Didelės viltys siejamos su sparčiai augančia Kinijos ekonomika. Pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą sparčiai augančiai Kinijos ekonomikai iškilus į antrąją vietą pasaulyje ir viliojant neišsemiamomis rinkos plėtros galimybėmis, šiai valstybei skiriamas didžiulis dėmesys. Tačiau – ar ši valstybė demokratiška?.. Toks klausimas tampa tiesiog nepadorus. Kam tai galėtų rūpėti?

Žinoma, nesusipratimų pasitaiko. Pavyzdžiui, JAV užsienio reikalų ministrė Hillary Clinton praėjusią savaitę pateko į nelabai malonią padėtį, kai prieš pat jos vizitą į Kiniją šios šalies aklas žmogaus teisių gynėjas Chen Guangchengas pabėgo iš namų arešto ir apie parą praleido JAV ambasadoje. Šis įvykis sulaukė daug Vakarų spaudos komentarų, tik kažin, ar juos galima laikyti adekvačiais. Atrodo, kad namų arešte laikomo aktyvisto ir jo šeimos narių mušimai patraukė dėmesį vien todėl, kad Chen Guangchengo pabėgimas sutapo su užsienio reikalų ministrės vizitu. O kas atkreips dėmesį į šimtus kitų kalinamų ir mušamų disidentų?

Vien įkalintų rašytojų, iš kurių daugelis nuteisti ilgiems metams, Kinijoje yra per trisdešimt. Tarp jų – ir 2010-ųjų Nobelio taikos premijos laureatas Liu Xiaobo, šiuo metu atliekantis 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Šiomis aplinkybėmis oficialios Jungtinės Karalystės kultūros mainų institucijos – Britų tarybos – organizuotos 2012 metų Londono knygų mugės akcentas – leidėjų ryšiai su Kinija ir investicijos šioje valstybėje – galėjo pasirodyti kaip akibrokštas. Taip, galbūt tai būtų buvęs akibrokštas prieš dešimtį metų, gal ir prieš penkerius, tačiau – ne dabar.

Į Londoną atvyko apie trisdešimt Komunistų partijos atrinktų Kinijos rašytojų, vadovaujamų Vyriausiosios spaudos ir leidybos valdybos, svarbiausio Kinijos cenzūros organo, funkcionierių. Mugėje nebuvo kalbama apie daugelį labai žymių Kinijos rašytojų, kurie buvo priversti palikti šalį, apie vienintelį kiną literatūros Nobelio premijos laureatą Gao Xingjianą, gyvenantį Paryžiuje, taip pat, aišku, ir apie persekiojamus tibetiečių bei uigūrų rašytojus.

Žinoma, ši Londono mugė – tik mažas fragmentas plačiame paveiksle, nors savaip iškalbingas. Per aukščiausio lygio susitikimus su Kinijos vadovais Vakarų lyderiai žmogaus teisių klausimo nebekelia. Balandžio pabaigoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel kartu su Kinijos premjeru Wen Jiabao atidarė didžiausią pasaulyje Hanoverio prekybos mugę. Abi šalys pareiškė, kad valstybes sieja strateginė partnerystė. Kinija šiais metais buvo oficiali mugės partnerė, jai atstovavo daugiau nei 500 kompanijų. Vakarų bendrovės gausiai investuoja į Kiniją ir naudojasi milžiniškos jos rinkos pranašumais. Vakarų spaudoje Kinijai skiriamas didžiulis dėmesys: šalis pristatoma kaip kylantis milžinas, naujasis Klondaikas.

Tiesa, negalima sakyti, kad žmogaus teisių klausimo jau nebėra darbotvarkėje, tik paprastai jis siejamas ne su Kinija. Didėja įtampa tarp Europos Sąjungos (ES) ir Baltarusijos, kurioje demokratijos reikalai niekaip negerėja. ES šalių užsienio reikalų ministrų 2012 metų kovo 23 dienos sprendimu Bendrija pradėjo taikyti ekonomines sankcijas Baltarusijai. Į juodąjį sąrašą įtraukti ne tik nauji Lukašenkos režimui artimi fiziniai asmenys, bet ir 29 juridiniai asmenys.

Sankcijos Baltarusijai, ypač jei jos bus plečiamos, atsilieps ir ES valstybėms. Aišku, ne visoms, o toms, kurios su šia šalimi turi glaudžiausius ekonominius ryšius – visų pirma Lietuvai, taip pat Latvijai, iš dalies Lenkijai. Baltarusija neturi išėjimo į jūrą, ir šiuo metu 60 proc. jos krovinių keliauja per Klaipėdos uostą. Dėl sankcijų Lietuva gali patirti milijardinių nuostolių. Verta pacituoti Klaipėdos uosto vadovą Eugenijų Gentvilą: “Nevyniojant žodžio į vatą, manau, kad Lietuvai pritarti ES sankcijoms Baltarusijai, tai tas pats, kas nusikirsti sau pirštus. Jei politikai ir diplomatai nori galvą įkišti į kilpą – tegul kiša, tačiau ar dėl to turi nukentėti Lietuvos žmonės?”

Lietuva gyvybiškai suinteresuota skatinti demokratinius procesus kaimyninėse valstybėse. Tačiau ar ekonominės sankcijos tinkamiausias būdas? Galbūt Baltarusijai jos taikomos todėl, kad ji yra Europos žemyno valstybė. Tik ar tai toks tvirtas argumentas? Kitaip tektų kalbėti apie dvejopus standartus.
Žurnalo “The Economist” tyrimų centras, skelbiantis demokratijos indeksą, Baltarusijai suteikia 139 vietą pasaulyje, o Kinijai – 141-ą (tarp 167 valstybių).

Organizacijos “Freedom House” laisvės indekse abi valstybės įvardijamos kaip nelaisvos, abiejų politinės teisės ir pilietinės laisvės įvertinamos vienodai – žemiausiais balais. “Freedom House” spaudos laisvės reitinge Kinijai suteikta 187 vieta, Baltarusijai – 193-ia iš 197-ių. Organizacija “Reporteriai be sienų” vertindama spaudos laisvę Baltarusijai suteikia 168-ą, Kinijai 174-ą vietą tarp 179-ių valstybių. Akivaizdu, kad abi valstybės yra nedemokratinės ir iš esmės vienodai pamina demokratines laisves ir teises. Baltarusija kaltinama dėl neteisingų ir nelaisvų rinkimų. Savo ruožtu Kinijos valdančioji partija net nesivargina imituoti rinkimus.

]]> http://sauliusspurga.lt/komentarai/ka-prisimename-apie-prezidento-apkalta.html/feed 0 http://sauliusspurga.lt/komentarai/s-spurga-%e2%80%9esiulymas-mazinti-parlamentaru-skaiciu-pigus-budas-papirkti-rinkejus%e2%80%9c.html http://sauliusspurga.lt/komentarai/s-spurga-%e2%80%9esiulymas-mazinti-parlamentaru-skaiciu-pigus-budas-papirkti-rinkejus%e2%80%9c.html#comments Thu, 12 Apr 2012 18:13:43 +0000 Saulius Spurga http://sauliusspurga.lt/?p=975 Žiūrėti VIDEO

Šaltinis: Lrytas TV

Spektaklio autoriai būtent socialinę problematiką pasirinko kaip svarbiausią akcentą, pristatydami premjerą. Tad tenka priimti tokias pasiūlytas žaidimo taisykles, šį kartą paliekant nuošaly meninę spektaklio vertę. O ji nemenka ir, aišku, verta atskiro aptarimo.

Dar prieš premjerą LNDT pasistengė sukelti triukšmą ir kuo garsiau pranešti apie “Visuomenės priešo” pastatymą. Reklamos stenduose sostinėje pasirodė užrašai didžiulėmis raidėmis: “Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai”, “Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems”. Šiais provokuojančiais užrašais pasipiktino Seimo narys Mantas Adomėnas, ir LNDT vadovybė sukvietė spaudos konferenciją, kad paaiškintų savo poziciją. Tačiau spaudos konferencijos metu LNDT direktorius Martynas Budraitis nepaskelbė nei revoliucingo manifesto, nei kokios triuškinančios programos. Pasirodė, kad santvarkos gerinimas teatralams išvis nerūpi, o plakatai paskelbti dėl kur kas proziškesnės priežasties – tiesiog norėta atkreipti dėmesį į šią premjerą, kad būtų išparduoti bilietai.

Kiek anksčiau, 2011 metų rugsėjo mėnesį, teatras nesugalvojo nieko geriau, kaip savo naująjį sezoną pristatyti šūkiu reklaminiuose stenduose “Aš žudysiu”. Šią reklamą teko uždrausti.

Nėra naujiena, kad teatras nenori rodyti spektaklių apytuštėje salėje ir kad jam reikia pinigų. Pinigų reikia visiems, tačiau tai nereiškia, kad jų siekiama bet kokia kaina. Teatras nėra tikslas pats sau, ir jo paskirtis tikrai nėra kurti isterišką atmosferą visuomenėje bei dirbtinai pūsti dar vieną skandalą (lyg jų trūktų). Negabūs žurnalistai perkuria naujienas, apversdami jas aukštyn kojomis, kad žinia skambėtų skandalingai. Viešoji erdvė perpildyta tokios iškreiptos bei isteriškos informacijos ir, beje, tai veikia visuomenės nuotaiką, pakerta pasitikėjimą ir viltį. Įdomu matyti, kad šiam procesui nuo šiol vadovauja ne kas kitas, o pats Nacionalinis teatras. Tačiau jeigu jau LNDT ėmėsi nepaprastos misijos visuomenę suskirstyti į kvailius ir protinguosius, pagrįstai galima klausti, kokiai pusei priskirti jo paties vadovus?

“Visuomenės priešo” režisierius su šventu naivumu tiki, jog 1882 metais parašyta pjesė kaip jokia kita puikiai tinka šios dienos situacijai. Tuo jis įtikina ir žiūrovus, ir net daugelį intelektualų. “Kaip pirštu į dangų – per 130 metų niekas nepasikeitė!” – girdėti reakcija po spektaklio. Deja, iš tikrųjų yra priešingai – kaip tik ši pjesė ir parodo, kokie gilūs pokyčiai per tą laiką įvyko Europoje, ir kiek toli Vakarai nuėjo nuo tų laikų padėties. Jei viena ar kita visuomenė šito pokyčio negali įvertinti, matyt, reikės laukti dar 130 metų, kol iš šunkelių bus išeita į vieškelį. Ir dėl to nieko nebūtų galima kaltinti – tik save pačius.

“Visuomenės prieše” rodomas individo ir bendruomenės konfliktas, mėginama atskleisti, kad tiesa nebūtinai yra daugumos pusėje. Žinoma, didžia dalimi anarchiškai bei individualistiškai Lietuvos visuomenei, kurioje vyrauja įsitikinimas, kad kuo intensyviau vyksta visų karas su visais, tuo daugiau teisingumo ir demokratijos, tokia tema, aukštinanti individo primatą, yra maloni širdžiai. Tačiau tuo neapsiribojama. Pagrindinis herojus daktaras Stockmannas, atkreipęs dėmesį į grėsmes, kurias kelia miestelio gydyklos užterštas vanduo, antroje pjesės dalyje pateikia ir kur kas toliau siekiančias savo idėjas. Bet kokios politinės partijos lyderius jis palygina su vilkais, kuriems kasmet būtina sudoroti bent po keletą aukų. Jis dėsto mintis, panašias į tas, kurios skelbtos minėtoje teatro reklamoje, ir reiškia pasibjaurėjimą pilkąja gyventojų mase. Galų gale, pasitelkdamas pavyzdį iš biologijos, pareiškia, kad esama aukštesnės prigimties individų, kuriems skirta valdyti tas mases. Ir kad šitokių individų dvasinė laisvė yra tas pat, kas moralė.

Bene garsiausią “Visuomenės priešo” adaptaciją pateikė amerikiečių rašytojas Arthuras Milleris XX amžiaus šešto dešimtmečio viduryje. Makartizmo epochos dyglius skaudžiai jautusį rašytoją pjesėje itin domino visuomenės konformizmo tema. Tačiau A.Milleris išmetė kai kuriuos Stockmanno pasažus, pareiškęs, kad H.Ibsenas, jei atgytų ir įvertintų, kur veda tokios idėjos, turinčios daug bendra su fašizmo ideologija ir galėjusios nuskambėti iš paties Hitlerio lūpų, pats jų atsisakytų.

“Visuomenės priešas” rašytas tuo pat metu, kaip Friedricho Nietzsche’s “Taip kalbėjo Zaratustra”, ir, aišku, atspindi dalies to meto intelektualų nuotaiką ir požiūrį. Tačiau A.Milleris teisus – šių laikų žmogus, įvertinęs tragišką, katastrofišką Europos patirtį, neturi teisės nematyti, kas slypi už vienų ar kitų idėjų.
Režisierius J.Vaitkus teigia, kad spektaklyje mato priešnuodį niveliacijai. Šį aspektą galime įžvelgti. Tačiau šakotoje dramoje bene dar ryškesni antžmogio, tvirtos rankos idėjų atšvaitai, kurie, kaip jau žinome, stumia į totalią niveliaciją. Vienintelis miestelio gyventojas, suprantantis ir palaikantis daktarą Stockmanną, yra kapitonas Horsteris, kuris pjesės pradžioje giriasi niekada nedalyvaujantis rinkimuose, nes puikiai išmanantis, jog laivą turi vesti tvirta ranka: įvedus demokratiją laive šis bemat nuskęstų.

Beje, galima pažymėti, kad H.Ibseno tautiečiai norvegai XX amžiuje pasirinko ne individualizmą, o socialistinį, kolektyvinį visuomenės organizavimo principą ir sukūrė vieną turtingiausių bei daugeliu požiūriu tobuliausių valstybių.

Ne paslaptis, kad dažnas lietuvis nelengvai priima demokratiją ir vis dar pasiilgsta tvirtos rankos. Šiuo požiūriu demokratiją neigiančios XIX amžiaus pjesės pastatymas nėra joks iššūkis – priešingai, tai konformistinis žingsnis, nutaikytas į pigų populiarumą, apeliuojantis į neišmanaus, paprastų atsakymų ieškančio žiūrovo skonį.

Pateikiame politikos apžvalgininko, Mykolo Romerio universiteto docento Sauliaus Spurgos atsiųstus atsakymus ir laukiame Jūsų, įsijungiant į diskusiją.

I. Yra parengta Valstybės pažangos vizija, kurios kūrėjai bando piešti jiems patraukliausią Lietuvos 2030-aisiais portretą. Jei esate susipažinę su šiuo dokumentu, tai tikrai būtų svarbu sužinoti, kaip vertinate tokį dokumentą, jei nesate įsigilinęs,, gal galėtumėte trumpai  išsakyti savo svajonę – kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 20 metų? Kokie didžiausi pokyčiai turėtų būti įvykę?

Šios vizijos nenorėčiau plačiau komentuoti. Gerbiu nuoširdžias žmonių, Lietuvos piliečių pastangas ir manau, kad šiuo atveju procesas, intereso ir diskusijos sužadinimas yra svarbesnis dalykas nei rezultatas. Pasak premjero Andriaus Kubiliaus, šios vizijos kūrimas yra vaistas nuo masinės negatyvios psichozės, apėmusios visuomenę. Jeigu šis vaistas bent kiek suveikė, sakau „valio“. Tačiau gerų norų ir gražių vaizdelių rinkinys negali būti vertinamas kaip rimta veiksmų programa.

Norėčiau matyti Lietuvą, įveikusią svarbiausią negerovę – atskirtį. Reikia įgalinti žmogų. Tai nelengvas uždavinys, tačiau reikia žengti ta kryptimi. Pradėti reikia nuo analizės, kas vyksta provincijoje, rajonuose, įvykdyti savivaldos reformą: kaimai ir miesteliai turi atgyti.

II.  Kokie didžiausi išoriniai iššūkiai laukia Lietuvos per ateinančius 20 metų?

Iššūkių bus nemažai. Karo, kurio neišvengė daugelis lietuvių kartų iki šiol,  neprognozuočiau, tačiau rūpesčių nestigs. Nerimą kels tarptautinių rinkų padėtis, susijusi su ES krize. Padėtį pakeis naujų ekonominių galybių kilimas Azijoje ir Lotynų Amerikoje, kurios paspaus senutę ES. Negandų atneš klimato kaita.

Atskiras klausimas – mūsų kaimynė Baltarusija. Yra tikėtina, kad 20 m. laikotarpyje padėtis šioje šalyje gali destabilizuotis. Tai keltų pavojų Lietuvai, bet kartu tai ir galimybė.

III. Kokius vidinius iššūkius teks įveikti mūsų valstybei  per artimiausius dešimtmečius?

Socialinė atskirtis yra didžiausias iššūkis. Su tuo susijęs gyventojų skaičiaus mažėjimas.

IV.  Komunikacijos priemonių techninis vystymasis labai keičia ne tik žurnalisto, bet ir politiko profesiją. Gal ryžtumėtės prognozuoti, ko galime tikėtis ateityje tiek žiniasklaidos, tiek politikos srityje?  Medijos gimė kaip tarpininkai, tačiau vis mažiau aiški tarp ko ir kaip jos tarpininkauja. Vis didėjančios politinės fragmentacijos sąlygomis nelabai aišku, kas yra politika, kas yra ta politinė bendruomenė, kuri tradiciškai buvo politinio gyvenimo būtina prielaida.

Turime gerbti ir pripažinti žiniasklaidos atstovų darbą. Jie daro įtaką politikai ir yra mūsų kultūros dalis. Net menkais ištekliais dažnai sukuriami puikūs dalykai, ir tai – pasiaukojamo darbo rezultatas.

Lietuvos žiniasklaida kelia ir kitų minčių. Teoretikai, kurie aukština žodžio, žiniasklaidos laisvę, savaime suprantamu dalyku laiko jos atsakomybę. O kaip vertinti žiniasklaidą, kuri pjudo, juodina, griauna, tyčiojasi, kuri susikūrė savo programą  neparašyti nė vieno straipsnio, net nė vienos eilutės neiškreipus realybės, neapvertus visko aukštyn kojom? Kita keistenybė – mes atidavėm didelę dalį savo viešosios erdvės grupelei anoniminių keistuolių, piktų, o gal ir piktavalių žmonių, kurie nevaržomai lieja savo mintis anoniminių komentarų pavidalu, skelbia jas solidžių naujienų portalų vardu.  Visa tai sukelia isterinę nuotaiką, kuri nuolat atakuoja visuomenę ir ją žlugdo.

Guodžiu save mintimi, kad spaudos laisvė nėra tas blizgutis čiabuviams, kaip laukinės laisvosios rinkos idėja, kurią priėmėm nekritiškai, kuri sukėlė tokią socialinę atskirtį, tokius kontrastus mūsų šalyje.

Žvalgausi į Skandinavijos valstybes ir matau, kad laisvoji spauda yra socialinės pažangos sąlyga. Kad ir ką kalbėtume apie žiniasklaidą, Lietuva, matyt, būtų labiau korumpuota, joje būtų daugiau neteisybės, jei ne žiniasklaidos veikla. Matyt, į žiniasklaidos problemas negalima žiūrėti izoliuotai. Jei yra daug nusivylusių ir neišrankių žmonių, klesti ir atitinkama žiniasklaida.

Prognozės turėtų turėti tam tikrą pagrindą, būti pagrįstos tendencijomis. Tendencijų, kad politiko profesijoje kas nors pasikeistų, nematau. Duok Dieve, kad padėtis nesuprastėtų, ir tai, tiesą sakant, būtų ne taip blogai.

V.  Dar vienas klausimas, tiesiogiai susijęs su politiniu gyvenimu. Ar dar turi prasmę kalbėjimas apie tradicines politines ideologijas? Jeigu taip – kokie klausimai turėtų tapti ideologijų žemėlapio demarkacinėmis linijomis? Jei ne – kas  viešajame gyvenime jas galėtų pakeisti?

