziejus Kokuškine, kur prabėgo Volodios vaikystė ir kur jis buvo ištremtas už dalyvavimą Kazanės universiteto studentų maište, apleistas ir menkai lankomas. Tai yra bent kiek keista, nes Leninas laikomas pirmuoju dabartinės Rusijos valstybės vadovu. Beje, toks pasirinkimas nėra savaime suprantamas – pirmuoju vadovu galėtų būti laikomas ir, pavyzdžiui, Aleksandras Kerenskis arba Borisas Jelcinas.

Svarbus, ir ne tik istorikams, klausimas, dėl kurio bus diskutuojama dar ilgai – ką vis dėlto reiškė Rusijai 1917 metų spalio komunistinis perversmas, įkvėptas ir vadovautas Lenino. Kad ir kaip būtų, 1917 metai yra svarbus atskaitos taškas, kurį reikia turėti omenyje vertinant šių dienų Rusiją.

Žvelgiant iš plačiausios perspektyvos, galima įvardyti dvi pagrindines Spalio perversmo traktuotes. Vieną iš jų labiausiai gynė rašytojas Aleksandras Solženicynas. Pagal ją Rusija iki perversmo buvo “normali” valstybė – nors ir turinti ypatumų šalis, tačiau savo kultūrine, socialine bei ekonomine raida iš esmės nesiskirianti nuo kitų to meto valstybių. Bolševikų perversmas viską pakeitė ir išdarkė, negailestingai sunaikino tradicines vertybes, pavertė Rusiją prievartos ir nepateisinamo socialinio eksperimento šalimi.

Pagal kitą požiūrį, Rusija visada skyrėsi nuo Vakarų Europos. Patyrusiai Bizantijos įtaką Rusijai per amžius buvo būdinga despotizmu grindžiama centralizuota valdžia. Ilgai užsitęsusi žmogaus laisvę ir orumą pamynusi baudžiava, kokios nepažino Vakarų Europa, lėmė Rusijos atsilikimą, prieštaravimų ir net konvulsijų draskomą visuomenės sąmonę. Pagal šį požiūrį Spalio perversmas buvo natūralus prieštaringos Rusijos visuomenės raidos padarinys. Vienas despotinis režimas pakeitė kitą, tačiau esmė liko ta pati.

Galima mėginti pritaikyti šiuos požiūrius vertinant šių dienų Rusiją. Tuo metu, kai prezidentu buvo B.Jelcinas, galėjo atrodyti, kad geriau pritaikoma A.Solženicyno koncepcija. Tačiau šiuo metu Rusijos raidą, ko gero, galima geriau paaiškinti pasitelkus antrąjį požiūrį. Akivaizdu, kad Rusija apsisprendė savo tapatybę grįsti vertybėmis, kurios gerokai skiriasi nuo europietiško vertybių rinkinio. Nei artimesnėje, nei tolesnėje ateityje Rusija nepriklausys euroatlantinei erdvei ir nebus demokratinė valstybė.

Jau pats Lenino mumijos sostinės centre eksponavimo faktas liudija, kokia sena Rusijoje bizantinė valstybės tradicija. Tai ironiška, nes Leniną kartu galima laikyti Rusijos valstybės modernizatoriumi. Pats Leninas išreiškė valią būti palaidotas šalia motinos ir tokiam savo pagerbimui būtų prieštaravęs.

Leninas, kaip ir visas marksistinis sąjūdis, buvo Vakarų filosofijos produktas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad Rusijos bolševikinis perversmas, nors ir koks radikalus bei kraugeriškas, iškėlė tikslą, toli gražu nesvetimą visai Vakarų civilizacijai, – efektyvesnę materialinių gėrybių gamybą, teisingesnį jų paskirstymą (perskirstymą) ir didesnį vartojimą. Nesutariama buvo tik dėl to, kokia gamybos organizavimo sistema efektyvesnė – centralizuotas planavimas ar laisvoji rinka. Galbūt šiuo genetiniu bendrumu galima paaiškinti keistą visagalės TSRS komunistų partijos žaidimą imituojant Vakarų demokratiją – TSRS turėjo Vakarų standartus atitinkančią Konstituciją, vykdė rinkimus į parlamentą (Aukščiausiąją Tarybą). Šių dienų talibai ar vahabitai tokių žaidimų nežaidžia.

Leninas buvo atsidavęs idėjai žmogus, kuriam politinį kapitalą padėjo sukaupti to meto visuomenes draskę socialiniai prieštaravimai. 17 metų gyveno Vakarų Europoje, žavėjosi jos laimėjimais. Nebuvo nei ksenofobas, nei šovinistas. Tačiau jis manė, kad perversmui įvykdyti geros bet kokios priemonės, neišskiriant plėšimo ir terorizmo. Pilietinio karo metu skatino terorą, masines žudynes. Įtariai žiūrėjo į inteligentus, skatino represijas prieš juos, o ką jau kalbėti apie dvasininkus.

Paskutiniais savo gyvenimo metais Leninas ekonomikoje įteisino privačią iniciatyvą – nep’ą (naująją ekonominę politiką), šalis liko ganėtinai atvira pasauliui. Galima tik spėlioti, kokia būtų Rusija, koks būtų pasaulis, jei ne ankstyva vado mirtis. Leninui mirus Winstonas Churchillis rašė: “Jis vienintelis būtų galėjęs išvesti į tvirtą grindinį. Rusijos žmonės liko kepurnėtis pelkėje. Didžiausia jų nelaimė buvo jo gimimas. Kita didžiausia nelaimė yra jo mirtis.”

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

Populiariausi pask. 4 mėn.

    • No results available

Pask. 12 mėn.

    • No results available
     
    Berlynas - unikalaus likimo miestas OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA Montpellier-Monpeljė. Pietų Prancūzijos miestas OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA Jeruzalė Oslo - Oslas

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas