Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Ilgai nenorėjau pradėti šios kalbos, nes maniau, kad ji beprasmė ir viskas savaime susitvarkys. Turiu omenyje nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymą. Juolab, kad jau praėjo 17 nepriklausomos valstybės metų ir, rodos, nusistovi daugiau ar mažiau nuosekli ir ne tokia jau bloga tradicija – nors kiekvienas apie ją turim savo nuomonę ir galim pateikti įvairiausių pastebėjimų.

A. Smetona vardų nelietuvino

Sunku pradėti ir dėl to, kad šį kartą tenka pasiryžti tapti oponentu žmonių, kuriuos visus labai gerbiu ir su kuriais visada norėčiau būti tik vienoje barikadų pusėje – tų žmonių, kurie, kaip bebūtų, sugebėjo išlikti savimi sudėtingose pervartose, nepametė svarbiausių mūsų valstybės kelrodžių, kurie nuolat atkreipia dėmesį į opiausias mūsų kultūros problemas, ragina neužsnūsti ir kovoti. Tačiau šį sykį, mano giliu įsitikinimu, nueita per toli. Vėl iš naujo keliamas klausimas dėl sugrįžimo prie tikrinių vardų lietuvinimo, jų rašymo lietuviškomis raidėmis perteikiant originalo tarimą, yra nepagrįstas, o pateikiami keisti argumentai šauna pro šalį.

Keistai atrodo, kai sugrįžimo prie tikrinių vardų lietuvinimo šalininkai dangstosi visos visuomenės vardu ir dėl tikrinių vardų rašymo originalo kalba įtvirtinimo kaltina tik “blogąją” Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, keista, kad tendencingai traktuojama lietuvių kalbos rašybos tradicija, galų gale, keista, kad, turint omeny visą didžiulį mūsų kalbos, kultūros ir tautinės savimonės problemų kompleksą taip atkakliai ir įnirtingai susitelkiama beveik vien tik ties šiuo punktu, jis taip sureikšminamas.

Visų pirma, tikrinių vardų rašymas originalo kalba turi daug platesnę ir gilesnę tradiciją pradedant pirmąja lietuviška knyga, nei jų lietuvinimas. Štai atsiverčiu 1918 m. vasario 19 d. “Lietuvos aido”, kuriame skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės aktas, faksimilinį leidimą. Laikraščio leidėjas ir redaktorius – A. Smetona. Skaitau: “Iš Londono praneša: Vyriausiojo štabo viršininkas Sir William Robertson atsistatydino”. Vartau storą B. Brazdžionio eilėraščių tomelį – tikriniai vardai rašomi originalo kalba. Pasitikrinu V. Kavolio redaguotuose “Metmenyse” – rašoma originalo kalba net nepridedant lietuviškų galūnių. Tiesa yra ta, kad daugumoje tarpukario Lietuvos ir išeivijos leidinių užsienietiški tikriniai vardai nebuvo lietuvinami, be to, ši praktika buvo dar gerokai nuoseklesnė, nei šiuo metu: originalo kalba buvo rašomi ir vietovardžiai, ir vardai grožinės literatūros tekstuose. Nejaugi visa ši tradicija yra prieštaraujanti lietuvių kalbos dvasiai, griauna kalbą? Argumentas, kad tikrinių vardų rašymas originalo kalba griauna kalbos sistemą, net verčia žmones nutautėti (?!), išsiskiria kaip tikrovės iškraipymo pavyzdys net ir šiaip jau kupiname nesąmonių bei nesusipratimų šių dienų diskurso sraute.

Žurnalistai – pėdsekiai

Antra, pamėginus įgyvendinti reikalavimą lietuvinti tikrinius vardus vėl įklimptume į tą pačią pelkę, kurioje jau murdėmės tarybiniais laikais. Puikiai atsimenu, kai net tuometinės griežtos reglamentacijos ir plonyčio informacijos srauto sąlygomis ta pati pavardė tame pačiame laikraščio puslapyje buvo rašoma skirtingai – pavyzdžiui, buvo toks Vokietijos futbolo rinktinės treneris Helmutas Schönas, kuris buvo pristatomas kaip Šenas arba Šionas. Panašiai vis neapsispręsdavome – Getė ar Giotė. Galų gale viršų paėmė Getė, tačiau įdomu, kodėl – vokiškas tarimas artimesnis antram variantui. Jungtinės Karalystės buvusios ministrės pirmininkės pavardė buvo rašoma Tečer, tačiau čia irgi kažkoks nesusipratimas, nes pavardė Thacher anglų tariama panašiau į Tačer. Apskritai, toks transkribavimas – labai subtilus ir slidus dalykas. Jis gali būti tik apytikslis, ir čia labai lengva suklysti.