Supratimas apie politines ideologijas, koks jis išryškėja dažnoje diskusijoje, man atrodo keistokas. Politinės ideologijos gimė ne kaip gražūs savitiksliai kūriniai – jos išreiškė tam tikrų klasių, luomų, visuomenės grupių interesus. Lygiai taip ir šiuo metu kalbos apie „grynąsias“ ideologijas, nematant žmonių, gyventojų interesų, yra tikras nesusipratimas. Mokesčių įstatymų ar kitų įstatymų pataisos skirtos vien tam, kad partija atitiktų menamą ideologinį standartą – absurdas.

Pasikeitė visuomenės sandara, keičiasi ir ideologijos.

Visiems vienodai geras nebūsi, lygiai taip pat neįmanoma vykdyti visų reformų vienu metu. Kam atstovaujama? Kur yra svarbiausi prioritetai, kuriuos išjudinus sparčiau vyks visos visuomenės pažanga? Atsakius į šiuos klausimus klostosi politinė programa, kurią gali turiningai pagrįsti ir praturtinti istorinė ideologijų patirtis. Esu įsitikinęs, kad turi būti ne priešingai – kai imama ideologija ir ieškoma, kokį jos fragmentą būtų galima pritaikyti esamai tikrovei.

Pasigirsta kaltinimų, esą prezidentė pernelyg rūpinasi savo populiarumu. Jai priekaištaujama ir dėl tam tikro valdingo, kartais net šiurkštaus kalbėjimo tono ir veiklos stiliaus. Šiuose priekaištuose esama tiesos, tačiau tai neturėtų užgožti svarbiausio dalyko – veiklios prezidentės dėka Lietuvos politinė sistema tapo patikimesnė ir stabilesnė.

Kokią politikę D.Grybauskaitę rinkome į postą, tokią ją pažįstame iki šiol. Taip būna toli gražu ne visada. Politiko prognozuojamumas yra svarbus demokratijos elementas, nes tik tokiu atveju rinkėjas gali sąmoningai ir prasmingai apsispręsti atiduodamas savo balsą. Prezidentė kalba kartais kategoriškai, kartais demonstruoja valdingumą. Tai nelabai dera su demokratinės valstybės principais, tačiau tenka pripažinti, kad būtent to iš jos laukia visuomenė.

Sąžiningumas, atvirumas, tiesumas – tai savybės, kurių daug kas tikisi iš politikų. Šios savybės būdingos prezidentei D.Grybauskaitei, nors jos tiesumas kartais perauga į tiesmukumą. Iki šiol niekas prezidentės neįtarė korupcija, o tai jau nemažas pranašumas. Aukšti prezidentės reitingai, ypač dabar, valdžioje esant pačiai nepopuliariausiai Vyriausybei, taiso ir visos politinės sistemos legitimumo reikalus.

Prezidentė ėmėsi aktyvaus vaidmens politikoje, ir tai išėjo į gera. Įsitikinome, kad veikia Konstitucijoje įtvirtinta stabdžių ir atsvarų sistema, ypač efektyvi valdžioje esant partijų koalicijai: beveik niekada nebūna, kad visos valdančiosios koalicijos partnerės sutartų atmesti prezidentės veto. Prezidentė ištaiso Seimo klaidas, pastebi, kad partijos kartais pernelyg pasiduoda tam tikrų interesų grupių įtakai, nors kai kada prezidentė ir persistengia.

Šiais metais prezidentei teks dar vienas itin reikšmingas vaidmuo – užtikrinti valstybės politikos tęstinumą. Opozicijoje esančios partijos grūmoja: jei laimės rinkimus, dabar vykdomą politiką apvers aukštyn kojom. Tačiau drastiški politikos posūkiai valstybės gyvenime, politikos nenuspėjamumas, nuolatinės reformos dėl pačių reformų negali atnešti naudos. Reikia tikėtis, kad prezidentė amortizuos staigių pokyčių šalininkų įkarštį.

Griežtos ekonominės politikos šalininkė technokratė prezidentė skatina racionalią, pamatuotą politiką. Dabar atrodo sunkiai įsivaizduojama padėtis, kokia susiklostė prieš 2008-ųjų rinkimus, kai valdančioji Socialdemokratų partija ir jai padedantys konservatoriai lengvai leido biudžeto ir “Sodros” pinigus danguje jau renkantis krizės debesims.

Iš D.Grybauskaitės iniciatyvų, kurių buvo ne viena, bene labiausiai įsiminė antikorupcinių įstatymų paketas, partijų finansavimo sugriežtinimas, mėginimai apriboti monopolijų galias. Technokratinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė prezidentei yra prie širdies. Skirtinguose populiarumo poliuose esantys politikai A.Kubilius ir D.Grybauskaitė iš tikrųjų turi daug bendra. D.Grybauskaitė aktyviai remia A.Kubiliaus Vyriausybės politiką energetikos srityje, finansinę drausmę. Algirdo Brazausko Vyriausybė Gariūnus paskelbė strateginiu valstybės objektu, o dabar atėjo laikas šiam strateginiam objektui lįsti iš šešėlio – kaip teigiama, esama ir D.Grybauskaitės nuopelno, kad pradėtos persekioti Gariūnuose veikusios grupuotės. O nuo gegužės Gariūnai dirbs su kasos aparatais! Sunkiau sekasi reformuoti teismus, prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą bei kitas teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas. Tai didelės ir sudėtingos struktūros. Gal prezidentė padarė ir ne viską, kas įmanoma, tačiau tokiems dideliems darbams vien prezidento galių neužtenka.

Ar D.Grybauskaitė suvokia sistemines valstybės demokratijos, jos valdymo bėdas? Deja, nelabai. D.Grybauskaitė neretai švaistosi kategoriškais apibendrinimais, bet dažniausiai užgriebiamos problemų pasekmės, o ne priežastys. Pavyzdžiui, savo kalbose prezidentė ne kartą tapatino atstovavimą interesams ir lobizmą su korupcija, nors atstovavimas interesams ir lobizmas yra demokratinio sprendimų priėmimo neatsiejama dalis – tik, žinoma, turi būti laikomasi tam tikros tvarkos. Demokratijos ydos, regioninės problemos, švietimo ir kultūros vaidmuo tautos gyvenime – iki rimto, nuodugnaus požiūrio į šias temas nepakylama.

Pusės prezidentės kadencijos proga beveik nieko nekalbama apie užsienio politikos laimėjimus. Tik užsimenama, esą gerai, kad Lietuva atsisakė nepamatuotų regiono lyderio ir demokratijos vėliavnešio pretenzijų.

Tie, kurie skeptiškai vertina prezidento Valdo Adamkaus propaguotą vadinamąją regioninės lyderystės politiką, man rodos, nelabai supranta jos esmės. Politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, būtina vizija, idėja, įkvėpimas. Ir ta lyderystės idėja gal ir kėlė Lietuvą aukščiau, negu jos reali padėtis, bet juk kiekviena valstybė, nuo mažiausių iki didžiausių, visada stengiasi pabrėžti savo reikšmingumą. Ir tas demokratijos vėliavos nešimas leido atkreipti dėmesį į Lietuvą kaip valstybę, priversti išgirsti jos nuomonę ne tik demokratijos plėtros, bet ir kitais klausimais. Prisiminkime, koks sąmyšis Lietuvoje kilo, kai vienais metais prezidentas V.Adamkus nebuvo pakviestas į iškiliausių veikėjų ir politikų susitikimą Davose. Dabar mums pakvietimas į Davosą net “negresia”.

Atsisakėm tai atsisakėm vėliavos nešimo misijos, juo labiau kad tie Rytų valstybių demokratai pasirodė ne tokie jau demokratiški. Tačiau – iš dalies galbūt ir dėl prarastų ambicijų – mūsų užsienio politika nuskurdo, sumenkėjo. Dvidešimt metų Lietuvos užsienio politika buvo pagrįsta plačiu politinių jėgų ir valstybės struktūrų konsensusu, o dabar net Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai sunkiai nutuokia, kur plaukia Lietuvos užsienio politikos laivas. Kai kas teigia, kad pagerėjo santykiai su Rusija. Tačiau kokie tokių santykių pagerėjimo parametrai? Dujų kaina?

O santykiai su JAV? Iki šiol taip ir liko neaišku, kokia nauda Lietuvai buvo iš to, kad prezidentė nevyko į susitikimą su prezidentu Baracku Obama Prahoje. Ar prisidėjo prie pozityvaus Lietuvos įvaizdžio tai, kad Lietuvos prezidentė pirmoji visam pasauliui skelbė apie neva Lietuvoje įsteigtą CŽV kalėjimą, nors jo buvimas taip ir liko neįrodytas. D.Grybauskaitė paauklėjo svarbiausius Lietuvos partnerius – pareiškė, kad NATO veiksmai Libijoje akivaizdžiai peržengė Jungtinių Tautų mandatą. Beje, tai taip pat galima vertinti kaip tam tikros vėliavos nešimą, bet pažiūrėkime, kokioje draugijoje šią vėliavą nešame. Prezidentė lengvabūdiškai komentavo, kad NATO šalių sutarimas skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto yra neoficialus. Tai visiems paliudijo, kad Lietuva nėra iki galo patikima partnerė. Lietuvos balso Europos Sąjungoje (ES) iš esmės negirdėti, sunkiai artikuliuojama pozicija bendrais ES klausimais.

Kita vertus, reikėtų pažymėti prezidentės pastangas, kad NATO parengtų Baltijos valstybių gynybos planus ir užtikrintų, kad Rusija nedarytų reikšmingos įtakos priešraketinės gynybos sistemos valdyme.

Taigi prasidėjo antroji prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos pusė, kurią ženklins Seimo rinkimai. Tad ši antroji kadencijos pusė bus dar turiningesnė nei pirmoji.

Atrodo, kad Japonijos ir JAV koncerno “Hitachi-GE Nuclear Energy”, gaminančio trečios kartos verdančio vandens branduolinius reaktorius, ketinimai dalyvauti Visagino AE projekte yra rimti. “Hitachi” jau šių metų pradžioje planuoja atidaryti atstovybę Lietuvoje, kurios tikslas būtų įsitvirtinti Lietuvos, Baltijos valstybių, taip pat ir Skandinavijos rinkose. Bendrovės prioritetas – informacinių technologijų, socialinės infrastruktūros plėtra.

Teigiama, kad koncesijos partnerių investicijos į jėgainę sieks apie 5 mlrd. eurų. Be jokios abejonės, Lietuva turės išspręsti daugybę vadybinių, finansinių, techninių problemų. Tačiau reikia kalbėti ir apie politines problemas, ir apie jas – visų pirma. Vykdant tokį didžiulį projektą, reikia pasiekti kuo didesnio visų politikų ir visuomenės sutarimo. Jis negali būti įgyvendintas sektantiškais ir partizaniniais metodais, juo labiau kad dabartinė opozicija rytoj gali perimti Vyriausybės vairą.

Diskusijos apie AE visada yra keblios ir dviprasmiškos, nes, tiesą sakant, nei AE šalininkai, nei priešininkai neturi tvirtų argumentų. Visagino AE projekto rėmėjai kol kas negali pasakyti, kokia bus jėgainėje gaminamos elektros energijos savikaina. Tačiau net jei ši savikaina būtų žinoma, niekas negalėtų tvirtai prognozuoti, ar tokia kaina bus konkurencinga po 20, 30 metų. Konservatoriai aiškiai teigia, kad jėgainės statyba yra visų pirma politinis projektas.

Tačiau tokia deklaracija jokiu būdu neišlaisvina nuo būtinybės projektą pagrįsti. Galbūt ir dėl tam tikrų energetikos ministro Arvydo Sekmoko asmeninių savybių ir politikai, ir visuomenė jaučia informacijos apie įgyvendinamą projektą stygių. Suprantamas derybų konfidencialumas, tačiau klausimai, kaip bus užtikrinamos jėgainės rezervinės galios (ar jėgainė bus susieta su Volgos hidroelektrinių kaskadomis – problema, visų pirma aštriai kelta pačių konservatorių), ar dėl statomos jėgainės nebus stabdoma atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, kokią įtaką elektrinė turės regioniniam bendradarbiavimui – turėtų būti kur kas išsamiau pristatomi ir aptariami jau dabar.

Daug kalbėta apie Lenkijos sprendimą sustabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte. Peržvelgus Lenkijos žiniasklaidą nematyti ženklų, kurie patvirtintų skubotas kai kurių Lietuvos politologų išvadas, esą Lenkija pasitraukė supykusi dėl pavardžių, gatvių pavadinimų rašybos Lietuvoje ir panašių dalykų. Praslinkus vos kelioms dienoms šį sprendimą priėmusios Lenkijos bendrovės “Polska Grupa Energetyczna” du aukščiausi vadovai buvo atstatydinti. Greičiausiai tai buvo padaryta ne vien dėl deklaruoto pasitraukimo iš jėgainės projekto, tačiau teigiama, kad vis dėlto šis pasitraukimas nebuvo suderintas su Lenkijos vyriausybinėmis struktūromis ir tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Lenkijos vyriausybei vis didesnį nerimą kėlė nepakankama Lenkijos energetikos projektų įgyvendinimo sparta.

Net jei Lenkijos bendrovės pranešimas ką ir nuliūdino, reikia pripažinti, kad jis buvo gražiai subalansuotas. Jame kartu pareiškiama, kad Lenkija nutraukia derybas dėl elektros energijos pirkimo iš Kaliningrado srities. Tai sukuria itin savotišką padėtį Rusijai prie Nemuno statant Baltijos AE, kurios galia (2300 MW) kur kas didesnė nei Kaliningrado srities poreikiai. Jei Lenkija griežtai pasakytų “ne”, sunku įsivaizduoti, kaip šis prioritetiniu skelbiamas ir akivaizdžiai politinis Rusijos projektas, grindžiamas elektros poreikiu regione, galėtų būti įgyvendinamas. Galbūt Lenkijos sprendimas nepirkti elektros energijos iš Kaliningrado srities net reikšmingesnis regiono energetikai, nei atsisakymas dalyvauti Visagino AE projekte.

Vis dėlto Lenkija šiuo metu svarsto galimybę grįžti į Visagino AE projektą. Praėjusių metų gruodžio 23 dieną Latvijos apsisprendimą dalyvauti projekte patvirtino Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, o Estija savo apsisprendimu niekada neleido suabejoti.

Visagino AE projektas, jei jį pavyktų sėkmingai įgyvendinti, galėtų atnešti daug naudos. Manoma, kad Baltijos valstybių įmonės galėtų sulaukti 4 mlrd. litų vertės užsakymų. Sunkiems kroviniams gabenti reikėtų pastatyti 7 naujus tiltus, sutvirtinti daugelį kelių. Statybos vietoje 5 metus dirbtų iki 5000 statybininkų. Galų gale, ne tik “Hitachi”, bet ir kitos Japonijos bendrovės atrastų Lietuvą, savo investicijomis prisidėtų prie ūkio plėtros.

Žinoma, negalima numoti ranka ir į skeptikų nuogąstavimus. Tikra tiesa yra tai, kad Lietuvai iki šiol nesisekė skaidriai įgyvendinti stambesnių projektų. Tačiau šis projektas – ne tik Lietuvos. Pagal dabartinius planus liūto dalis, apie 50 proc. Visagino AE akcijų, priklausytų koncernui “Hitachi”, bent trijų valstybių dalyvavimas taip pat užtikrintų didesnį projekto skaidrumą. Kuo didesniu projekto skaidrumu turėtų visų pirma būti suinteresuoti tie, kuriems rūpi projekto sėkmė.

Lapkričio pradžia susijusi su mirusiųjų pagerbimu, gyvenimo ir mirties apmąstymais. Ta proga žiniasklaidoje užsimezgė net kelios diskusijos apie lietuvių būdą. Dar kartą konstatuota, kad lietuviams būdingas niūrumas ir liūdesys.Turbūt teisus etnologas Libertas Klimka, teigdamas, kad tautos charakteriui nemažai įtakos turėjo ir istorija – gyvename kryžkelėje, todėl viską, ką “užgyvendavome”, iš mūsų kas nors atimdavo, o pačią kūrybingiausią tautos dalį išžudydavo.

Ar įmanoma socialinė pažanga, jei piliečiai aplink įžvelgia tik klastą? Ar gali piliečiai siekti bendrų tikslų, jei jie nepasitiki vieni kitais? Ar gali būti sėkmingos reformos, kurių iniciatoriais iš anksto nepasitikima?

Pasitikėjimą būtų galima nesunkiai išreikšti kitu svarbiu ištekliumi – pinigais. Tankus biurokratinių institucijų tinklas, klampios procedūros, sveiku protu nesuvokiami draudimai, potencialiems pažeidėjams, o ne normaliems piliečiams rašomi įstatymai – tai kaina, kurią mokame už visuomenėje tvyrantį nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, paanalizuokime, kiek skiriame išteklių Viešųjų pirkimų įstatymo įgyvendinimui, kiek šis įstatymas apriboja pažangą. Įstatymas galėtų būti visai kitoks, jeigu pasitikėjimo visuomenėje būtų daugiau.

Priimant sprendimus visuomet reikėtų atsižvelgti į tai, kaip jie paveiks pasitikėjimo lygį. Beje, įvertinus šį veiksnį būtų kur kas paprasčiau rasti išeitį kai kuriose situacijose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neaiškios ir dviprasmiškos. Pavyzdžiui, ar pridėjo pasitikėjimo Vyriausybe ir pačiu ministru pirmininku tai, kad Andrius Kubilius savo autoritetu mėgino užstoti interesus supainiojusį ministrą Dainių Kreivį, nors nuo pat pradžių buvo aišku, jog ministrui teks atsistatydinti? Pastarųjų dienų pavyzdys – ar prieš skelbiant hipotetinę radikalią universitetų tinklo pertvarką nebuvo pravartu įvertinti, kaip tai atsilieps pasitikėjimui Lietuvos aukštojo mokslo sistema tiek visuomenėje, tiek pačiose universitetų bendruomenėse?

Panašiai galima vertinti ir žiniasklaidos veiklą. Žiniasklaida atlieka itin reikšmingą vaidmenį viešindama įvairias negeroves bei piktnaudžiavimus. Tačiau kai atsiranda polinkis sutirštinti spalvas, iš musės nulipdyti dramblį – to jau negalima laikyti pilietiškumu, nes tai kerta per visuomenės pasitikėjimą, per pačius bendro gyvenimo pagrindus.

Nepasitikėjimo sindromą pastebiu kasdieniame gyvenime, beveik kiekvieną dieną. Kitų žmonių, institucijų, o ypač valdžios institucijų veiksmų aptarimas dažniausiai pradedamas ieškant atsakymo į “amžinuosius” klausimus: “Kas už to slypi?”, “Kieno tai paslėpti interesai?”, “Kiek pinigų bus pasisemta šiuo manevru?” ir pan., net kai būna įmanomas kur kas paprastesnis įvykių sekos paaiškinimas. Nesu šventojo naivumo propaguotojas, tačiau nuslydę į kitą kraštutinumą – totalinį įtarinėjimą žmonės tampa įkalinti savo išankstiniame nusistatyme, priblėsta jų lūkesčiai ir planai.

Pastaraisiais metais pasitikėjimas įvairiomis Lietuvos institucijomis gerokai smuktelėjo. Pavyzdžiui, galima palyginti 2008 metų vasarį ir 2011-ųjų spalį dienraštyje “Lietuvos rytas” skelbtų apklausų, kurias atliko bendrovė “Vilmorus”, duomenis. Pasitikėjimas “Sodra” nusmuko nuo 71,4 iki 41,4 proc., Bažnyčia – nuo 66,9 iki 53,5 proc., kariuomene – nuo 56,2 iki 49,3 proc., bankais – nuo 59,3 iki 40,2 proc., Konstituciniu Teismu – nuo 41,5 iki 34,9 procento.

