- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Idėja Lietuvai – tobulinti demokratiją

Mėnesiai, kai piliečiai galėjo siūlyti idėjas Lietuvai, atskleidė, kad šaliai jų nestinga. Pateikta įvairių sumanymų – nuo realių iki fantastiškiausių.

Tam tikras neigiamas šios iniciatyvos aspektas – idėjų lietus galėjo dar labiau sustiprinti ir taip jau visuomenėje įsišaknijusį įsitikinimą, kad ekonominę ir socialinę gerovę kuria valiniai veiksmai, beveik stebuklingi „iš viršaus“ įdiegiami sprendimai. Tačiau tai gali išvirsti į druskos barstymą ant žaizdos. Nes itin svarbu ne vien tai, kokios idėjos siūlomos ir įgyvendinamos, bet ir kaip, kokiu būdu tai daroma.

Kas sieja šiuo metu visuomenėje plačiai aptarinėjamas temas, kilusius skandalus – receptinių vaistų pardavimą, aštrų gydytojų dialogą su Vyriausybe, politinės partijos finansines machinacijas, stringančias reformas? Bendras tų problemų vardiklis – netinkamas sprendimų priėmimas, valiniai valdžios veiksmai, neradus dialogo su suinteresuotomis visuomenės grupėmis. Valstybėje nesilaikoma aiškaus ir skaidraus sprendimų priėmimo mechanizmo, todėl viską imamasi įgyvendinti tarsi priešokiais, savitais išpuoliais, „akcijomis“. Valdžios sprendimai trenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus ir pažadina skruzdėlyną – visuomenę. Visi puola šaukti, rėkti, ginčytis, draskytis. Vyriausybė atkerta kaltinimais, nukreiptais prieš tuos retrogradus, kurie esą turbūt susitepę korupcija ir priešinasi reformomis, tačiau galų gale pati atsitraukia. Visi išsidrasko, o vežimas beveik nejuda į priekį.

Mano idėja Lietuvai – sukurti skaidrų sprendimų priėmimo mechanizmą, numatyti realų ekonominį ir socialinį kiekvieno siūlomo sprendimo pagrindimą, suinteresuotų visuomenės grupių nuomonės išklausymą ir argumentuotas priėmimo stadijos diskusijas.

Siūloma daug įvairiausių idėjų, bet niekas nekalba apie demokratijos problemas, nors būtent jos – vienos didžiausių, dėl jų visuomenėje nuolat tvyro įtampa. Svarbus demokratijos aspektas – tvarka ir mechanizmai, kokiu būdu valstybėje priimami sprendimai.

Žinoma, ši idėja iš pirmo žvilgsnio toli gražu nėra tokia uždeganti kaip tos, kuriomis raginama tris kartus didinti atlyginimus ir pensijas. Tačiau ji yra visiškai reali, net būtina, kad mūsų valstybė gyvuotų ir žengtų pažangos keliu.

Šiuo metu situacija įkaista kaskart, kai valdžia pasiūlo kokią nors naujovę. Nė viena priimta valstybės strategija realiai neveikia. Net paprasčiausi klausimai sprendžiami ne pasitelkiant argumentus, o emocijų išlydžiais. Aiškių taisyklių ir argumentuotos diskusijos stoka, kai priimant įstatymus nepateikiamas ekonominis pagrindimas ir lieka neaiškūs pataisų autoriai, sudaro palankias sąlygas politinei korupcijai vešėti. Kai sprendimai priimami chaotiškai, nesant tinkamo suinteresuotų grupių sutarimo, neatsiranda ir įsipareigojimo juos įgyvendinti, netaisyti pasikeitus politinei valdžiai. Valstybė blaškosi it laivas audroje, neturi apibrėžtos krypties.

Kaip turėtų būti? Turėtų vykti nuodugnios, argumentais pagrįstos diskusijos ir didžiausio įmanomo konsensuso paieška. Priėmus sprendimus jau nebegali būti laužomos ietys – visi turi sutartinai juos įgyvendinti. O kaip yra? Prieš priimant sprendimą vyksta minimalios diskusijos (dar dažniau – jų imitacija), ietys rimtai pradedamos laužyti jau priėmus sprendimą, ir dažnai valdžia priverčiama jį pakeisti. Įstatymai ir įvairūs nutarimai kaitaliojami daugybę kartų.

Ar piliečiai gali pasitikėti valdžia, kai vyksta tokie dalykai? Kartais atrodo, kad valdžios įvaizdis dabar – kaip pakelės plėšikų, kurie iš pasalų užpuola, apiplėšia ir prikulia niekuo dėtus žmones. Nors iš tiesų didelė dalis visuomenės ir tikisi tik „stebuklingų sprendimų“. Visuomenės įtraukimas, tarimosi, svarstymo mechanizmai mažai ką domina, labiau kelia žiovulį. O juk per nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje susiformavo daug visuomenės grupių, profesinių sąjungų, pilietinės visuomenės organizacijų, turinčių nemažai žinių ir patirties sprendžiant įvairiausias problemas, palaikančių ryšius su atitinkamomis organizacijomis Europoje bei pasaulyje. Bet kaip ta patirtimi pasinaudoti, jei visuomenės akyse dedamas lygybės ženklas tarp lobizmo ir korupcijos? Aiški sprendimų priėmimo tvarka šį procesą galėtų padaryti gerokai skaidresnį.

Lietuvoje kasmet priimama apie 400 įstatymų ir jų pataisų, Estijoje – maždaug 100. Bet Lietuvos įstatymai – vieni lopai, o ant tų lopų siuvami vis nauji. Įstatymai kaitaliojami dešimtis kartų. Per kiekvieną Seimo sesiją pateikiama vos ne pusė tūkstančio įvairių įstatymų, nutarimų, sprendimų. Tik ar kas nors susimąsto, kiek toks įstatymų malūnas, neatsakingas sprendimų priėmimas kainuoja valstybei? Kiek dėl to patiriama ne tik finansinės, bet ir moralinės žalos?

Ar ne geriau būtų lėčiau ir atsakingiau rengti įstatymų projektus, mažiau juos kaitalioti?

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas