vasario 2, 2017

Spausdinti Spausdinti

Iki ir po skandalo

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Nusirito dar vieno politinio skandalo banga. Ji išskalavo iš Seimo Gretą Kildišienę. Purslai vis dar tyška, bet jau menkesni. Antai paaiškėjo, kad „Agrokoncernas“ tik G. Kildišienei nuomojo automobilį, nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis yra sakęs, jog tokių atvejų – daugybė.

R. Karbauskis gąsdina savo bendražygius ragindamas rengtis tam, kad jie bus persekiojami žurnalistų, kad virš jų namų suksis viską filmuojančios skraidyklės. Kaip žinoma, niekas nesutelkia labiau negu bendra grėsmė. Tačiau ko politikams baimintis, jeigu jie neturi „griaučių spintoje“? Demokratinėje valstybėje politikų privačiam gyvenimui saugoti taikomi žemesni standartai nei paprastiems žmonėms. Tai banali tiesa, bet R. Karbauskis apsimeta negirdėjęs tokio principo.

Apie minėtą skandalą kalbėta daug, gal net pernelyg daug. Vis dėlto norėčiau aptarti keturis jo aspektus, kuriems iki šiol skirta mažiau dėmesio.

Visų pirma, ar išties tas skandalas buvo dirbtinai sukurtas politinių oponentų, kaip tvirtina R. Karbauskis ir kai kurie jo šalininkai? Galima sutikti, kad Lietuvos viešoji erdvė yra pernelyg pikta ir dirgli. Tam tikrai daliai žiniasklaidos priemonių, kurios kaip svarbiausias dienos naujienas nuolat iškelia kriminalines istorijas, asmenines žmonių dramas ar tiesiog kvailus įvykius, susijusius su politika, G. Kildišienės atvejis buvo pats tas.

Kita vertus, Lietuvos viešosios erdvės tikrai niekas nevaldo stebuklingos lazdelės mostelėjimais. Nėra tokios jėgos, kuri dešimtis žiniasklaidos priemonių ir šimtus žurnalistų priverstų imtis temos, jeigu jie nemanytų, jog ta tema svarbi. Žiniasklaida nuo seno mėgsta kąsti politikams, ir tai niekam ne paslaptis. Ne kas kita, o politiniai skandalai, kurie tam tikru būdu priminė pastarąją drumzliną bangą, ir iškėlė LVŽS į valdžią pačioje rinkimų ciklo pabaigoje. Vadinamojo Vijūnėlės dvaro, pinigų brendžio dėžutėje, „auksinių šaukštų“ istorijos išvargino žmones, ir jie viltingai balsavo už tuos, kurie žadėjo ne tik spręsti opias socialines problemas, bet ir – visų pirma – švariomis rankomis vykdyti sąžiningą politiką, vadovautis valstybės, o ne asmeniniais interesais.

Į šių skandalų sūkurį patekę politikai taip pat tikino nesuprantantys, už ką yra mušami. Jie plačiai nuskambėjo, nors, manau, didelė dalis Lietuvos žmonių ir net žurnalistų neatsakytų, jei dabar paklaustume, kokia buvo, pavyzdžiui, vadinamojo Vijūnėlės dvaro ar „auksinių šaukštų“ skandalų esmė ir kas dėl jų kaltas. G. Kildišienės istorijos akcentai net ryškesni. LVŽS lyderis naudojosi skandalų nulemta savo oponentų kompromitacija, o pats patekęs į tokią padėtį elgiasi lygiai taip pat, kaip daugelis politikų iki jo.

Antras aspektas. Mažai kas atkreipė dėmesį, kad R. Karbauskis politinės kultūros kelyje ne tik nepasistengė įtvirtinti aukštesnių etikos standartų, kaip žadėjo, bet netgi žengė žingsnį atgal. LVŽS vadovas pareiškė, jog nė vienas jo frakcijos narys nuo šiol neatsistatydins nesant tikrų įrodymų, kad pažeisti Lietuvos įstatymai. Toks požiūris prieštarauja demokratinės valstybės principams ir jau nusistovėjusioms, nors dar netvirtoms, politinės etikos normoms. Lietuvos politikos gyvenimui jis reikštų katastrofą. Tikrus įrodymus, kad pažeisti įstatymai, pateikia tik teismai, o paskutinį žodį taria Aukščiausiasis Teismas. Tad tų įrodymų net geriausiu atveju tektų laukti ne vienus metus, ką jau kalbėti apie tai, jog politikai turi teisinį imunitetą, taigi apklausų ir teismo gali išvengti. Net Eligijus Masiulis, jei būtų vadovavęsis R. Karbauskio išdėstytu principu, dabar būtų Seimo narys, nes tikrų įrodymų, kad pažeidė įstatymus, iki šiol nėra.

Trečias aspektas. „Valstiečių“ lyderis ir jo šalininkai klausia, kur yra toji paties R. Karbauskio ir G. Kildišienės kaltė? Galima atsakyti, kad nuodėmės išties nemirtinos, nors iš darną ir skaidrumą žadėjusios partijos buvo galima tikėtis šio to daugiau. Tačiau kyla kitas klausimas: sužinojus G. Kildišienės biografiją pasidaro neaišku, už kokius nuopelnus ši moteris tapo partijos pirmininko pavaduotoja ir parlamentinės frakcijos seniūno pavaduotoja? Išsilavinimas – menkas, stokojama vertingesnės patirties, o nuopelnų visuomenei negalima įžvelgti net pro didinamąjį stiklą. Didžiausios Seimo frakcijos seniūno pavaduotojas pagal pareigas yra vienas įtakingiausių valstybės politikų. Už kokius nuopelnus juo tampama?

Galų gale – ketvirtas aspektas, kurį derėtų paminėti. Ne visi LVŽS nariai kilus skandalui įžvelgė prieš partiją organizuojamą sąmokslą. Premjeras Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir kai kurie kiti frakcijos nariai pernelyg nesileido į detales, tačiau pripažino – „kabliukų“ šioje istorijoje yra, ir išdėstė nuomonę, kad visiems politikams turi būti taikomi vienodi skaidrumo reikalavimai. Jau vien tai paneigia R. Karbauskio kalbas apie sąmokslą. Nenuostabu, kad visuomenės pasitikėjimas premjeru ir Seimo pirmininku padidėjo, o R. Karbauskiu – smuko.

Net tie, kurie netikėjo, jog naujoji valdžia dirbs efektyviai, galėjo viltis, kad ji bent laikysis pačios deklaruojamų skaidrumo principų. Buvo galimybė atkurti pasitikėjimą valdžia, kurio taip reikia valstybei. Ši iliuzija dar kartą žlugo. Niekas neturėtų dėl to džiūgauti. Galima tik klausti, kiek Lietuvos žmonėms užteks kantrybės vis rinkti naujus politikus, kurie taip greitai nuvilia.

 

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)