Praėjusios kadencijos Seimu pasitikėjo 7,4, dabartiniu – 4,2 proc. gyventojų, Vyriausybe – atitinkamai 14,5 ir 10,8 proc. gyventojų. Toks pats pasitikėjimas išliko tik politinėmis partijomis – 3,5 proc., kita vertus, čia smukti žemiau beveik nėra kur. Pasitikėjimas išaugo tik vienu atveju. Tuomečiu prezidentu Valdu Adamkumi pasitikėjo 55,3 proc., o prezidente Dalia Grybauskaite šiuo metu pasitiki 69,5 proc. gyventojų. Stabilus išliko pasitikėjimas ugniagesiais, kurie yra be konkurencijos daugiausia pasitikėjimo sulaukianti institucija – ir tada, ir dabar ugniagesiais pasitikėjo net 91,8 proc. gyventojų.

Matyt, šiek tiek įtakos pasitikėjimo smukimui turėjo globali finansų krizė, tačiau akivaizdu ir tai, kad kalta ne tik krizė.

Johnas Lockas pasitikėjimą vadino vinculum societatis – visuomenės saitu, ryšiu. Bendras visuomenės pasitikėjimas yra svarbus veiksnys, nes esant pasitikėjimui kiekvienas gali drąsiau planuoti ateitį ir imtis rizikos įgyvendinti sumanymus, pagrįstus bendradarbiavimu. Esant pasitikėjimui žmonės atlikdami socialinius veiksmus gali atsisakyti tarpininkių – biurokratinių institucijų. Žmonės lengviau gali burtis į organizacijas ar politines partijas ir siekti bendrų tikslų, vykdyti socialines reformas. Pastebėtas ryšys tarp pasitikėjimo ir tolerancijos lygio visuomenėje.

Taigi – kas yra bendra tarp prezidentės ir ugniagesių? Atsakymas: aukštas pasitikėjimo lygis šių institucijų asmenimis. Tik šios dvi institucijos ir tegali džiaugtis ryškiu Lietuvos visuomenės pasitikėjimu. Pasitikėjimas ugniagesiais didelis, nors įtarčiau, kad didelei daliai žmonių neteko naudotis jų paslaugomis. Daugumai, matyt, net neteko iš arčiau matyti jų darbo. Galbūt tai galima laikyti pozityviu ženklu – įmanoma ir net būtina pasitikėti tais, apie kurių egzistavimą tik žinome ir kurie kol kas mūsų niekuo nenuvylė.

Tokios yra pasaulinės tendencijos ir tokie yra daugelio valstybių planai. Matyt, atėjo laikas ir Lietuvoje pradėti kalbėti argumentais. Tie verkšlentojai, kurie trimituoja, kad Lietuvoje esą per daug studentų, galų gale turėtų pateikti rimtus motyvus, kodėl Lietuvoje turėtų neveikti bendros Europos ir pasaulio švietimo tendencijos, kodėl Lietuvai nederėtų didinti savojo konkurencingumo prioritetiniu visos Europos būdu – didinant studentų skaičių. Tokių argumentų iki šiol neteko girdėti – vien kalbos, kad universitetai turi būti elitinės institucijos, kad vienas universitetas turi tekti milijonui gyventojų. Beje, skelbdama naująją strategiją EK pateikė duomenis, kad ES, turinčioje pusę milijardo gyventojų, veikia 4000 aukštųjų mokyklų – taigi viena aukštoji mokykla kiek daugiau nei 100 tūkst. gyventojų.

EK, UNESCO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), daugelio kitų organizacijų bei tyrimo centrų pateikta analizė yra iškalbinga. Nors gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pastarąjį dešimtmetį visose valstybėse sparčiai daugėjo, jų atlyginimas augo sparčiau nei neturinčiųjų aukštojo išsilavinimo. Tai liudija, kad tokių kvalifikuotų darbuotojų paklausa vis dar viršija pasiūlą. Kilus pasaulinei finansų krizei išryškėjo aiški tendencija, kad darbo visų pirma neteko darbuotojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Ši tendencija itin ryški Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. 20-64 metų amžiaus grupėje 2010 metais Lietuvoje darbą turėjo 86 proc. gyventojų, baigusių aukštąjį mokslą, ir mažiau kaip 50 proc. – turinčių žemesnį išsilavinimą.

Drąsiai galima teigti, kad valstybės ėmė varžytis, kuri sugebės didesnę dalį jaunų žmonių nukreipti į aukštąsias mokyklas. Jungtines Valstijas, galima sakyti, sukrėtė paskutiniai statistiniai duomenys, atskleidę, kad valstybė prarado pirmaujančias pozicijas pagal jaunimo, siekiančio aukštojo išsilavinimo, dalį. Prezidentas Barackas Obama skubiai pareiškė, kad studentų skaičiaus didinimas bus JAV prioritetas net ir finansų krizės sąlygomis ir kad JAV turi atgauti turėtą poziciją. Australijoje gerokai padidintas aukštajam mokslui skirtas finansavimas, ir į universitetus nemokamai studijuoti priimami visi norintieji, be išimties. Tačiau visoms valstybėms bus sunku varžytis su Pietų Korėja, kur aukštojo mokslo siekia 90 proc. jaunimo. Pagal gyventojų, baigusių aukštąjį mokslą, skaičių Lietuva yra ES vidutiniokė, tačiau gerokai atsilieka nuo tokių valstybių kaip JAV, Japonija ir Kanada, kur jau šiuo metu 40-50 proc. darbo rinkos dalyvių turi aukštąjį išsilavinimą. Įdomu dar ir štai kas: Australijoje ir Skandinavijos šalyse net 20 proc. gyventojų, vyresnių kaip 30 metų, yra nuolatinių studijų studentai.

Spartus studentų skaičiaus didėjimas turi ir kai kurių nenumatytų pasekmių. Pavyzdžiui, net ir Vakarų valstybėse aukštojo mokslo finansavimas auga ne taip sparčiai, kaip studentų skaičius. Pasikeitė ir pats požiūris į aukštąjį mokslą – aukštasis išsilavinimas nebėra elito privilegija. Daugelio valstybių politikai didžiuojasi tuo, kad į aukštąjį mokslą ateina jaunimas iš žemesnių socialinių sluoksnių. Tai yra pats efektyviausias socialinių problemų sprendimo būdas.

Aukštojo mokslo ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad šie spartūs pokyčiai trikdo dalį akademinio pasaulio atstovų, taip pat ir politikų. Tai nenuostabu – vos prieš dešimtį metų ši sritis atrodė visai kitaip. Galima suprasti piktinimąsi atsirandančiais privataus verslo metodų elementais universitetų vadyboje, daug kur smunkančia aukštojo mokslo kokybe arba, tiksliau kalbant, jos persiorientavimu nuo mąstymo ir filosofinio pažinimo pagrindus suteikiančio išsilavinimo į rinkos poreikius. Tačiau vieno iš stambiausių Europoje OECD CERI, Švietimo tyrimų ir inovacijų centro, vadovas Dirkas van Damme’as teigia, kad priešintis šiems pokyčiams, taip pat ir studentų skaičiaus didėjimui, būtų didžiausia klaida. Juk šią tendenciją nulėmė ne kokie įnoriai ar kaprizai, o žinių visuomenės raida, giluminiai pasikeitimai, kurie ir suformavo visiškai naujus reikalavimus universitetams.

Universitetų reitingavimai – to paties proceso, nulemto globalizacijos ir universitetų konkurencijos, padidėjusio dėmesio aukštajam mokslui, dalis. Tačiau šių metų pavasarį Europos universitetų asociacijai išreiškus gana kritišką oficialią poziciją reitingavimo sistemų atžvilgiu, susižavėjimas reitingais, kurį galima laikyti tam tikra manija, apsėdimu, ima slūgti. Didėja supratimas, kad universitetai svarbūs tiek, kiek tarnauja savoms bendruomenėms, savoms valstybėms. Brazilija ar Pietų Korėja negali pasigirti pasaulinės klasės universitetais, tačiau vystosi itin sparčiai. Nėra abejonės, kad daugėjant išsilavinusių žmonių, didėjant investicijoms į aukštąjį mokslą, gerės ir universitetų kokybė. Kita vertus, bendros tendencijos nepaneigia išimčių: greta vienas kito gali egzistuoti universitetai, turintys skirtingas misijas. Nuo to valstybė ir visuomenė taps tik dar turtingesnės.

Ne paslaptis, kad verslo įmonių partijoms skiriamas finansavimas susieja įmones ir politines partijas ryšiais, kurie kartais įgauna išsigimusias formas: partijos turi “atidirbti” savo rėmėjams. Partijų finansavimas demokratijoje yra savotiškas balsavimo atitikmuo, nes jis reiškia įtaką sprendimų priėmėjams. Visuomenėse, kuriose silpna vidurinioji klasė ir esama didelės turtinės diferenciacijos, verslo skiriamos lėšos gali gerokai iškreipti priimamus sprendimus. Galų gale pasiūlymui uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas pritartų dauguma Lietuvos žmonių, ir vien dėl to jis nusipelno rimčiausio dėmesio.

Tačiau šio pasiūlymo rėmėjai nenori girdėti, kad pataisos turėtų ir kitų pasekmių, kurias jie vargu ar laikytų pozityviomis. Pataisos padidintų šešėlinių pinigų įtaką, dar labiau atitolintų politikus nuo realaus gyvenimo ir visuomenės, galų gale sumažintų politinę konkurenciją ir politinėje scenoje įtvirtintų dabar dominuojančias partijas.

Jei rimtai svarstytume klausimą, kokia didžiausia Lietuvos partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo bėda, tektų pripažinti, kad daugiausia problemų kelia ne legalus, deklaruojamas verslo finansavimas, o į partijų kasas tekantys šešėlio pinigai. Yra įtarimų, kad politikai gali būti remiami iš kontrabandos lėšų, iš užsienio struktūrų. Suprantama, uždraudus verslo bendrovėms partijas finansuoti legaliai, padidėtų nelegalaus finansavimo pagunda arba bent jo lyginamasis svoris. Be to, nutraukus legalaus verslo finansavimo virkštelę, didesnį svorį įgytų iš biudžeto partijoms skiriamas finansavimas. O jis gali būti skiriamas tik partijoms, jau turinčioms laimėjimų rinkimuose, tai yra toms, kurios yra valdžioje. Vyraujantis biudžetinis finansavimas valdančiosioms partijoms užtikrina sotų ir ramų gyvenimą, o naujų partijų iškilimas tampa beveik neįmanomas.

Negalima teigti, kad siekiant suvaldyti pinigų šėlsmą politikoje nieko nepadaryta. Matyt, teisingas žingsnis buvo pinigų poreikio rinkimų kampanijose mažinimas, ribojant išorinę reklamą ir uždraudžiant videoklipus, nors, kita vertus, rinkimų kampanijos virto ganėtinai nykiomis ir dėl to, ko gero, dar labiau smuko rinkėjų aktyvumas. Yra ir nemažai kitų naujovių – nustatomi didžiausi politinės kampanijos išlaidų dydžiai, reikalaujama skelbti politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinį ir viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų deklaracijas, įvedamas partijų auditavimas ir kt. Šių nuostatų griežtas laikymasis, ypač jei pavyktų suvesti partijų deklaruojamas pajamas su jų realiomis išlaidomis, yra nesulyginamai svarbesnis dalykas nei dar vienas formalus apribojimas. Daugelis šių nuostatų atsirado įstatyme tik prieš metus, tačiau buvo ignoruojamos per savivaldos rinkimus. Turbūt tuo ir reikėtų labiausiai susirūpinti aukščiausiajai valdžiai, jei norima realios pažangos skaidrinant politinių partijų finansavimą, o ne papildomų viešosios nuomonės taškų.

Patys svarbiausi yra kontrolės ir atsakomybės klausimai. Apgailėtina, kad nebuvo “surasta” institucija, kuri, turėdama rimtus įgaliojimus, galėtų kontroliuoti partijų finansavimą ir operatyviai priimti sprendimus. Dabar kontrolė ir teisė skirti sankcijas išskaidyta tarp Vyriausiosios rinkimų komisijos, samdomų auditorių, mokesčių inspekcijos, prokuratūros ir teismų. Ar tokia vadybinė struktūra gali būti veiksminga?

Šalia prezidentės siūlomo įstatymo projekto yra ir kitas, Seimo narių grupės, pasiūlymas politinėms partijoms skirti 0,5 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Kaip ir nukreipiant 2 proc. visuomeninėms organizacijoms, pinigai būtų paskirstomi pagal mokesčių mokėtojų valią, tačiau pačių gyventojų kišenė nepalengvėtų.

Iš pirmo žvilgsnio sumanymas gražus – partijoms pinigai paskirstomi žmonių, rinkėjų valia. “Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako”, – teigia vienas pataisos autorių, Seimo narys Saulius Stoma.

Pažiūrėkim, kas šiuo atveju užsakytų muziką. Pensininkai ir studijuojantis jaunimas gyventojų pajamų mokesčio nemoka, todėl tokiu būdu skirti pinigų negalėtų. Toks pinigų skyrimas partijoms gali būti prilyginamas netiesioginiam balsavimui rinkimuose, todėl dalies piliečių ir rinkėjų nušalinimas būtų niekuo nepagrįstas ir pažeistų jų teises. Galų gale, dideles pajamas gaunančio žmogaus balsas šiuo atveju reikštų daug daugiau nei gaunančio mažas pajamas, ir, kitaip nei skiriant paramą iš savų realių pinigų, čia nebūtų viršutinio sumos limito. Tad štai kas užsakytų tą muziką.

Tačiau tai dar ne viskas. Kaip žinoma, partijos Lietuvoje negali pasigirti populiarumu, todėl tikėtina, kad toks pinigų skyrimo mechanizmas veiktų sunkiai girgždėdamas. Daugelis gyventojų liktų pasyvūs, o aktyvumo būtų galima tikėtis nebent iš partijų narių. Taigi pinigus daugiausia skirtų ne gyventojai partijoms, o partijos pačios sau. Pinigų paskyrimą per savo darbuotojus galėtų suorganizuoti ir verslo struktūros – tačiau verslo įtaką partijoms šios pataisos autoriai, kiek žinoma, laiko neigiamu dalyku.

Tačiau ir to dar negana. Rinkimuose balsuojame slaptai, o nurodydamas paramą partijoms kiekvienas pilietis atskleistų savo partines simpatijas. Tai dar vienas argumentas, patvirtinantis, kad drąsiai paramą skirtų tik partijos bilietą turintys gyventojai. Tokia tvarka sudarytų prielaidas piktnaudžiauti, spausti skirti tą 0,5 proc., galbūt net dalį sumos nesąžiningam gyventojui grąžinti realiais pinigais. Žinoma, pasistengus ir papildomai investavus gal ir būtų galima šią sistemą sustyguoti, tik kad nelabai matyti tikslas, dėl kurio vertėtų dėti tokias pastangas.

Levas Tolstojus romane “Karas ir taika” ironiškai apibūdina, kokiu pagrindu Europos tautos pasitiki savimi. Vokiečiai pasitiki savimi, remdamiesi abstrakčia idėja – mokslu, tai yra tariamuoju tikrosios tiesos žinojimu. Prancūzai pasitiki savimi todėl, kad jie patys tariasi esą ir protu, ir kūnu neatsispiriamai žavingi tiek vyrams, tiek moterims. Anglai pasitiki savim remdamiesi tuo, kad jie yra geriausiai sutvarkytos pasaulyje valstybės piliečiai ir todėl kaip anglai visada žino, ką jie turi daryti. Italai savim pasitiki todėl, kad jie visuomet susijaudinę ir lengvai užmiršta ir save, ir kitus. Rusai pasitiki savim todėl, kad jie nieko nežino ir žinoti nenori, nes netiki, jog būtų galima ką nors tobulai žinoti.

Paliksiu skaitytojui spręsti, kiek šie apibūdinimai išlieka taiklūs praėjus 140 metų po jų paskelbimo, tačiau L.Tolstojus išties užčiuopė gilųjį tautų pasitikėjimo savimi pagrindą. Nesvarbu, kad šis pagrindas nėra racionalus – jis yra veiksmingas, jo padedami žmonės kuria ir siekia tikslų.

Drauge galima klausti – kam tos tautos išvis reikalingos, jei jos statomos ant tokio iracionalaus pagrindo? Ir Lietuvoje apžvalgininkai šiuo metu diskutuoja, ar tauta yra objektyviai susiklostęs dalykas, ar ji viso labo dirbtinai sulipdyta bendruomenė.

Apie tai galima diskutuoti pasitelkiant įvairias mokslines teorijas ir, priklausomai nuo pasirinktos teorijos, prieiti skirtingas išvadas. Tačiau juk akivaizdu – tautos egzistuoja, o jų buvimas pateisinamas jau vien tuo, kad jos yra galingas žmogaus saviraiškos, bendruomeniškumo, kultūros šaltinis. Juk sakoma, kad tautos yra istorinis reiškinys, jos susiformavusios ne taip seniai. Tai argumentas, tariamai sumažinantis tautos reikšmę. Tačiau juk visą kultūrą, visą moralę lygiai taip pat galima laikyti istoriniu reiškiniu, reliatyviomis vertybėmis, susitarimo dalyku. Nuo to mūsų gyvenimo pagrindai netampa mažiau svarbūs. Raskolnikovas klausė, kokia yra tos senutės gyvenimo prasmė, ir nesugebėjo rasti loginio pagrindimo. Hamletas klausė, būti ar nebūti – ir pagrįstas atsakymas po kelių šimtmečių dar nėra surastas. Jeigu galima abejoti žmogaus egzistencijos pagrindais, tai juo labiau galima reikšti abejones dėl visų žmogaus ir jo sąmonės, jo ideologijos kūrinių. Tautos yra mūsų žmogiškos realybės atributai, svarbios tiek, kiek mes patys suteikiame joms reikšmės.

Tautas kaip tokias dažnai mėginama paneigti teigiant, kad jos tarsi uždeda pančius individui, primeta jam mąstymo rėmus bei gyvenimo būdą. Ir dėl ko? Esą viso labo dėl naivių pasakaičių ir sufalsifikuotų praeities faktų, kurie vadinami “didingos tautos istorijos” vardu. Žinoma, iškeliami fašizmo, nacionalizmo baubai. Tačiau tokie kritikai ignoruoja tai, kad žmogus negali gyvuoti be vienų ar kitų įsitikinimų. Atsisakymas vienų dogmų bendruomenės mastu reiškia tik kitų dogmų priėmimą. O gyvename būtent tą laikotarpį, kai tautos ir tautinės valstybės reikšmės menkinimas yra didelį pavojų kelianti tendencija, ir jau vien dėl to, kad demokratija, kokią ją pažįstame ir įsivaizduojame, yra įmanoma tik tautinės valstybės rėmuose. Išklibinus tautinės valstybės pamatus, neliks ir žmonių atstovavimo. Tad “laidojant” tautinę valstybę reikėtų pagalvoti ir apie šias pasekmes.

Bendruomeniškumo ir tautinių vertybių reikšmę stengiasi sumenkinti ne vien nuoširdūs anarchistai ar įsitikinę liberalai. Tai didelio žaidimo dalis. Friedrichas Nietzsche kadaise kalbėjo apie atsirandantį stropų ir darbštų bandos gyvulį žmogų, lengvai pasiduodantį manipuliacijoms. Prieš dvidešimt metų šį žmogų pažinojome mankurto vardu, o šiandien kartais vartojama bioroboto sąvoka. Priėjome ribą, kai ne taip jau sunku įsivaizduoti globalizuotą, suniveliuotą, pilką pasaulį, kuriame nuolat plaunamos smegenys. Tautinė valstybė siūlo tam ryškią ir veiksmingą alternatyvą.

Nemanau, jog būtų prasminga ką nors konkrečiai kaltinti dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida neretai peržengia tą nematomą ribą, kai konstruktyvų kritišką mąstymą ir kūrybą pakeičia beprasmis ardymas ir griovimas. Paradoksalu, tačiau tai susiję su palyginti didele žodžio laisve, kuri yra įtvirtinta Lietuvoje.

Pagal vienos autoritetingiausių žiniasklaidos laisvės vertintojų organizacijos “Freedom House” 2010 metų reitingą, Lietuva tarp 196 valstybių užima 32-ąją vietą kartu su Austrija ir Japonija. Lietuvos žiniasklaidos laisvė įvertinta geriau nei tokių valstybių kaip Australija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija, o ką jau kalbėti apie Italiją. Dar aukščiau Lietuvą savo vertinime pakėlė garsi organizacija “Reporteriai be sienų”. Jos sąrašas atspindi konkrečius žiniasklaidos suvaržymus per vienus prabėgusius metus. Čia 2010-aisiais Lietuva tarp 178 valstybių užėmė 11-ąją vietą kartu su Danija ir Japonija, pralenkė Belgiją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, JAV ir daugelį kitų valstybių. Turbūt nėra kito pasaulinio reitingo, kuriame Lietuva būtų taip aukštai.

Žinoma, apie tokį vertinimą negalime kalbėti be tam tikrų išlygų. Minėtos organizacijos vertina žiniasklaidos laisvę, o ne jos kokybę. Aukšta Lietuvos vieta neliudija to, kad žiniasklaida mūsų krašte nesusiduria su problemomis, tačiau atskleidžia, jog žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas daug kur pasaulyje, net vadinamosios brandžios demokratijos valstybėse, yra nelengvas uždavinys. Iš šio vertinimo negalima daryti išvados, kad kiekviena atskirai paimta Lietuvos žiniasklaidos priemonė yra nepriklausoma ir netendencinga. Vis dėlto daugumai Lietuvos žiniasklaidos priemonių tiesiogiai nedaro įtakos nei Vyriausybė, nei valdančiosios partijos, valdžios struktūros nepersekioja žurnalistų už laisvą žodį.

Svarbiausias klausimas – kaip Lietuvoje naudojamasi žiniasklaidos laisve? Čia norėčiau išdėstyti vieną galbūt prieštaringą prielaidą, hipotezę. Kartais atsitinka, kad žiniasklaidos laisvė tampa priešingai proporcinga žiniasklaidos kokybei. Iš vyriausybių rankų valgančios žiniasklaidos priemonės (kalbu apie pasaulinę tendenciją) paprastai pasižymi “solidumu”, nuosaikiu tonu ir nesivaiko pigių sensacijų. Už lojalumą jos sulaukia tam tikro atlygio (nebūtinai pinigais, bet ir galimybe gauti papildomos informacijos, turėti korespondentų užsienyje ir pan.), o tai leidžia kelti profesionalumo lygį. Deja, kai kurie šių teiginių bent iš dalies tinka ir stambiausioms tarptautinėms žiniasklaidos korporacijoms. Jos turi labai aiškias, nors ir niekur nerašytas, savų vyriausybių kritikos ribas. Pastarasis Jungtinėje Karalystėje kilęs žiniasklaidos skandalas atskleidė, kad šios šalies vyriausybė palaikė glaudžius ryšius net su bulvarine žiniasklaida.

Žiniasklaidos priemonėms, kurios priverstos pačios, be savanaudiškos vyriausybės globos, kovoti už savo vietą po saule, kyla pagunda grumtis dėl populiarumo, balansuojant ties etikos riba. Dažnai kalbama apie tai, kad Lietuvoje yra mažai intelektualių informacijos vartotojų, todėl žiniasklaidos priemonei komerciškai perspektyviau orientuotis į siauresnės pasaulėžiūros žmones, į lėkštesnį skonį. Su tuo tenka sutikti – taip populiarumas užtikrinamas greičiau. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Tačiau ar nėra taip, kad šitokiu būdu žiniasklaida kerta šaką, ant kurios pati sėdi? Negatyvios vienpusiškos informacijos persotinti žmonės galų gale nusivilia viskuo, nebemato pačios informacijos prasmės. Tas nusivylimas, matyt, skatina juos net išvykti iš šalies. Galų gale ateina nauja karta, jaunimas, kuriam tokios žiniasklaidos priemonės išvis nereikalingos. Taigi vienadienis požiūris siaurina ateities perspektyvas.

“Kilni siela jaučia pagarbą sau”, – sakė Friedrichas Nietzsche. Galbūt iš tikrųjų tas matas, kuriuo galėtume matuoti žiniasklaidos reikšmę ir kokybę, turėtų būti orumas, pagarba sau ir kitiems. Nemanau, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė dėl pozityvumo atsisakys Vyriausybės kritikos, tačiau, tikiuosi, visai įmanoma atsisakyti šiuo metu paplitusios praktikos, kai išryškinamos ir paskui komentuojamos neesminės detalės, sukeliant skandalo, “daromos skriaudos” ir visiško absurdo įspūdį, o tikrąjį faktą ir įvykį pateikiant tik tarp eilučių. Žodžio laisvės sąlygomis tokiai praktikai niekas negali užkirsti kelio. Bet jei žodžio laisvė pačių žurnalistų ir nuomonės reiškėjų apsisprendimu bus naudojama pozityviems kūrybiniams tikslams pačia plačiausia prasme, tai taps didžiausia demokratijos ir pažangos garantija. Toks dalykas nenugalimas.

Specialiai ieškoti “pozityvo” gal ir nėra tinkamiausias receptas – tai gali būti pateisinama nebent dabartinėje padėtyje, kai lazda perlenkta į priešingą pusę. Pakaktų būti konstruktyviems, nepamesti sveiko proto ir laikytis oriai.

Daugelyje pasaulio valstybių vis labiau įsigali technokratinis valdymas, jis plečia savo įtaką ne tik demokratijos, bet ir kultūros, suprantamos plačiąja prasme, sąskaita. Nedidelė valstybė, kokia yra Lietuva, neturėtų pasiduoti šiai dabar mūsų krašte tikrai ryškiai tendencijai, nes pasaulyje ir Europoje šalis niekada neturės svarbesnio ekonominio vaidmens. Ir mums patiems, ir pasauliui reikšminga Lietuvos kultūra, Lietuvos savitumas, unikalus istorijos paveldas ir gyvenimo būdas. Tai ne tušti žodžiai ir pagraudenimai – praradus savitumą bei išbarsčius vertybes, nublanks ir ekonomikos laimėjimai. Kas, jei ne intelektualai, turi nuolat tai priminti, kas, jei ne intelektualai, turi prisidėti prie atnaujintos lietuviškos tapatybės formavimo sudėtingomis globalizacijos sąlygomis?

Įsigalėjus autoritarizmui intelektualams tenka svarbus vaidmuo, tačiau jį išryškina dramatiškas pasirinkimas. Intelektualas gali stoti prieš režimą (Vaclavas Havelas, Andrejus Sacharovas, Aleksandras Solženicynas, Tomas Venclova), ir tada jo požiūris kaip duona svarbus daugeliui žmonių, trokštančių permainų. Kita vertus, autoritarinis režimas suteikia privilegijų ir garantuoja didžiausią auditoriją, apsaugotą nuo natūralios konkurencijos, tiems, kurie jam daugiau ar mažiau priimtini. Kaip matome, abiem atvejais intelektualo vaidmuo autoritarizme yra išskirtinis. Tačiau viltys, kad intelektualas gali tapti žyniu, kuris esą vienintelis žino tiesą ir kurio idėjos būtų diegiamos beveik privalomai demokratinėje santvarkoje, neturi pagrindo. Žinoma, intelektualai gali tarti svarų žodį ir nulemti pasirinkimą krizinėmis situacijomis, ypač jei šių situacijų branduolys – visuomeninė moralinė dilema. Tokiu klasikiniu pavyzdžiu tapo Emile’io Zola pozicija Alfredo Dreyfuso byloje 1898-aisiais. Įvairiai vertinama daugelio Lietuvos intelektualų pozicija 1940 metais, vykstant Lietuvos okupacijai. 1988-aisiais prasidėjęs Sąjūdis garsus tuo, kad jis buvo intelektualų kūrinys, tobulai išreiškęs tautos valią.

Tai, ką intelektualai nuveikė Sąjūdžio metais, bus prisimenama ilgai. Kita vertus, iki šiol esama savotiškos inercijos. Dalis intelektualų sąjūdininkų sunkokai suvokia, kad mūsų krašto padėtis jau gerokai pasikeitusi ir Sąjūdžio laikų veiklos metodai nieku gyvu negali atnešti trokštamų rezultatų. Sąjūdis buvo visos tautos judėjimas, kėlęs sau nors ir didelį, bet kartu paprastą, visiems suprantamą tikslą – pasiekti nepriklausomybę. Senąją sistemą reikėjo griauti iš pagrindų ir vietoj jos kurti naują. Tačiau dabar valstybės institucijų sistema yra susiformavusi ir labai sudėtinga, todėl vykdant bet kokią reformą būtina įvertinti daugybę vidaus bei išorės veiksnių. Sprendžiant įvairias problemas visuomenė nebus vieninga. To negali būti ir net nereikia.

Demokratijoje užprogramuotas konfliktas: čia pripažįstama, kad visuomenė sudaryta iš įvairių grupių, kurios turi teisę demokratiniais būdais ginti savus interesus. Veiksminga demokratija yra pagrįsta ne mechaniška daugumos valia, bet išmintingu interesų derinimu. Be to, vadybiniai sprendimai turi būti kompetentingi, priimami tik išsamiai išanalizavus pasekmes ir įvertinus tarptautinę patirtį. Vis dėlto dalis sąjūdininkų, atrodo, vis dar puoselėja viltį, kad vien smerkiant bei piktinantis galima sukurti ką nors konstruktyvaus ir gero. Teberusena viltis, kad įmanoma atkurti vieningą tautos frontą, o žmonės susikibs rankomis ir vienu mostu sukurs tobulesnę sistemą.

Tačiau yra priešingai – negatyvių nuotaikų kaitinimas iki isterinės būsenos tik talkina sistemai, nes didina žmonių nusivylimą, nepasitikėjimą viskuo bei visais ir kaip to rezultatą – pasyvumą bei susitaikymą. Blogiausia, kad dažnas Lietuvos intelektualas pats nelabai pasitiki demokratine sistema, nemato jos teikiamų galimybių, linkęs supaprastinti tikrovę ir desperatiškai ieškoti utopinių išeičių.

Senais laikais žyniai tolydžio imdavo pranašauti pasaulio pabaigą. Tai buvo būdas atkreipti į save dėmesį, sustiprinti savo įtaką. Intelektualai irgi nebūtų intelektualai, jei nuolat neskelbtų apie besiartinantį žlugimą ir katastrofą. Tačiau šiuo atveju tai panašu į būdą susireikšminti bei sulaukti, tegul ir pigaus, dėmesio. Pasvarstykime, ar kartais negimė plejada naujų pranašų, kalbančių bulvarinių laikraščių antraštėmis bei turgaus frazėmis ir trokštančių, kad juos nuolat rodytų televizija. Tikrais moraliniais autoritetais tampama kitose vietose ir kitais būdais, o trivialios kalbos liks tik trivialiomis kalbomis, nors ir sklistų iš filosofo lūpų.

Be abejo, šis projektas gali būti vertinamas prieštaringai, nes prieštaringai pasaulyje vertinama pati atominė energetika. Jėgainė, jeigu ji iškils, nebus tik gėris. Tai atsakomybė, įvairi rizika.

Rašyti apie atominę jėgainę sunku, nes šis klausimas didžiai politizuotas. Pasišovus statyti AE galbūt ir nebuvo iki galo apsvarstytos kitos alternatyvos, neįsiklausyta į specialistų energetikų nuomonę. Kita vertus, dauguma energetikų griežtai kritikuoja šį sumanymą. Tiek griežtai ir atkakliai, net agresyviai, kad kartais nejučiomis kyla klausimų, kieno nuomonė ir pozicija čia iš tikrųjų įgarsinama. Su specialistais ginčytis sunku, tačiau patikimumo dėstomiems jų argumentams nesuteikia tai, kad jie išsakomi itin piktai, nesivaržant smūgiuoti žemiau juostos. Pavyzdžiui, vienas akademikas AE projektą, kurį remia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pavadino “viso labo didele mažo žmogaus svajone”. Tačiau net ir patys specialistai pripažįsta, kad dujomis kūrenamos Lietuvos elektrinės Elektrėnuose pagamintos elektros energijos savikaina šiuo metu yra 31 centas už kilovatvalandę, o maksimali AE kilovatvalandės savikaina – apie 30 centų.

Bene svarbiausias ir neatremiamas specialistų argumentas iki šiol buvo tai, kad Vyriausybei jokiu būdu nepavyks rasti strateginio investuotojo, nes projektas esąs tiesiog kvailas, ekonomiškai nepagrįstas, gryna fantazija. Tai buvo įrodinėjama ir prieš Fukušimos jėgainės katastrofą, ir po jos. Dabar, kai projektu vis dėlto susidomėjo solidus investuotojas, ne tokie įtikinami atrodo ir kiti energetikų argumentai.

Taip, užsienyje Lietuva elektros energijos gali nusipirkti ir po 19-20 centų už kilovatvalandę. Vis dėlto daugelis artimų ir tolimų valstybių, taip pat kaimynės Suomija, Lenkija, savo ateitį vis dėlto sieja būtent su atomine energetika. Ta pati Rusija, kuriai dujų nestinga, pasitvirtino strategiją mažinti gamtinių dujų sunaudojimą elektros energijos gamybai ir pasiekti, kad 2030 metais atominėse elektrinėse būtų pagaminama 25 proc. elektros energijos. Prie pat Lietuvos sienos planuojamos iškart dvi Rusijos AE, kurios turėtų eksportuoti elektros energiją į mūsų kraštą. Estija, Latvija ir Lenkija mato, kad Visagino AE projektas naudingas, perspektyvus, ir sutinka į jį investuoti. Tačiau pačiai Lietuvai (beje, turime ir infrastruktūrą, kuri atpigintų AE statybą), sekant mūsų energetikų logika, turėtų galioti kiti dėsniai.

Ignalinos AE irgi kadaise duodavo elektros energijos Baltarusijai beveik veltui. Tačiau kažin ar įvairiomis geradarystėmis galima kliautis, rimtai planuojant ateitį. Politikai ir neslepia, viešai pabrėžia tai, kad sprendimas Lietuvoje statyti AE yra paremtas ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais. Pastaruoju metu tai aiškiai pasakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu moka ne ekonominę, o politinę kainą už dujas – 30-40 proc. brangiau, nei dujos kainuoja tarptautinėje rinkoje, – todėl ir pati Lietuva turi imtis atitinkamų politinių sprendimų, siekdama užsitikrinti energetinę nepriklausomybę.

Galų gale kalbėjimas skaičių kalba negali pateikti iki galo aiškaus vaizdo. Kas pasakys, kokiomis sąlygomis Lietuva gaus dujas po 5, 15, 25 metų? Lietuvos patirtis patvirtina, kad politinis sprendimas gali pasiteisinti. Tai galima pasakyti apie naftos terminalą Būtingėje. Kam reikėjo pradėti jį statyti 1996 metais, jei buvo aišku, kad jūra atgabenta nafta bus visada brangesnė nei tiekiama iš Rusijos naftotiekiu? Tačiau naftotiekis 2006 metais netikėtai buvo uždarytas, o Lietuva dėl terminalo turi veikiančią gamyklą ir gyvybingą miestą pačiame šalies pakraštyje.

Taip, AE projektas rizikingas. Visų pirma reikės griežtai laikytis branduolinės saugos reikalavimų. Milžiniškas projektas yra ir didžiulis vadybinis iššūkis. Statant tokius didelius objektus dažnai susiduriama su nenumatytomis kliūtimis, jų baigimas vėluoja, o sąmatos išauga. Net menki sudarytos sutarties netikslumai gali nulemti ginčus su strateginiu investuotoju ir su partneriais.

Kita vertus, sutinku su teigiančiaisiais, kad ilgus metus tik tuščiai kalbėjus apie energetinį saugumą atėjo laikas imtis ryžtingų ir konkrečių veiksmų. Tokio objekto statyba turėtų didelį poveikį visai Lietuvos ekonomikai, pakeltų į kitą lygį ir Lietuvos mokslą. XXI amžiaus technologijos realiai atvestų Lietuvą į XXI amžių. Lietuva taptų regioniniu energetikos centru, daugiau įgytų ir politinio svorio.

Vis dar prasminga kelti klausimą, kaip jį kelia politikos ekspertas Vytis Jurkonis: kuo realesnis tampa Lietuvos projektas, tuo labiau gerėja Lietuvos derybinės pozicijos tiek dėl Astravo, tiek ir dėl Kaliningrado atominių jėgainių. Juk aišku, kad keturioms valstybėms pasistačius savą AE, šių dviejų elektrinių elektros energijos eksporto paklausa smarkiai sumažėtų. Tuo tarpu jų verslo planai buvo kuriami visų pirma turint omenyje nišą, atsiradusią uždarius Ignalinos AE. Galbūt Astravo AE statybos klausimas nėra išspręstas, nes projektui, kaip jis vaizduojamas, trūksta kai kurių elementų. Astravo AE statytų Rusija, tačiau ar jai būtų patrauklu skirti 7 mlrd. JAV dolerių paskolą valstybei, kuri nesugeba atsiskaityti su Rusija net už šiuo metu tiekiamą elektros energiją? Žinoma, viskas įmanoma, tačiau tiesa yra ir tai, kad Rusija susidūrė su rimtomis problemomis statydama atominį reaktorių “Kursk-5″, dėl finansavimo trūkumo vėluoja reaktoriaus “Belojarsk-4″ statybos. Buvo planuojama, kad ir Baltijos, ir Astravo AE didele dalimi bus finansuojamos užsienio kompanijų lėšomis, tačiau šie planai sužlugo.

– Mūsų pokalbio apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinę spaudos konferenciją pradžioje – intriguojantis klausimas: kokio itin svarbaus žodžio susitikimo su žurnalistais metu Prezidentė nepaminėjo nė karto?

– Daug svarbių žodžių ji nepasakė…

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, nedarbas.

– Na, ji bent kalbėjo apie ekonominę–socialinę visuomenės būklę, tai net ir nepaminėtas nedarbas buvo labai netoli to paminėjimo. Tačiau, kalbėdama apie savo pastarųjų metų veiklą ir ateities uždavinius, Prezidentė nerado nei progos, nei, matyt, reikalo prisiminti žodį „kultūra”. Ką tai reiškia?

– Sakydamas, kad Prezidentė nepasakė daug svarbių žodžių, turėjau galvoje daugelį tarpusavyje susijusių dalykų – mokslą, kultūrą, gilesnes socialinės problematikos įžvalgas. O viso to neišgirdome dėl paprasto dalyko, dėl technokratinio mąstymo, kuris yra įsigalėjęs ir Vyriausybėje, ir prezidentūroje, kai nematoma nuodugnesnių procesų, kai sprendžiamos vien būtinai spręstinos šių dienų problemos, bet visiškai nenagrinėjamos jų ištakos.

– Gal dėl to technokratinio mąstymo ir Dalios Grybauskaitės siūlomi sprendimai – sankcijos, bausmių griežtinimas – tokie vienpusiški ir, sakyčiau, desperatiški? O gal yra daug paprasčiau: atkaklus rūpinimasis bendrosios visuomenės kultūros būkle, o didelis jos deficitas kaip tik ir gimdo daugelį mus persekiojančių negandų, yra sunkiai parodomas publikai ir nežada greitų rezultatų, taigi ir reitingo taškų. Daug paprasčiau pamojuoti atleistų viršininkų sąrašu. Tik ar tikrai dėl to bus visiems geriau?

– Greičiausiai mes vis vien dar ilgai gyvensime prasčiau, nei gyvenama Vakarų Europoje. Bet ir tokiam gyvenimui prasmę gali suteikti ne kas kita, o kultūra pačia plačiausiąja prasme.

– Ne tik prasmę, bet ir tinkamą moralinį visuomenės gyvenimo klimatą. Kai žmonės įstatymų laikosi ne iš baimės, o iš savigarbos.

– Kai mūsų valstybės vadovė nuolat kalba apie bausmes, sankcijas, korupcijos užkardymą, tai ji turėtų piliečiams atvirai pasakyti, ir iš kur tas polinkis elgtis nesąžiningai kyla. Kitaip sakant, kalbėti apie visuomenės negalias, ne vien tik apie reikalą gaudyti kyšininkus.

– Ypač turėdama tokį visuomenės palaikymą. Vadinasi, arba Dalia Grybauskaitė nėra pasirengusi atviram pokalbiui su visuomene, arba tokiam pokalbiui neteikia jokios reikšmės.

– Iš tiesų toks pokalbis būtų labai reikalingas. Kad abi to pokalbio pusės geriau matytų orientyrus. O dabar kartais išeina taip, kad Prezidentės žodžiai tik dar labiau sujaukia visuomenės nuostatas. Pavyzdžiui, spaudos konferencijoje jos pabrėžta būtinybė pereiti prie partijų finansavimo iš biudžeto.

– Dauguma internete komentavusių šį jos teiginį žmonių buvo kategoriškai prieš tokį pasiūlymą. O tarp eilučių nesunkiai galėjai išskaityti mintį, kad tų partijų apskritai nereikia. Suprask, užtektų ir vienos prezidentės. Bet kai Dalia Grybauskaitė ima taip ir pasako apie partijų finansavimą, tai gal ir jos nebelabai reikia? Tai kur mes atsiduriame su tokia mūsų kultūra, politine kultūra šiuo atveju?

– Prezidentė neturėtų kalbėti žmonėms vien tezėmis. Ar apie partijų finansavimą, ar apie oligarchų įsigalėjimą, ar apie nupirktus įstatymus. Kalbėjimas be konteksto, be nuodugnesnės analizės, be išsamesnio argumentavimo visuomenės politinės kultūros tikrai neugdo.

– Beje, turint galvoje, kad valstybės vadovė nuolat gauna mūsų specialiųjų tarnybų analitinius pranešimus apie padėtį šalyje, jai nebūtų sudėtinga informuoti piliečius apie savo sprendimų, kurie kartais atrodo tikrai drastiški, o kartais – nelabai suprantami, motyvus. Nesakau, kad ji turėtų pažodžiui cituoti tuos slaptus pranešimus, bet visuomenei reikia daugiau aiškumo, kas aplink mus vyksta.

– Reikėtų ir nuodugnesnio padėties įvertinimo, neapeinant, kaip jau mes čia minėjome, visos mūsų visuomenės būklės, ir platesnio požiūrio į įsisenėjusius valstybės vadybos trūkumus. Juk bet koks korupcinis skandalas Lietuvoje neatsiranda iš nieko. Pačia plačiausiąja prasme tokie skandalai randasi dėl iš esmės ydingų žaidimo taisyklių. Būtina apie tai ne tik kalbėti, bet ir iš esmės keisti visų valdžių darbo stilių.

– Prezidentė apie tai iš tiesų dažnai kalba. Ypač apie įstatymų leidybos problemas nuo neišmanymo iki piktos valios. Bet visa tai – tik kalbos apie taisyklių tobulinimą. O kur valstybės vadovės dėmesys humanitariniam mūsų problemų pamušalui, tiksliau, to humanitarinio pamušalo, moralinio klimato apgailėtinai būklei?

– Kai tas pamušalas ir tas klimatas tokie sunykę, tai ar ne dėl to ir mūsų materialinė gerovė varginga. Štai statistika rodo, kad per pastaruosius keturiolika metų BVP kiekis vienam gyventojui paaugo nuo 38 procentų ES vidurkio iki maždaug 60 proc.

– Labai neblogi skaičiai.

– Bet štai didžiausio mūsų ekonomikos augimo metais, 2003–2008–aisiais, nepriteklių kenčiančių gyventojų taip pat padaugėjo nuo 17 iki 27 procentų, o vidurinis visuomenės sluoksnis susitraukė trigubai. Tai jau ne keliolikos ar keliasdešimties korumpuotų valdininkų nusikalstamos veiklos padarinys, o valstybės modelio yda. Jei Prezidentė apie tai nekalba, tai gal ji nesupranta esminių mūsų gyvenimo problemų?

– Kitaip ji gal nenutylėtų, pavyzdžiui, to, apie ką pastaruoju metu kalba žinovai ir net įtakingiausios verslo organizacijos atstovai: ne mažiau kaip trečdalis Lietuvos verslo įmonių jau dabar galėtų darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, bet nemoka. Taip, korupcija yra didelė Lietuvos bėda. Bet daugelio mūsų verslininkų Pietryčių Azijos lygio požiūris į darbo jėgą taip pat vertas valstybės vadovės, įsivaizduojamo visuomenės moralinio lyderio, dėmesio. Bet mes jo nematome.

– Technokratinis mąstymas tuo ir pasižymi, kad jį labiau domina „techniniai“, o ne moraliniai problemų aspektai. Deja, vien „techniniais“ tų problemų sprendimais bendros visuomenės savijautos pagerinti beveik neįmanoma. O juo labiau jie nesuartina valdžios ir žmonių. Yra tik formalus daugumos piliečių pritarimas Prezidentės veiklai, bet bendro nusivylimo valstybe dėl to nė kiek nemažėja. Nes Prezidentė visą energiją skiria kovai su ligos simptomais, o ne stengiasi įveikti pačią visuomenę graužiančią ligą.

– Ir vėl turiu klausti: ar tos ligos pavadinimas nėra apgailėtinai žemas bendrosios visuomenės kultūros lygis? Ar ne apie tai turėtų būti garsiausiai kalbama iš prezidentūros, o ne apie premjero darželio reikalus?

– Ir vėl turiu su tokia prielaida sutikti. Ne apie biudžeto reikalus valstybės vadovas pirmiausia turėtų kalbėti, o ką daryti, kad mūsų valstybėje liautųsi visų karas su visais, kad būtų daugiau teisingumo pačia plačiausiąja prasme, o mažiau iliuzijų, jog tvirta Dalios Grybauskaitės ranka pakeis mūsų gyvenimus iš esmės. Deja, dažniau kaip tik tokias iliuzijas ji pati skatina, užuot nuosekliai raginusi žmones susitelkti demokratinių vertybių puoselėjimui.

– Kad dorai gyventume ne bausmės už netinkamą elgesį baimės šešėlyje, o iš įsitikinimo?

– Tikiu, kad Dalios Grybauskaitės intencijos kurti teisingesnę ir turtingesnę Lietuvą yra tikrai nuoširdžios, tačiau kai ji ir vėl bendraudama su žurnalistais du trečdalius viso laiko skiria kalboms apie bausmes ir tik prabėgomis panagrinėja kūrybos klausimus, tai man tokia proporcija nepriimtina ir nemanau, kad toks prioritetų santykis perspektyvus.

Austrai laikosi požiūrio, kad savi marškiniai arčiau kūno. Tai dar vienas elementas iš dėlionės, kai kada pavadinamos “Europos šrioderizacijos” procesu. Kitų pavyzdžių netrūksta – tai ir naftotiekio “Nord Stream” tiesimas Baltijos jūros dugnu, aplenkiant partnerius iš Vidurio bei Rytų Europos, ir Prancūzijos Rusijai parduodami karo laivai “Mistral”.

Ar Europoje esama dviveidiškumo? Tai būtų sunku paneigti. Vienais atvejais linkstama neįtikimai užaštrinti ir iškelti su žmogaus teisėmis, su teise ir teisingumu siejamas (tarkime, seksualinių mažumų, krikščionybės vaidmens) problemas, o kitais – jas nutylėti. Pragmatiškumas ir išskaičiavimas ima viršų. Austrija pasielgė taip, kaip nuo seno elgiasi daugelis valstybių: ji rūpinasi savo interesais, kurie visų pirma suprantami kaip ekonominiai interesai. Tačiau ar tai turėtų mus stebinti? Ir ar dera dėl to kaltinti Europos Sąjungą (ES), kaip tai padarė apžvalgininkas Vladimiras Laučius?

Tarsi lakmuso popierėlis čia yra įvykiai kaimynėje Baltarusijoje. Lietuva ir kitos Europos valstybės turėtų remti persekiojamus šios šalies kitamanius. Ekonominės sankcijos Baltarusijai – taip pat nuolatinė diskusijų tema. Šių metų vasario mėnesį Vilniuje lankėsi JAV senatorių ir kongresmenų delegacija, vadovaujama respublikono Johno McCaino ir demokrato Josepho Liebermano. JAV atstovai pasmerkė Aleksandro Lukašenkos režimą ir paragino imtis prieš jį griežtesnių ekonominių sankcijų.

Viskas čia teisinga, tačiau yra vienas “bet”: vertinant demokratijos ir žmogaus teisių padėtį Baltarusijos režimas niekuo nesiskiria nuo Kinijos. Tyrimų centro “Economist Intelligence Unit” valstybių demokratijos reitingavimo duomenimis, ir Baltarusija, ir Kinija yra autoritarinės šalys. Baltarusija tame reitinge užima 130, o Kinija – 136 vietą. Taigi pagal šį vertinimą Kinijoje demokratijos net mažiau negu Baltarusijoje. Paanalizavus atskirai tyrimų centro pateikiamą pilietinių laisvių vertinimą aiškėja, kad Kinijoje pilietinės laisvės varžomos gerokai labiau nei Baltarusijoje. Jeigu senatoriai ir kongresmenai būtų nuoseklūs iki galo, jie turėtų visų pirma pasirūpinti, kad JAV įvestų ekonomines sankcijas Kinijai. Tačiau nieko panašaus į sankcijas šiai valstybei netaikoma, ir apie tai nėra (turbūt ir negali būti) nė kalbos. Priešingai, į Kiniją plaukia milžiniškos Vakarų investicijos. O ir pats Pekinas superka svarbias Vakarų korporacijas – net įsigijo daugiau kaip trilijono dolerių vertės JAV valstybės skolos obligacijų. Rusija taip pat toli gražu nėra demokratinė valstybė. Ji pažeidinėja žmogaus teises ir kariauja su kaimynėmis, tačiau tai neturi jokios įtakos globaliam verslui. Edwaro Lucaso įspėjimai lieka tik balsas tyruose.

Grįžtant prie M.Golovatovo temos verta paliesti ES vaidmens klausimą. Neišduoti buvusio būrio “Alfa” vado Austrija nusprendė kaip suvereni valstybė, ir su ES institucijomis tai neturi nieko bendra. ES neperėmė teisės iš šalių narių priimti atitinkamus sprendimus, o jeigu tokią mintį ji iškeltų, V.Laučius, matyt, būtų vienas pirmųjų, kuris protestuotų prieš tokį valstybių suvereniteto apribojimą. Lietuvoje vis dažniau girdėti kritikos ES, ji lyginama su SSRS, tačiau tokie palyginimai – nekorektiški. Tiesa yra ta, kad ES, nors kartais ir kiša nosį, kur nereikia, iš tikrųjų turi labai mažai galių paveikti suverenios valstybės gyvenimą. ES nevaldo priemonių ir mechanizmų prievarta įtraukti valstybes į Bendriją, juo labiau nutautinti jas ir kurti “Europos liaudį”. Taip, apie tai buvo pakalbama, tačiau šiuo metu jau net karščiausi tokios idėjos šalininkai yra nuleidę rankas ir prikandę liežuvį.

Vertybių krizė ir politikos nuskurdimas – šios epochos bruožas. Tačiau jį lemia globalizacijos procesai, o ne ES. Dėl to kaltinti Bendriją būtų neteisinga. Priešingai, ES suteikia tam tikrų galimybių atsispirti stambių tarpnacionalinių korporacijų diktatui, taip pat kelti politinės moralės klausimus, jei atskiros valstybės kartais būtų užsimiršusios. Ypač palanki narystė ES mažesniems kraštams, kurių įtaka ES išlieka neproporcingai didelė. Prisiminkime, kad Lietuva stojo į ES norėdama išsprūsti iš Rusijos įtakos, ir šis argumentas galioja iki šiol. Atsakykime į klausimą: ar trukdo, ar padeda ES, pavyzdžiui, Lietuvoje siekiant apriboti “Gazprom” viešpatavimą? M.Golovatovo bylos atveju Lietuva dabar lygiai taip pat gali apeliuoti į ES teisę ir į ES institucijas. Jei mūsų valstybė nebūtų ES narė, jos nuomonės būtų galima nepaisyti. Lietuvos ministrai dažnai susėda prie vieno stalo su kitų šalių ministrais, gali iškelti labiausiai rūpimus klausimus, neretai turi net veto teisę. Todėl prasmingiau būtų ne vainoti ES kaip SSRS įpėdinę, o analizuoti ir klausti, ar Lietuva sugeba efektyviai ginti savo interesus ES lygmeniu ir pasinaudoti jai prieinamomis galimybėmis.

Lietuvių tauta išgyvena tapatybės krizę, kuri susijusi su itin sparčiu atsivėrimu pasauliui po ilgų okupacijos ir sąstingio metų. Kita vertus, lietuviai vis dar ne iki galo įsisąmonino, kad esame valstybės tauta, visiškai atsakinga už valstybę, už šią žemę. Vis dar plevena jausmas, kad kas nors kitas turi imtis atsakomybės, kad kas nors kitas turi spręsti už mus. Ir tikrai čia problema ne ES – ji palieka pakankamai laisvės, tik reikia ja pasinaudoti.

Lietuvių nacionalinė savimonė ilgai buvo siejama, net tapatinama iš esmės tik su tautiškumu. XIX a. pabaigoje tai lėmė objektyvios sąlygos – visų pirma reikėjo pažadinti tautą. Kita vertus, nesutikčiau, kad Lietuvos Respublika 1918-aisiais buvo įkurta “atsitiktinai”, vien tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tokio masto dalykai neįvyksta atsitiktinai, juo labiau kad už kuriamą valstybę buvo liejamas kraujas. Panašioje situacijoje kaip lietuviai 1918 metais atsidūrę baltarusiai nesugebėjo pakilti iki valstybės tautos lygio.

Tačiau susimąstyti verčia 1940 metų įvykiai. Tuo metu Lietuvos padėtis buvo iš esmės beviltiška. Galima pripažinti argumentą, kad įsilieti į Tarybų Sąjungą buvo mažesnė blogybė, nei atsiduoti nacistinei Vokietijai, kad bendradarbiaujant su komunistais buvo amortizuojama Lietuvai daroma žala ir laukiama, ką atneš neišvengiamai artėjantis karas. Tačiau sunku nepastebėti, kad tarp dalies žymiausių lietuvių inteligentų buvo ne tik išskaičiavimo renkantis iš blogybių, bet ir naivaus džiūgavimo. Jį galima vadinti visišku padėties nesuvokimu arba išdavyste – tai jau vertinimo reikalas. Sunku suvokti tų žmonių, šitiek nuveikusių lietuvių kultūrai, užimtą poziciją. Kaip ją galima paaiškinti? Šie inteligentai nuoširdžiai mylėjo Lietuvą, tačiau manė, kad aukščiausia vertybė yra tauta. Stalino pažadėta kultūrinė autonomija jiems atrodė puiki išeitis esant tokiai sudėtingai situacijai, o Lietuvos valstybės, kurią jiems simbolizavo Antano Smetonos režimas, jie iš tikrųjų nelabai gailėjosi. Tai galima pavadinti tam tikra savimonės yda.

Šitokia savimonė rado palankią dirvą Tarybų Lietuvoje. Tauta išliko ir atėjo į Sąjūdį, tačiau valstybinės savimonės buvo stokojama, juolab nuo sovietinių laikų daugelis žmonių tapo alergiški viskam, kas susiję su valstybe. Lietuvos ėjimas į Europos Sąjungą (ES) buvo savotiška Sąjūdžio tąsa, pažymėta ir tam tikro entuziazmo. Tačiau įstojus į ES, kai reikia kurti valstybę pagal savarankiškai nusistatytą planą, valstybinio mąstymo stoka itin išryškėjo. Politikai nesugeba iškelti idėjų ir suformuluoti strategijos, galinčios patraukti daugelį žmonių ir suteikti prasmę rimtam valstybės kūrimui, kuris yra nuolatinis procesas.

Lietuvos piliečių santykis su valstybe taip pat sudėtingas. Viena vertus, visuomenėje gajos ekstremaliai liberalios pažiūros. Bet koks valstybės įsikišimas ir reguliavimas a priori laikomas blogiu. Kita vertus, su valstybe siejami didžiuliai lūkesčiai. Valstybė turėtų viskuo aprūpinti, viskuo pasirūpinti, įskaitant verslo sėkmę ir šeimos laimę. Iš pirmo žvilgsnio šie požiūriai nesuderinami. Tačiau apsidairykime ir pamatysime, kaip jie susilydę ir kaip nuolat kelia nusivylimą, frustraciją. Valstybė braškėdama mėgina kurti socialinės gerovės sistemą, nors Lietuva per nacionalinį biudžetą perskirsto vos 29 proc. BVP. ES vidurkis – per 50 proc., o kai kurių valstybių viršija ir 60 procentų. Mokesčius mokėti nepopuliaru, todėl esamomis sąlygomis tenka tik stebėtis, kad valstybės institucijos, teikdamos viešąsias paslaugas, funkcionuoja ir dar ne taip jau prastai.

Lemtinga yda, dar vienas frustracijos šaltinis yra tai, kad Lietuvos gyventojai valstybę tapatina su valdžia. Ar dėl to kalta toji pati valdžia, išsikerojęs biurokratizmas ir kitos negerovės? Iš dalies – taip, tačiau iš esmės tai skirtingo lygmens problemos. Maža kur įvairiose pasaulio valstybėse yra negerovių, skurdo, korupcijos, demokratijos pažeidimų, tačiau paprastai tai beveik neturi ryšio su žmonių savigarba, jų giliuoju požiūriu į savą valstybę ir jos praeitį.

Padėtis keičiasi į gera, nors ne taip sparčiai, kaip lauktume. Čia reikėtų daug ką permąstyti – pradedant nuo bendrojo lavinimo mokyklos. Neapleidžia mintis, kad esama kažin kokių barjerų ir kompleksų jaunimui perduodant žinią apie mūsų valstybę. Gal įsivaizduojama, kad moderniau, šiuolaikiškiau, “europietiškiau” tiesiog kalbėti apie žmogaus teises ir pilietinę visuomenę kaip abstrakčią siekiamybę. Tačiau “abstrakčių” piliečių negali būti, pilietis apibrėžiamas tik per santykį su konkrečia valstybe. Todėl mokykloje perduodamos žinios dažnai būna atitolusios nuo realaus gyvenimo, neugdo poreikio aktyviai tvarkyti ir kurti savo aplinką, jaustis atsakingam už savo valstybę.

Rūpintis tik tautiškumu šiuo metu nepakanka. Pirmenybę teikčiau piliečiui, kuris sąmoningai įsipareigoja Lietuvos valstybei. Ar dėl to nenukentėtų tautos interesai? Tikrai ne, nes, kaip skelbiama Konstitucijoje, Lietuvos valstybė yra tautinė: “Lietuvos valstybę kuria Tauta.”

Savo metiniame pranešime prezidentė kalbėjo apie korupciją pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – priimant įstatymus. Paliesta opi problema. Nors prezidentės žodžiai skambūs, galų gale jie palieka prastoką įspūdį. Visų pirma, korupcijos sąvoka labai išplečiama – tiek, kad tai jau tampa panašu į populistinį kalbėjimą, kuris nepadeda išspręsti realių problemų. Prezidentės pranešime pasakyta, kad negerus įstatymus gali lemti ir neišmanymas ar tiesiog kvailumas, tačiau galų gale viskam klijuojama korupcijos etiketė. Ar atsakinga tokiame svarbiame pranešime daryti tokius šiurkščius apibendrinimus? Dar svarbiau yra tai, kaip prezidentė suvokia demokratiją, sprendimų priėmimo procesą ir kaip numato jį tobulinti. Pačioje prezidentės pranešimo pradžioje toks uždavinys iškeltas: padaryti teisėkūros procesą aiškesnį, skaidresnį ir efektyvesnį. Prezidentė kelia klausimą, kaip toli pažengėme šia kryptimi, ir pareiškia kalbėsianti faktais. O faktai tokie: prezidentė per metus dvylika kartų Seimui grąžino svarstyti jo priimtus įstatymus, kurie, suprask, buvo korupciniai.

Tai, kad prezidentė vetuoja įstatymus, nėra jokia naujovė: Konstitucijoje įtvirtinta tokia prezidento teisė, kuria naudojosi ir anksčiau šias pareigas ėję prezidentai. Tik keistoka, kad viskas, su kuo nesutinka prezidentė, būtinai turi turėti korupcijos kvapelį. O kaip prezidentė siūlo praskaidrinti teisėkūros procesą? Pačiu tiesiausiu keliu: prezidentė pati diagnozuos korupciją ir pati asmeniškai aiškinsis, kurioje teisėkūros grandyje atsirado netinkamų nuostatų, pati įvardys tautai niekdarius, nemokšas ir parsidavėlius. Ką gi, reikia palaukti kito metinio pranešimo ir pažiūrėti, kaip šis pažadas įgyvendinamas, nors jis šiek tiek prasilenkia su prezidentės įgaliojimais ir atspindi keistoką supratimą, kaip iš tikrųjų turėtų veikti demokratija.

Ar kitokia nei prezidentės nuomonė būtinai reiškia, kad įstatymas yra nupirktas? Paimkime, pavyzdžiui, Miškų įstatymo pataisas, kurios prezidentės ir ypač Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pateikiamos kaip aiškiausias korupcijos pavyzdys. Tačiau išsamiau išanalizavus šias pataisas galima matyti, kad abi šalys turi rimtų argumentų savo pozicijai pagrįsti. Svarstant prezidentės veto du Seimo komitetai pasiūlė jį atmesti, tačiau galų gale Seimo nariai, kurių dalis galbūt pabūgo minėtų įtarinėjimų korupcija, nusileido ir pritarė prezidentės siūlytoms pataisoms.

Prezidentės pozicijai dėl perkamų įstatymų itin aktyviai pritarė Seimo pirmininkė I.Degutienė. “Žinių radijui” ji dėstė, kad įtarimų kelia atvejai, kai registruojamos įstatymo esmę keičiančios pataisos. Tačiau – ar tai tikrai rimtas, bent kiek patikimas korupcinės pataisos požymis? Juk, priešingai, būtų keista, jei visi Seimo nariai iškart turėtų tokią pačią nuomonę ir pritartų visiems Seimo vadovybės siūlomiems įstatymų projektams. Įtarinėjimai, sklindantys iš Seimo pirmininkės lūpų, – neatsakingi.

Garsūs pareiškimai, įtarimai korupcija, metami beveik visiems Seimo nariams, ne tik nepadės kovoti su korupcija, o tik sudarys dūmų uždangą ten, kur tokios negerovės iš tikrųjų tarpsta. Juo labiau keista, kad dūmų uždangas skleidžia Seimo pirmininkė – žmogus, kuris tiesiogiai atsakingas už įstatymų priėmimo procesą. Juk reikia ne kalbų ir įtarinėjimų, o skaidresnio sprendimų priėmimo, išsamesnės analizės priimant sprendimus. Žinoma, jei įstatymai priimami tik remiantis intuicija ir “gerais norais”, neatlikus sąnaudų ir naudos analizės, neprognozuojant jų veikimo pasekmių, neįvertinus tarptautinės patirties ir tik paviršutiniškai apsvarsčius Seimo komitetuose, tada paliekamos landos nesąžiningumui ir manipuliacijoms. Tai rimta vadybinė problema, ir kas, jei ne Seimo pirmininkė, turi ją spręsti?

Medicinoje sakoma, kad jei vaistas neturi pašalinio poveikio, jis neveikia. Taip pat ir įstatymas dažniausiai teikia pirmenybę vienų grupių interesams kitų grupių sąskaita, nes tiesiog toks yra gyvenimas. Kartais nenorima matyti, kad demokratijos esmė yra konfliktas, interesų susidūrimas. Demokratijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, kaip pajėgiama įsiklausyti į įvairių grupių interesus, kaip pagal galimybes sugebama juos suderinti. Žinoma, visada svarbu ginti viešąjį interesą. Tikra tiesa, kad valstybė gali tapti atskirų grupuočių žaisliuku. Tiesa, kad nuolat yra paminamas viešasis interesas ir dėl to padaroma žalos visai visuomenei, o valstybė kartais atrodo nevaldoma. Prezidentė teisi, visu aštrumu keldama šias problemas. Tačiau perdėti apibendrinimai, svaidymasis kaltinimais, nepasiūlant konstruktyvių sprendimų, gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.

Pranešimai apie EurAzES fondo ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kreditus Baltarusijai neturėtų užgožti esminio fakto – Baltarusijos ekonomika ir diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos kurtas ekonominis bei socialinis modelis patyrė fiasko. Net oficialiai skelbiami duomenys liudija, kad Baltarusijos ekonomika priėjo liepto galą. Krašto gamyklos veikia, tačiau gegužės 1-ąją sandėliuose buvo sukaupta prekių už 2,3 mlrd. JAV dolerių pagal oficialų dolerio ir Baltarusijos rublio kursą, ir jų per penkis mėnesius padaugėjo beveik 37 procentais. Tai reiškia, jog centralizuotai valdoma Baltarusijos pramonė yra nekonkurencinga. Kas iš to, kad vėjas pūs į malūno sparnus – iš to jokios naudos, jei sparnai nesuka girnų.

Gali būti, jog kaimynystėje esančios šalies ateitis liūdnesnė, nei dabar galime įsivaizduoti. Dėl žinomų priežasčių Baltarusija neįvykdė reformų kaip visos kitos regiono valstybės, o šiandien tai padaryti būtų daug sunkiau, net jei būtų atitinkamas pasiryžimas ir išmanymas. Tačiau viso to stinga, ir nematyti jėgų, kurios galėtų pakeisti valstybės raidos kryptį bei įgyvendinti reformas.

Kai kas viliasi, kad smukus gyventojų gerovei didės jų nepasitenkinimas, stiprės opozicijos jėgos, kils masiniai protestai, tokie kaip arabų valstybėse, ir A.Lukašenka bus nuverstas arba pasitrauks. Bet toks scenarijus menkai tikėtinas. Baltarusijos prezidentas, kaip ir Libijos vadovas Muammaras Gaddafi, pats nesitrauks, kovos iki galo, nes tai tokio tipo asmenybė, susitapatinusi su savo postu. Dar daugiau, taikiai A.Lukašenka negali užleisti posto jau vien dėl to, kad jo sąžinę slegia Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimas. Net menkas šalies demokratėjimas jam yra grėsmingas, nes gali atskleisti režimo nusikaltimus ir pasiųsti diktatorių į teisiamųjų suolą. Užtenka prisiminti, su kokiu paranojišku įkarščiu buvo susidorota su kandidatais į prezidentus po pastarųjų rinkimų. Netenka abejoti, jog tai ir yra tikrasis Baltarusijos režimo veidas.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad Baltarusijos opozicija silpna. Ji marga, nevieninga. Tačiau dėl to jokiu būdu nekaltinčiau atsidavusių ir garbingų opozicijos žmonių. Vykstant pastariesiems Baltarusijos prezidento rinkimams daug kas klausė: kodėl šalies opozicija iškėlė tiek daug kandidatų, nesugebėjo susivienyti ir pasiūlyti rinkėjams realios alternatyvos? Bet jei stiprus opozicijos vadovas būtų iškilęs, jis tiesiog iškart būtų atsidūręs kalėjime arba dingęs. Mat režimas susidorojo net ir su menką įtaką turinčiais bei pralaimėjusiais kandidatais.

Kyla klausimas, ar pats A.Lukašenka yra pasirengęs vykdyti reformas, tarp jų – privatizuoti svarbiausias įmones, kaip to įsakmiai reikalauja Rusija? Akivaizdu, kad Baltarusijos vadovas priešinsis ir atidėlios šį procesą, kiek tik įmanoma. Įmonių privatizavimas neatsiejamas nuo kitokio požiūrio į ūkio valdymą, decentralizuotos ekonomikos, negana to, jis reikštų naujų galios centrų valstybėje susiformavimą. Ar buvęs komunistų partijos politinis instruktorius, tarybinio ūkio vadovas, tapęs diktatoriumi ir 17 metų valdęs šalį pagal savo supratimą, gali pakeisti požiūrį, valdymo stilių?

Stambių įmonių privatizavimas bet kokiu atveju yra keblus uždavinys. Ar Rusijos spaudimo sąlygomis įmanoma skaidriai atlikti privatizavimą? Be to, kiek verta nuostolingai dirbanti, į sandėlį gaminanti įmonė? Kai kurios jų neteks valstybės dotacijų ir turės būti uždarytos, kitos, norėdamos dirbti našiau, privalės atleisti daug darbuotojų. Neišvengiamai kils socialinių problemų, o jos ir dabar jau prislėgė didelę dalį Baltarusijos visuomenės. Dramatiškas nacionalinių pinigų nuvertėjimas per kelias savaites nušlavė besiformavusią Baltarusijos viduriniąją klasę, o skurdžiuosius privertė vegetuoti beveik be jokios vilties, kad ateityje gyvenimas pagerės. Tačiau A.Lukašenka įsitikinęs: kantri Baltarusijos liaudis su tuo susitaikys ir bus soti kas vakarą pažiūrėjusi prezidentinį televizijos šou. Ko gero, jis nelabai ir klysta. Opozicija tegali pasiūlyti tokį patį kelią – privatizavimą, reformas ir su tuo susijusius socialinius sukrėtimus, todėl jos padėtis nepavydėtina, o ką jau kalbėti apie tai, kad represijos prieš ją nesiliaus.

Vyksta diskusijos, ar Baltarusijai dėl jos režimo pažeidžiamų žmogaus teisių verta taikyti ekonomines sankcijas. Prisiminkime, kad per 17 metų Vakarai, bendraudami su Baltarusija, išmėgino įvairias taktikas, ir “šaldė”, ir “šildė” santykius, tačiau nė vienu atveju efekto nepasiekė. Beje, jei Europos Sąjunga įvestų Baltarusijai ekonomines sankcijas, susiklostytų keistoka situacija, nes Vakarų finansuojamas TVF pila pinigus Baltarusijos ekonomikai gaivinti.

Lietuva visų pirma turi ginti savo interesus, o jos interesai – palaikyti ekonominius ryšius su kaimyne, kuri didelį srautą krovinių nukreipia į Klaipėdos uostą. Žinoma, svarbiausias strateginis Lietuvos interesas – kad Baltarusija taptų demokratine valstybe, atviros ekonomikos šalimi. Lietuvai tai atvertų didžiules galimybes.

Šiandien, kai Baltarusiją purto krizė, skubama ratifikuoti Lietuvos ir Baltarusijos sutartį dėl supaprastinto valstybės sienos kirtimo pasienio zonos gyventojams. Seimas skubos tvarka tai numatė padaryti birželio 14 dieną. Žinoma, būtų geriau, kad į Lietuvą laisviau galėtų atvykti pasiturintys gyventojai, pasirengę išleisti pinigus akropoliuose, o ne krizės prispausti piliečiai. Problemų neišvengiamai kils, nors pernelyg baimintis šio žingsnio pasekmių gal ir neverta. Reikia turėti mintyje, kad dalis kvalifikuotų Baltarusijos darbuotojų galėtų būti naudingi po krizės atsigaunančiam Lietuvos ūkiui.

Prieš rinkimus Seimo pirmininkė I.Degutienė kalbėjo, kad nesirengia užimti ministro pirmininko posto, o rinkimuose dalyvauja tik partinės demokratijos labui. Suprantama, kad dauguma TS-LKD narių nusprendė nekeisti partijos pirmininko: jei A.Kubilius būtų netekęs šio posto, būtų pažeistas Vyriausybės legitimumas, ministrą pirmininką užplūstų nauja kritikos kruša. Partija pasirodytų nesanti tvirta, o tai neprisidėtų prie jos populiarumo. Vis dėlto daugeliui TS-LKD narių kelia abejonių partijos pirmininko vadovavimo stilius. Nereikia ir priminti, kad A.Kubilius tarp gyventojų yra itin nepopuliarus politikas. Tenka pripažinti, kad tokia jo reputacija susiklostė ne be pagrindo.

A.Kubilius stokoja jautrumo ir tarsi užsispyręs nenori pripažinti tikrų problemų. Būtinus realius sprendimus ir kūrybingą požiūrį mėginama pakeisti tuščiavidurėmis vizijomis. Technokratinis valdymas Vyriausybėje išsėmė galimybes, mažai idėjų, nėra žadėtos lyderystės. Ministrams tenka eiti pietų į prezidentūrą, kad sužinotų, ką jiems toliau daryti, ir tai primena Guliverio susitikimą su liliputais.

Iš pradžių – mažas pavyzdys apie komunikavimo stilių. Šių metų kovo mėnesį prieš Lietuvos ir Ispanijos futbolo komandų rungtynes A.Kubilius pareiškė, kad Lietuvoje nesirengiama statyti stadionų dėl žemo Lietuvos futbolo lygio. Ar tokia mintis pagrįsta, ar priežastis čia nesupainiota su pasekme, galima būtų diskutuoti. Tačiau prieš rungtynes tai nuskambėjo kaip niekuo neužtarnautas akibrokštas mūsų futbolininkams, susirinkusiems iš įvairių šalių ginti Lietuvos garbės ir net sunkiomis sąlygomis pademonstravusių neblogą žaidimą. Jūs – nevykėliai, sako ministras pirmininkas futbolininkams. Kokią atmosferą tai kuria valstybėje?

Vyriausybės ir paties ministro pirmininko darbą derėtų vertinti pagal tai, kaip sprendžiama opiausia Lietuvos problema – nedarbas. Šiomis dienomis pranešta, kad nedarbo lygis pirmą metų ketvirtį vėl ūgtelėjo ir, Statistikos departamento apklausos duomenimis, sudarė 17,2 procento. Per ketvirtį jaunimo nedarbo lygis padidėjo 1,7 procentinių punktų ir sudarė 34,1 procento. A.Kubilius šią padėtį komentuoja kalbėdamas, kad vienintelis receptas Lietuvai – tapti globalioje erdvėje konkuruoti gebančia valstybe. A.Kubilius vėl primena Airiją, vėl sukama plokštelė, kad aštuntą dešimtmetį Airija sulaukė grįžtančių iš emigracijos tautiečių modernizuodama šalies ekonomiką. Viena vertus, nelabai aišku, ką A.Kubilius įtikinėja, ragindamas modernizuoti ekonomiką, nes po 2,5 metų ministro pirmininko krėsle jau reikėtų pranešti apie savos veiklos rezultatus. Kita vertus, nors pastangos dedamos teisinga kryptimi, modernios ekonomikos sektoriuje yra sukurta ir artimiausiais metais bus sukurta tūkstančiai darbo vietų, o bedarbiai skaičiuojami šimtais tūkstančių. Ko viltis mažiau kvalifikuotiems darbuotojams, jei ministras pirmininkas juos išbraukė ir iš savo planų, ir iš savo minčių? Savo kreipimesi į partijos narius prieš TS-LKD pirmininko rinkimus nedarbo problemos A.Kubilius net neprisiminė, nors, pavyzdžiui, kovą su oligarchais minėjo du kartus. Kiek ir kaip besiplėtojantis modernus sektorius atgaivins visą ekonominę ir socialinę krašto raidą, nėra aišku. Tai greičiau panašu į kuriamas atskiras pažangos saleles.

Svarbiausias Vyriausybės veiklos vertinimo rodiklis yra nedarbo lygis, o ne bendrasis vidaus produktas. Darbo vietos yra tikslas, o ne priemonė. Juo labiau Lietuvoje, kur užsitęsęs nedarbas reiškia ne tik žmonių asmenines dramas, bet ir emigraciją, kuri visiems laikams pakeis krašto veidą.

Šią savaitę pasitarime Vyriausybė aptarė gyventojų viešosios konsultacijos metu pateiktus siūlymus, kaip mažinti nedarbą ir skatinti naujų darbo vietų kūrimą. Kviesti gyventojus ir organizacijas teikti pasiūlymus – dėmesio verta iniciatyva. Kita vertus, toks metodas greičiau tinka kurti “Lietuva 2030″ strategiją. Mėginimas taip sulaukti idėjų esminei ekonomikos problemai spręsti dvelkia mėgėjiškumu. Juk tai – strateginis ir kompleksinis klausimas, kuris turi būti ministro pirmininko, visų ministrų ir visos valstybės tarnybos dėmesio centre kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. O tai didžiulės pajėgos, kvalifikuoti specialistai, turintys atitinkamą išsilavinimą ir už savo darbą gaunantys atlyginimą. Dabar atrodo, kad jų sutelktas pastangas turi atstoti pavieniai gyventojų siūlymai.

Žinoma, ne A.Kubilius sukūrė nedarbą, ir kova su juo yra visada nelengva. Užtenka paminėti Ispanijos pavyzdį. Kad ir kaip stengtųsi vyriausybė, nedarbas ten vis dar siekia 20 procentų. Pripažinęs nesėkmę ministras pirmininkas Jose Luisas Zapatero paskelbė, kad pasitrauks iš politikos.

Pabaigoje vis dėlto ir aš pasinaudosiu proga pateikti Vyriausybei pasiūlymą, kaip būtų galima kovoti su nedarbu. Tai tos pačios Airijos pavyzdys, tik ne aštuntojo dešimtmečio, o pats naujausias. Airijos vyriausybė jau trejus metus bedarbiams suteikia nemokamas bakalauro ir magistro studijų vietas šalies universitetuose, nenutraukdama ir bedarbio pašalpų mokėjimo. Iniciatyvai pasitvirtinus, šiais metais tokių studentų skaičius padidintas iki 6000. Tai daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir Europos Komisijos puikiai įvertinta iniciatyva, aktuali ir Lietuvai, besiorientuojančiai į kvalifikuotų darbo vietų kūrimą. Krizė ir Lietuvoje, ir kitose šalyse atskleidė aiškų dėsningumą: darbą visų pirma praranda mažiau kvalifikuoti darbuotojai, o tarp gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nedarbo lygis daug žemesnis.

Taip neįvyko. R.Pakso pasiuntiniai, oreiviai ir keliaujantys žeme, tai graudendami, tai grasindami vis dar propaguoja šią idėją, skelbdami, kad pakilo į žygį ne tik sugrąžinti Lietuvą žmonėms, bet ir duoti pamoką visam Vakarų pasauliui. Niekam dar net nesuspėjus suabejoti šia idėja, jau stojama į kovą su tokiais menamais skeptikais, jie paskelbiami korumpuotos ir oligarchinės sistemos šalininkais. Priešininkų “Tvarkai ir teisingumui” reikia kaip oro, tačiau jų pateikta idėja neparengta ir neaiški, todėl jai nėra nei kaip pritarti, nei nepritarti.

Iš tiesų būta ne vieno iškilaus mąstytojo, kurie itin pabrėžė tiesioginės demokratijos pranašumus – pavyzdžiui, Josephas Schumpeteris, Giovanni Sartori. Vis dėlto priežastis, kodėl tiesioginė demokratija niekur pasaulyje neįgyvendinta, yra labai paprasta: jos tiesiog neįmanoma pritaikyti, nes gyventojų, kurie turėtų būti įtraukti į sprendimų priėmimą, skaičius yra pernelyg didelis, o šiuolaikinės valstybės valdymo klausimai – pernelyg sudėtingi. Idėja teikti klausimus tiesioginiam visų gyventojų balsavimui tik iš pirmo žvilgsnio atrodo žavi, paprasta, labai demokratiška. Bet problema – kas parinks klausimus, kurie bus teikiami, kas juos suformuluos? Kiekvienas sociologas žino, kad apklausose, manipuliuojant klausimų formuluotėmis, galima labai ryškiai pakreipti atsakymų svarstykles į vieną ar kitą pusę. Ne mažiau svarbus ir laikas, kada klausimai teikiami apklausoms ar balsavimui. Pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti, kad kilus kokiai nors krizei, susijusiai su Europos Sąjunga (ES), Lietuvoje gali šoktelėti nusivylimas ES. Kaip tik tokiu momentu gali būti pateiktas balsavimui Lietuvos narystės ES klausimas ir nubalsuota, kad Lietuva turi išstoti iš ES. Po metų visuomenės nuomonė gali būti jau kita, tačiau pakartotinai klausimas balsavimui neteikiamas ir nutarimas, prisidengiant tautos vardu, vykdomas.

Tai dar toli gražu ne viskas. Kaip bus išspręsta dilema, jei rinkėjai balsuos už du vienas kitam prieštaraujančius dalykus – pavyzdžiui, didinti išmokas ir mažinti mokesčius? Jei visą laiką lemiamas bus daugumos balsas, kaip bus apgintos mažumų teisės? Šiuolaikinė demokratija turi apimti garantijas mažumoms, juo labiau kad vienu ar kitu metu mažuma gali tapti kiekvienas iš mūsų. Pavyzdžiui, dauguma dirbančių žmonių gali nubalsuoti nemokėti pensijų ar jas drastiškai sumažinti – ar ir tokiu atveju sprendimą derėtų besąlygiškai vykdyti? Seimas priima nemažai sudėtingų įstatymų, skirtų atskiroms specifinėms sritims reguliuoti, kurie įkandami tikrai ne kiekvienam ir, be kita ko, turi būti suderinti su dešimtimis kitų, jau galiojančių teisės aktų. Kaip žmogus galės įsigilinti į visą teisinį, ekonominį, socialinį, politinį kontekstą, ir kas prisiims atsakomybę, jei bus padaryta klaidų? Ar tikrai žmonės noriai balsuos, jei balsavimai vyks kiekvieną dieną? Spėčiau, kad po pirmojo šimto priimtų įstatymų ir jų pataisų aktyvūs liks kokie du procentai balsuotojų. Kas tokie jie bus ir kur ves Lietuvą?

Į šiuos klausimus, matyt, galima surasti atsakymus, tačiau tie atsakymai nebus tokie jau paprasti ir vienareikšmiai. Tačiau jeigu konkretaus projekto nėra, tiesioginės demokratijos propagavimui telieka vienas žodis – demagogija.

Be jokios abejonės, demokratija Lietuvoje serga. Tačiau tai nereiškia, kad turime karštligiškai imti eksperimentuoti. Kita vertus, pokyčiai būtini, galbūt ir įvedant tiesioginės demokratijos elementų. Tiesioginė demokratija gali būti naudojama visų pirma savivaldoje – čia ir gyventojų skaičius atitinka Atėnų standartus, ir klausimai paprastesni. Jeigu į tiesioginę demokratiją žvelgtų rimtai, partija “Tvarka ir teisingumas” ją galėtų pademonstruoti savo valdomose savivaldybėse. Tačiau neatrodo, kad, pavyzdžiui, Virginijaus Komskio valdoma Pagėgių savivaldybė išsiskirtų demokratiškumu.

Plačiai kalbama apie “aukštas materijas” – tiesioginę demokratiją, elektroninį balsavimą. Tačiau nesinaudojama galimybėmis, kurios po ranka ir kurios gerokai pagyvintų demokratiją. Pavyzdžiui, savivaldybių gyventojų apklausų teisinė bazė parengta, bet jos beveik nevykdomos. Kas kliudo skelbti svetainėje dokumentus, nutarimus, kuriuos žadama priimti, laukti gyventojų atsiliepimų ir juos priimti arba atmesti, paskelbus motyvuotą atsakymą? Kas kliudo sukurti aiškų ir skaidrų sprendimų priėmimo mechanizmą, kuris numatytų konsultacijas su visuomene?

V.Komskis ir dar trys “Tvarkos ir teisingumo” merai dabar turi gerą pretekstą, kodėl nedirbs skaidriau ir atviriau, kodėl nevykdys gyventojų apklausų ir priimdami sprendimus nesikonsultuos su visuomene – juk jie laukia, kol Seimas pasileis ir bus įvesta tiesioginė demokratija.

Prieš metus, praėjusių metų balandžio 13-ąją, Seime per antrąjį balsavimą buvo atmesta Konstitucijos pataisa, kuria būtų įteisinti tiesioginiai merų rinkimai. Išsiskyrė valdančiosios koalicijos partnerių nuomonė dėl tiesioginiu būdu išrinkto mero įgaliojimų – ar jis turėtų būti atstovaujamosios, ar vykdomosios valdžios atstovas. Praėjus metams jau būtų galima teikti naują Konstitucijos pataisą, tačiau diskusijos dėl tiesioginių mero rinkimų, taip pat ir dėl savivaldos reformos, kuri pasiūlytų būdus spręsti įsisenėjusias savivaldos problemas, yra apmirusios ir nevyksta.

Kartais atrodo, kad Vyriausybė Lietuvos mato tiek, kiek galima apžvelgti pro premjero kabineto langus. 2003 metais beveik visos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus proga skirtos investicijos teko sostinės objektams netoli Vyriausybės rūmų: renovuotas Gedimino prospektas, pastatytas Karaliaus Mindaugo tiltas ir Mindaugo paminklas. O kas likusiai Lietuvai? Nematyti, kad požiūris keistųsi. Vilniui tenka liūto dalis dėmesio ir investicijų, čia vykdomi svarbiausi projektai, čia susitelkęs intelekto potencialas. Tačiau Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kokia bus Lietuvos provincija.

Juk svarbu yra sukurti sąlygas, kad savivaldybėse būtų steigiamos įmonės, kuriamos darbo vietos, kad būtų plėtojama socialinė infrastruktūra. “Verslo žinios” prieš keletą savaičių paskelbė straipsnį, kuriame konstatuota, kad vos keletas savivaldybių bent kiek aktyviau rūpinasi investicijų pritraukimu, o visos kitos – tarsi apimtos letargo. Įstatymai neskatina investicijų pritraukimo į vieną ar kitą vietovę: visų pirma nėra sukurta mokesčių mechanizmo, kuris vietos gyventojams leistų pajusti savivaldybėje veikiančių įmonių naudą. Valstybė perskirsto mokesčiais surinktas lėšas, ir, deja, dažnai ne pačiu geriausiu būdu, neaiškiais kriterijais. Savivaldybės neturi tikro finansinio savarankiškumo. Dažnai atsitinka taip, kad savivaldybėms skiriama tik funkcija, bet ne finansiniai ištekliai jai vykdyti. Šitai lydi gausybė kitų bėdų: pačių savivaldybių neveiklumas, biurokratizmas, nekompetencija, korupcijos apraiškos, susiformavusių klanų įtaka…

Dabartinė Vyriausybė panaikino apskričių viršininkų administracijas. Tačiau ši reforma savivaldybių galių nepadidino. Išskyrus tai, kad joms dabar tenka sukti galvas dėl priskirtų švietimo, mokslo, sveikatos įstaigų, kurių finansavimas neretai stringa.

Žinomos ir kitos Lietuvos savivaldos problemos: šalis vienintelė Europos Sąjungoje turi tik vienos pakopos savivaldą. Savivaldybės pernelyg didelės. Seniūnų galios menkos, jie nevaldo finansų ir tėra merų įgalioti asmenys. Nerandama būdų, kaip įtraukti bendruomenes, kad jos aktyviai dalyvautų vietose priimant sprendimus. Tačiau ši problema yra neatsiejama nuo anksčiau paminėtųjų kamuolio.

Pribrendo metas naujai pažvelgti į savivaldybių veiklą, jas demokratizuoti, atverti visuomenei. Pastaruosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose pirmą kartą galėjo dalyvauti partijų sąrašams nepriklausantys kandidatai. Bet tai – tik menkas žingsnelis. Rinkimų sistemos ydos bado akis. Jau vien ką reiškia faktas, kad daugiau nei 300 iš 1526 į tarybas išrinktų tarybų narių atsisakė mandatų net nepradėję dirbti. Tarybų nariai renkami pagal sąrašus visoje savivaldybėje ir neturi savos apylinkės – rinkėjų, kuriems tiesiogiai atstovautų. Be kita ko, mažesnėse savivaldybėse daugumą tarybos narių sudaro rajono centro gyventojai, o periferijai atstovaujama kur kas menkiau, nors joje gyvena gerokai daugiau žmonių. Pagal dabartinę sistemą į savivaldybių tarybas patekus 5-7 partijoms ar sąrašams yra neišvengiamos įvairios, net sunkiai paaiškinamos koalicijos. Kartais meru tampa beveik atsitiktinis žmogus. Pavyzdžiui, Kaunui vadovaus Liberalų sąjūdžio atstovas Rimantas Mikaitis, nors Liberalų sąjūdis Kaune gavo vos 3 mandatus iš 41, Vilkaviškio rajonui – nepriklausomų kandidatų koalicijos atstovas Algimantas Antanas Greimas, nors ši koalicija gavo vos 6 mandatus iš 25, o A.A.Greimas koalicijos sąraše buvo trečias ir rinkėjų nureitinguotas į ketvirtą sąrašo poziciją. Kai kurios partijos neslepia, kad daromi partijų susitarimai žvelgiant į savivaldybes tarsi į šachmatų lentą: vienur kandidatai į merus atsiimami, kad partijos atstovas gautų paramą kitoje savivaldybėje. Tačiau ką tada reiškia vietos rinkėjų valia?

Negali partijų pernelyg kaltinti, nes tokios žaidimo taisyklės. Tačiau formaliomis taisyklėmis nederėtų dangstytis pernelyg ilgai, nes juk pačios partijos priima įstatymus, gali teikti Konstitucijos pataisas. Rinkėjas turi matyti, kad jo balsas turi svorį, valdžia turi būti teisėta, nes kitaip kyla grėsmė demokratinei santvarkai.

Reikia skvarbaus žvilgsnio į savivaldybių problemas, ryžtingų reformų, paremtų gerąja Europos patirtimi – o gerų pavyzdžių nestinga. Tačiau atrodo, kad problemų sprendimas yra nustumtas į neapibrėžtą ateitį.

Daugelyje viešų diskusijų dėl progresinių mokesčių prieinama prie paprastos, tačiau prasmingos išvados: šis pasiūlymas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Jį galima įvertinti tik visos mokesčių sistemos kontekste, išsiaiškinus, kas ir kiek moka mokesčių šiuo metu, ko mes tikimės iš mokesčių sistemos. Tada ir paaiškėtų, ką reikia keisti, kokie būtų mokesčių sistemos reformos prioritetai ir t. t. Viešosios diskusijos dalyviai neretai pranoksta politikus, kurie pasiruošę priiminėti įstatymus vedami siaurų politinių motyvų, vienadienių interesų. Kiek jau malkų priskaldyta tokiu būdu…

Šiuo metu itin svarbu įvertinti, kaip rengiami įstatymų pakeitimai atsilieps emigracijos mastams. Savo ausimis negalėjau patikėti, per Lietuvos radiją išgirdęs progresinių mokesčių šalininko Romo Lazutkos pareiškimą, esą koks čia nuostolis, jei verslininkai, pavyzdžiui, įkūrę gamyklas, maisto perdirbimo įmones, išvyks iš Lietuvos, nenorėdami mokėti didesnių mokesčių. Tas gamyklas nupirks kas nors kitas, lygiai taip pat plėtos verslą… Stūmimas žmonių iš Lietuvos tapo ne tik valdininkų, politikų, bet dabar jau ir mokslininkų liga, savotišku savigriovos virusu. Juo labiau keista net ir socialdemokratinių pažiūrų mokslininko kalbose girdėti tokį pasitikėjimą “nematoma ranka”, kuri kuria gamyklas, verslo įmones. Juk tiek metų liberalai aiškino, esą žmogus, valstybė neturi trukdyti “nematomai rankai” kurti monopolijas, skurdinti žmones. Grįžtant prie R.Lazutkos komentaro – gamyklos nedygsta it grybai po lietaus. Net ir Lietuvos rinkoje, nors ir kokia ji maža, vyksta įnirtinga konkurencinė kova su analogiškomis artimų ir tolimų kaimynų prekėmis. Labiausiai Lietuva stokoja iniciatyvių, kūrybingų, aukštos kvalifikacijos žmonių. Kas daugiau, jei ne tokie žmonės gali pakeisti Lietuvą, vesti ją pažangos keliu? Dabar yra tas metas, kai dalis tokių žmonių išvyksta iš Lietuvos. Tad ar dabar tinkamas laikas apkrauti juos didesniais mokesčiais? Reikia įvertinti ir tai, ar naujos pataisos prisidės pritraukiant investicijų, dėl kurių Lietuva konkuruoja su gretimomis valstybėmis.

Socialdemokratai kalba apie tai, kad progresiniai mokesčiai leistų perskirstyti lėšas, per išmokas iš biudžeto bei socialinę paramą padėtų vargingiau gyvenančiai visuomenės daliai. Tuščios kalbos. 2008 metais nacionalinio biudžeto pajamos buvo 5 mlrd. litų didesnės nei 2010-aisiais, bet tais metais vidurinis sluoksnis nesiplėtė, skurdas nesumažėjo.

Kaip pastebėjo Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, nuo 2003 iki 2008 metų, kai ekonomika Lietuvoje sparčiai augo, materialinių nepriteklių slegiamų žmonių padaugėjo nuo 17 iki 27 procentų. Pats socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pripažįsta, kad per 10 pastarųjų metų viduriniam sluoksniui priklausančių žmonių sumažėjo bene tris kartus. Tai vyko kaip tik socialdemokratų valdymo laikotarpiu. Dabar teigiama, kad keli šimtai milijonų litų, kuriuos gal pavyks (o gal ir nepavyks) paimti iš kelių procentų turtingųjų, sukurs vidurinę klasę.

Šiuo nenoriu pasakyti, kad progresiniai mokesčiai yra blogis per se. Matyt, anksčiau ar vėliau jie bus įvesti. Tačiau jie tikrai nėra panacėja, kuri pakeistų valstybės raidos kryptį. Valstybės nesėkmių priežasčių reikėtų paieškoti giliau. Vis dėlto šiuo metu progresinių mokesčių įvedimas suvaidintų greičiau negatyvų vaidmenį. 2009 metais buvo atlikti gana drastiški pakeitimai mokesčių sistemoje, ir tik dabar verslas bei gyventojai prie jų pradeda įprasti. Dar viena reforma pateiktų aiškų signalą, kad Lietuva yra neprognozuojamas kraštas, kad pakrypus politinės konjunktūros svarstyklėms čia gali laukti bet ko – juo labiau kad valdžioje šiuo metu esančios partijos progresinių mokesčių nedeklaravo savo rinkimų programose, jų nėra nei valdančiosios koalicijos susitarime, nei Vyriausybės programoje.

Dar vieną, Baltijos AE, projektą Rusija įgyvendina Kaliningrado srityje. Visuose trijuose regiono AE projektuose lieka daugybė neatsakytų klausimų. Šiandien niekas negalėtų tiksliai prognozuoti, kaip pasiseks juos įgyvendinti. Tačiau aišku viena: rusai stumia į priekį savus projektus visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis.

O ką galime pasakyti apie Lietuvos Vyriausybės ir jos energetikos politikai diriguojančios prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmus? Vyriausybės atstovai Baltijos ir Astravo AE projektus ilgai vadino kaimynų viešųjų ryšių akcija. Šiuo metu lyg ir pradėtas reikšti susirūpinimas, tačiau energetikos ministras Arvydas Sekmokas net ir dabar netiki, kad AE projektas Baltarusijoje bus rimtai įgyvendinamas. Ar Lietuvos vadovų veiksmai ir vertinimai yra

adekvatūs? Ar nepasiduodama iliuzijoms, taip pat ir dėl savos AE statybos perspektyvos? Ar padėtis valdoma, ar numatomos strateginės alternatyvos, visais atvejais užtikrinančios Lietuvos energetinę nepriklausomybę?

Energetikos ministras A.Sekmokas kalbėdamas Seime kovo 17-ąją reiškė įsitikinimą, kad Baltarusija savos AE nestatys. Argumentai – “nesugriaunami”: šalis neturi atominės energetikos patyrimo, reguliuojančios institucijos, atitinkamo įstatymo ir t. t. Tačiau po A.Lukašenkos ir V.Putino susitarimo akivaizdu, kad AE čia statytų ne Baltarusija, o Rusija, turinti didžiulę AE statybų patirtį. Apie įstatymo nebuvimą ar institucijos trūkumą tokioje valstybėje kaip Baltarusija nė neverta kalbėti: tai gali atsirasti per vieną naktį. Kovo 23 dieną A.Sekmoko pareikštos mintys, kad Lietuva gali užblokuoti Baltarusijos AE statybą priimdama savo nacionalinį įstatymą, kurio esmės ministras neatskleidė, panašios į fantazijas ar net kliedesius. Ne mažiau iliuzinė atrodo ir ministro minėta Europos Sąjungos (ES) direktyva, kuri esą sustabdytų Baltarusijos planus. Kol kas būtų sunku įsivaizduoti tokios direktyvos turinį ir tai, kad ją svarstytų ir jai pritartų dauguma ES valstybių.

Kovo 25 dieną pranešta, kad Briuselyje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba pritarė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymams, kuriais siekiama padidinti atominės energetikos saugumą ES kaimynystėje esančiose ir planuojamose statyti elektrinėse: ES iš kaimynių valstybių reikalaus atlikti tuos pačius patikimumo testus, kaip ir ES narėse. Prezidentė taip pat paragino ES valstybes prisidėti prie Lietuvos iniciatyvos nepirkti elektros energijos iš jėgainių, kurios neužtikrina aukščiausių saugumo standartų. Kol kas neaišku, ar pastaroji nuostata bus įrašyta į koncepciją, kuri turės apibrėžti, kaip ES branduolinės saugos reikalavimai turės būti taikomi gretimoms valstybėms. Tačiau grėsmė, kad elektra nebus perkama, gali kiek paveikti nebent AE Kaliningrado srityje statybą, nes energetiškai izoliuotame anklave didelė jėgainė neturėtų prasmės. Tuo metu Baltarusija, statydama jėgainę, gali suvartoti daug elektros energijos, be to, šios šalies AE būtų įtraukta į Rusijos energetinę sistemą. Iš tokios sistemos perkant elektros energiją nustatyti, kad elektros srovė atkeliauja iš konkrečios elektrinės, kaip žinoma, neįmanoma.

Ministras pirmininkas A.Kubilius ir energetikos ministras A.Sekmokas demonstruoja entuziazmą, kalbėdami apie Visagino AE projektą, tačiau skeptikų balsai darosi vis garsesni. Rusija vykdo ir vis stiprina propagandinį karą. Pavyzdžiui, Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos kovo mėnesio biuletenyje paskelbta, kad Lietuva jau sutiko importuoti didelį būsimos Baltijos AE pagamintos elektros energijos kiekį. Branduolinės energetikos specialisto Sauliaus Kuto teigimu, tai dar viena vinis į Visagino AE vizijos karstą. Galimas investuotojas tikrai susimąstys, ar verta investuoti į Lietuvos jėgainę, jei rinkai siūloma pigi šalia esančios valstybės elektros energija. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas patvirtino turįs informacijos, kad Pietų Korėjos bendrovė “Kepco” iš Visagino AE statybos konkurso pasitraukė dėl Rusijos spaudimo. Atitinkamai dirbama ir su kitomis bendrovėmis, kurios svarstė ar dar svarsto planus dalyvauti projekte. Po avarijų Japonijos AE Visagino jėgainės perspektyvos apsitraukė dar didesne migla, nes susvyravo pasitikėjimas visa atomine energetika. Tiesa, rusams tai – nė motais.

Nelabai girdėti, kad trys kaimynų valstybės partnerės, kurios lyg ir kartu su Lietuva rengiasi statyti Visagino AE, reikštų didesnį susirūpinimą, jog Rusija šiam projektui skelbia šachą. Gal šiuo projektu nusivilta ir juo jau nebetikima, gal jis jau liko tik mūsų energetikos ministro svajose?

Lietuvai nebūtų tragedijos, jei Visagino AE liktų nepastatyta. Tačiau užsitęsęs skendėjimas iliuzijose – rimta bėda: energija ir lėšos švaistomos ne ten, kur derėtų, apleidžiami alternatyvaus apsirūpinimo energija būdai, kurių tikrai esama.

Kita vertus, kalbant apie du nepriklausomos Lietuvos laikotarpius ryškesnė “aukso amžiaus” tendencija, įsivaizduojant, kad tarpukario Lietuvos laimėjimai buvo labai ryškūs, o dabartinė Lietuva neturi laimėjimų. Kalbėdamas apie tokius dalykus subjektyvumo neišvengsi, tačiau aš manau, kad tikrovė nėra tokia kontrastinga.

Tarpukario Lietuva buvo agrarinė valstybė: per 75 proc. BVP buvo sukuriama žemės ūkyje. Tiesa, žemės ūkis vyravo visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Vis dėlto Lietuvoje pramonė ir miestai buvo palyginti mažiau išvystyti nei gretimose valstybėse. Apie tai netiesiogiai liudija lengvųjų automobilių skaičius vienam gyventojui. 1937 metais vienas automobilis teko 1243 lietuviams, 412 latvių, 250 estų (JAV šis rodiklis buvo 4,5, Vokietijoje – 47). Kita vertus, Lietuvos kariuomenė naudojo aukščiausius tuometinius pasaulio standartus atitinkančius Lietuvoje pagamintus žvalgybos ir bombardavimo lėktuvus ANBO. Dabar apie tai negalėtume net svajoti.

Tarpukario Lietuvos ūkininkų gyvenimas nebuvo lengvas, nors valdžiai ir pavyko organizuoti kiaulienos eksportą į Angliją. Tai liudija 1935-ųjų Suvalkijos ūkininkų streikas, išvirtęs į riaušes. 4 žmonės žuvo, 5 nubausti mirties bausme.

Pravartu pavartyti Vinco Krėvės romaną “Miglose”, kuris vaizduoja paskutinius tarpukario Lietuvos gyvavimo metus. Rašydamas šį kūrinį V.Krėvė siekė ne meninės vertės, o visų pirma stengėsi atskleisti, kuo tuo metu gyveno įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai, kokia buvo ūkio ir politinė padėtis. Manyčiau, kad to meto atmosfera šiame kūrinyje perteikta ganėtinai tiksliai. Niurnėjimo, nepasitenkinimo valdžia, įtarumo tada būta tiek pat, kiek ir dabar. Inteligentai ir kiti gyventojai kalbėjo apie valdžią apraizgiusį korupcijos voratinklį. V.Krėvės pastebėjimu, prezidentas Antanas Smetona toleravo nešvarius darbelius, jei juos vykdė jam lojalūs pataikūnai.

Vis dėlto daugelis gyventojų nebuvo abejingi savo valstybei. Nors santvarka buvo autoritarinė ir tam tikros gyventojų veiklos netoleravo, daugelis žmonių aktyviai dalyvavo visuomeninėse organizacijose. Vien Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių! Deja, patriotizmas buvo valdžios eksploatuojamas savo galių įtvirtinimui. Ilgainiui sustiprėjo slaptųjų ir represinių struktūrų veikla. V.Krėvė aprašo įtarumo atmosferą, įskundimus. Tačiau čia svarbu pažymėti, kad Lietuva nebuvo šiuo požiūriu išskirtinė valstybė: daugelis to meto Europos valstybių buvo autoritarinės.

Tarpukario Lietuva turėjo ryškių laimėjimų švietimo ir kultūros srityje. Sukurtas gimnazijų, progimnazijų, vidurinių mokyklų tinklas, veikė 8 aukštosios mokyklos. Iškilo talentingų menininkų plejada. Vis dėlto skirtumas, lyginant su šių dienų Lietuva, didžiulis. V.Krėvė savo kūrinyje mini, kad labai trūko net lietuviškų knygelių vaikams. Žinoma, padėtis visai kitokia dabar: tai lietuvių kalbos klestėjimo metas, kokio istorijoje dar nebuvo.

Lyginant anų dienų ir šiandienę Lietuvą itin krinta į akį žodžio laisvės padėties skirtumas. 1940 metais visuomenė nežinojo, kas vyksta valstybėje. Apie prasidedantį Sovietų Sąjungos spaudimą, savavaliavimą, okupacijos grėsmę spaudoje neprasprūsdavo net užuominos. Tautos “vairininkas” A.Smetona ragino juo pasitikėti, kol galų gale atėjo žinia: prezidentas pabėgo iš Lietuvos. Šiandien nuleisti tokią akliną uždangą būtų neįmanoma. Apie padėtį praneštų ir ją komentuotų tūkstančiai balsų.

Dabartinė Lietuva yra atsivėrusi pasauliui, kuris kupinas prieštaravimų, valdomas konkurencijos dėsnių, kuriame nuolat vyksta interesų kova. Staigus atsivėrimas sukėlė šoką: daug kas sugriuvo, daug ką reikia statyti iš naujo. Šoko terapija yra brangi kaina išsigydyti nuo naivumo, tačiau, matyt, ji buvo neišvengiama.

Stebėtinas, sunkiai suvokiamas dalykas, kaip galėjo atsitikti, kad pripažinti tarpukario menininkai, inteligentai vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. Ir pats V.Krėvė vadinamojoje Liaudies vyriausybėje suvaidino ganėtinai gėdingą vaidmenį. Manyčiau, kad inteligentai, kaip ir visa visuomenė, gyveno iliuzijose ir turėjo miglotą supratimą apie tai, kokie procesai vyksta plačiajame pasaulyje. Sutirštinant spalvas: manyta, kad ant vėžlio stovi keturi drambliai ir laiko pasaulį, o Lietuva – tokia graži ir išskirtinė šalelė, kad ją net draugas Stalinas mylės ir globos.

Mes šiandien iliuzijų nebeturime. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.

Iki šių rinkimų turėjome kitokį Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo vaizdinį. Buvo piešiama juoda neviltis, apžvalgose ir analizėse tolydžio išgirsdavome net isterinių gaidelių. Dabar, pasibaigus rinkimams, juodieji pranašai kuriam laikui prikąs liežuvį. Aišku, trumpam.

Tačiau verta susimąstyti, kokiame pasaulyje mes gyvename: realiame ar išgalvotame, tendencingai iškreiptame, kurį perša kai kurios žiniasklaidos priemonės. Populizmo Lietuva neišvengia, tačiau jis dabar apėmęs ne tik ir ne tiek politines partijas. Pataikavimas prasčiausiam skoniui, orientavimasis į primityvų suvokimą neaplenkia ketvirtosios valdžios – tos, kurios priedermė būtų saugoti mus nuo populizmo. Manoma, kad svarbiausias tikslas yra nuolat bombarduoti skaitytoją ir žiūrovą skandalais, keistomis ir šiurpiomis istorijomis, dirginti jo emocijas. Net interneto portalų apžvalgininkai ir analitikai pasiduoda pagundai įtikti piktiems anoniminiams komentatoriams, sukelti jų emocijų bangas, nors komentarus rašo nedidelė dalis skaitytojų ir jie niekaip neatspindi visuomenės daugumos pozicijos. Beje, ir okupacijos laikais būta periodų, kai valdžios kritika buvo skatinama. Bet kritika dėl pačios kritikos neduoda jokios naudos. Juo labiau varžytis, kas išpils didesnį kubilą purvo, iš tikrųjų nebėra prasmės.

Žiniasklaidos priemonių ir informacijos daug, tačiau tiesa ta, kad mes mažokai žinome apie tikrą Lietuvos gyvenimą, apie visuomenėje vykstančius procesus ir pokyčius. Mums pateikiami faktai dažnai būna tendencingai parinkti, būtinai pabrėžiamas skandalingas bet kokio reiškinio aspektas. Vaizdžiai tariant, rinkimuose, be abejo, dalyvavo ir tie tūkstančiai žmonių, kurie plūdo į Vilniaus knygų mugę ir gausiai lankė jos renginius. Tačiau viešojoje erdvėje šiems asmenims skirtos informacijos ir analizės mažoka, jų balso beveik negirdėti.

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėjo išsilavinusių gyventojų. Įstojus į ES labai prasiplėtė kontaktai su Vakarų šalimis ir daugelio žmonių akiratis, pradėjo formuotis šiek tiek kitokia visuomenės struktūra, bet dalies žiniasklaidos taktika “paimti” vidutinį pilietį liko tokia pati kaip prieš dešimt metų, o gal dar labiau suprimityvėjo. Išoriškai viskas tarsi gražu: žiniasklaida atkakliai iškelia negeroves, reikalauja politikų atsakomybės. Tačiau jei pats nejauti atsakomybės, neįtikimai skamba jos reikalavimas ir iš kito. Kad ir kaip aiškintume bei vertintume šią padėtį, bet kokiu atveju yra keista vieną dieną nubusti ir pamatyti tokį kontrastą tarp viešojoje erdvėje vyraujančios nuotaikos ir realios žmonių nuomonės bei pozicijos.

Tai, kaip nemenka Lietuvos politikų dalis supranta ir vertina padėtį, politikų taikomi vadybos ir viešųjų ryšių metodai taip pat atsilieka nuo visuomenės raidos. Kai kurie jų mano, kad užtenka bendrauti su žiniasklaida, tegul net bulvarinio pobūdžio, ir tu jau bendrauji su tauta, esi žmonių dievaitis. Šis žaidimas kai kurioms žiniasklaidos priemonėms labai patinka. Reikia tik padėkoti visuomenei, kad esant tokiai padėčiai jos neapleido santūrumas ir blaivus mąstymas.

Prieš 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimus vienoje savo apžvalgoje analizavau partijų programas, atskleidžiau, kaip viena ar kita partija numato bendrauti, konsultuotis su rinkėjais prieš priimdama sprendimus, kaip ketina jiems atsiskaityti. Prieš šiuos rinkimus to jau nebedariau, ir aišku kodėl: nėra jokios prasmės. Politikų ir visuomenės ryšys net savivaldos lygmeniu visiškai nutrūkęs. Viskas, ką sugebama, – skalambyti tuščiais puodais, ir tai politikai vadina komunikacija. Čia akivaizdžiai matyti, kad visuomenė žengia priekyje: jau yra nemažai stiprių ir veiklių bendruomenių, kurios galėtų tapti geromis partnerėmis, o skyrus joms nors minimalaus dėmesio, jų veikla dar sustiprėtų.

Rinkimų arba procedūrinės demokratijos šiandien nepakanka, nes ji tuščia, negyvybinga. Apie demokratijos kokybę galima spręsti iš valdžios skaidrumo, iš to, kaip bendraujama su visuomene, su interesų grupėmis prieš priimant sprendimus, kaip atsiskaitoma rinkėjams. Politikams dar nevėlu tai suprasti ir imtis veiksmų, kurių laukia visuomenė.

Rusijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai šaliai. Kadangi D.Rimšaitė Rusijai neturi nei ypatingų, nei išvis jokių nuopelnų, tikriausiai teks imtis kito būdo – vedybų, šiuo atveju fiktyvių vedybų su Rusijos piliečiu. Jei taptų piliete, D.Rimšaitė galėtų atstovauti Rusijai Europos ir pasaulio čempionatuose bei planetos taurės varžybose, bet vis vien negalėtų Rusijos rinktinės sudėtyje vykti į Londono olimpiadą – nebent Lietuva su tuo sutiktų. Tikėkimės, tai neįvyks. Pagal olimpinę chartiją, priėmus kitos šalies pilietybę naujajai valstybei olimpiadoje galima atstovauti po trejų metų.

Taigi D.Rimšaitė galėtų įgyti teisę atstovauti Rusijai 2012-aisiais, olimpinio sezono metu, tačiau olimpiadoje ji dalyvauti negalės. Gali susiklostyti keista padėtis: Rusijai nebus naudinga ir palanku siųsti į tarptautines varžybas sportininkę, kuri nedalyvaus olimpiadoje, nes juk visos varžybos 2012 metais vertinamos ne kaip kitaip, o tik kaip pasirengimas svarbiausiam startui. D.Rimšaitė užimtų kažkurios kitos sportininkės vietą ir neleistų vienai iš Rusijos rinktinės kandidačių “apsišaudyti” prieš olimpiadą. Gali būti, kad perbėgusiai atletei nesiruošiant startuoti olimpiadoje sumažės ir jai skiriamas Rusijos sporto funkcionierių dėmesys.

Padėtis tikrai keista, sunkiai paaiškinama. Talentinga sportininkė tapo sporto funkcionierių manipuliacijų auka ir galbūt taip ir negalės atskleisti savo galimybių. Rusijos sporto vadovų akibrokštas stebina. Matyt, viliojant sportininkę vis dėlto svarbiausias tikslas buvo olimpiada, o atsainiai sukurptame plane aukšti sporto pareigūnai lyg niekur nieko planavo ir fiktyvias sportininkės vedybas, ir durų atidarinėjimą kojomis Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete.

Panašu į desperatiškas pastangas. Rusija mėgina atkurti įtakingos ir stiprios valstybės statusą, ir sportui čia tenka ne paskutinis vaidmuo. Lygiuodamasi į aukštus sovietinių laikų standartus, kai per olimpiadas buvo susikraunamas didžiulis kraitis medalių, Rusija pila pinigus į didįjį sportą. Puikus valstybės laimėjimas yra įgyta teisė organizuoti žiemos olimpiadą ir pasaulio futbolo čempionatą. Tačiau rimtai susirūpinta, kad gali pristigti svarbiausio akcento – pergalių. Rusijos vadovus išgąsdino tragiškas šalies sportininkų pasirodymas 2010 metų Vankuverio žiemos olimpiadoje. Bendroje neoficialioje rinktinių įskaitoje Rusija užėmė vos 11 vietą. Po tokios nesėkmės su trenksmu iš posto išlėkė Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Leonidas Tiagačiovas. Suprantama, kad dabar gyvenama viena mintimi – medaliai turi būti bet kokia kaina.

Pačios D.Rimšaitės argumentai, kodėl ji perbėgo į Rusiją, neįtikina. Esą Lietuvoje trūksta penkiakovės specialistų, sunku tobulėti. Tačiau Lietuvos penkiakovininkių – ir ne tik pačios D.Rimšaitės – laimėjimai daug didesni nei Rusijos sportininkių. Galų gale sportininkė, taip pasielgdama, pati suprato, kad olimpiadoje dalyvauti greičiausiai negalės, todėl tobulėjimas vargu ar buvo svarbiausias jos motyvas. Žmogiškai sunku suprasti, kad taip galima pasielgti su treneriais, nuoširdžiu darbu padėjusiais jai siekti aukštumų. Treneris Jurijus Moskvičiovas išvyko į Vokietiją nupirkti jai pistoleto ir fechtavimosi aprangos, o grįžęs sportininkės jau neberado.

Kita vertus, nors dabar aiškėja, kad D.Rimšaitei buvo sudarytos kiek geresnės sąlygos nei kitiems sportininkams, šis įvykis privertė atkreipti dėmesį į aukšto meistriškumo sportininkų padėtį. Viską suversti vien D.Rimšaitės kaprizams būtų neteisinga. Antai jos komandos draugas jaunas talentingas penkiakovininkas Justinas Kinderis, paklaustas, ar pasitaikius galimybei pasielgtų kaip D.Rimšaitė, atsakė: “Kad ir kokios mano mintys būtų, negaliu apie tai kalbėti, nes galima susilaukti sankcijų.” Kitaip sakant, sportininkas nėra patenkintas sudaromomis sąlygomis, bet tiesiog dar negavo gero pasiūlymo.

Sunkmetis ar ne sunkmetis, valstybei būtina apsispręsti, ar Lietuvai reikia olimpinių pergalių. Aukšto meistriškumo sportininkų nėra tiek daug, kad jais būtų neįmanoma pasirūpinti. LTOK jau paskelbė, kad planuojama didinti sportininkų stipendijas, paramą. Tačiau įvertinus, kiek sportininkai aukoja rezultatų labui, tai atrodo nepakankama. Valstybė netgi neapdraudžia sportininkų sveikatos, o tai skamba tiesiog kaip nesusipratimas.

Beje, ar pastebėjome vieną dėmesio vertą dalyką: 2009-aisiais smarkiai kritus Lietuvos bendrajam vidaus produktui (BVP), krašto BVP vienam gyventojui tapo bemaž lygus atitinkamam Rusijos rodikliui. Iki tol Lietuva pagal šį rodiklį buvo atsiplėšus nuo gretimos valstybės. Rusijos BVP augimo prognozės šiuo metu yra geresnės. Žinoma, BVP lygis – dar ne viskas. Lietuva, lygiuodamasi į Europą, turi visas galimybes sukurti teisingesnę, labiau subalansuotą visuomenę, kuri nėra draskoma prieštaravimų. Tokia visiems žmonėms sava valstybė taptų tvirtu Lietuvos pranašumu. Ar tai supranta mūsų Seimas, Vyriausybė? Ar to tikslingai siekiama?

Dabar – apie kitą šios problemos aspektą. Kokių žmonių Lietuvai reikia? Valdžios atstovai ima ir prasitaria, kad nepatenkintieji iš Lietuvos gali tiesiog imti ir išvykti. “Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją – taigi laisvas judėjimas”, – praėjusių metų spalį “Vilniaus dienai” pareiškė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas. Tai mano atminty mažiausiai trečias viešas aukštų valdžios pareigūnų raginimas daliai mūsų valstybės piliečių išvykti iš Lietuvos.

Nesvarbu, kad čia kalbama apie Lietuvos lenkus. Juk jie – Lietuvos piliečiai. Todėl ir Seimo nariai, visa valdžia privalo ieškoti išeičių, spręsti jų problemas. Pasiūlymas išvykti – tai neįgalumo požymis, kapituliacija. Taip eidami mes nežinia kur nueisime. Tenka girdėti: dalis nusikaltėlių išvyko iš Lietuvos, todėl mums tapo lengviau gyventi. Gėjai, žinoma, taip pat turi išvykti. Patartina emigruoti ir bedarbiams, kad tarnautojai galėtų pasigirti gerinantys nedarbo rodiklius. Nepatenkinti atlyginimais mokytojai turėtų išvykti skinti pomidorų. Iš tų, kurie priėmė kitos šalies pilietybę, skubiai turi būti atimama Lietuvos pilietybė.

Yra tam tikra tendencija mėginti supaprastinti kylančių problemų sprendimus – atseit problemų neliks, jei nebus jas keliančių žmonių. Tai trumparegiškas požiūris, nes Lietuvai svarbus kiekvienas žmogus, juolab šiuo metu, gyventojų skaičiui dramatiškai mažėjant. Lietuvos ateitis priklausys nuo to, kiek žmonių ir jų grupių atras joje savo vietą, kiek jų bus įtraukta į valstybės kūrimą.

Niekada nekaltinčiau lietuvių atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus, regėjusio tautinės valstybės viziją, besistengusio išgryninti lietuvybę. Jis svajojo ir elgėsi taip, kaip buvo įprasta tuo laikotarpiu. XX amžiaus pradžioje kelti tikslai buvo iš esmės pasiekti, tačiau tiesa ir tai, kad “gryninimas” vyko kai ką atribojant, kai ko atsisakant ir kai ką išstumiant. Tai pratęsė tautos ir valstybės nuolatinio traukimosi tendenciją, prasidėjusią dar viduramžiais. Šiuo metu, globalizacijos sąlygomis, vadovautis tokiomis nuostatomis būtų pražūtinga. Pažiūrėkime, kaip tiesiog akyse keičiasi Vakarų kraštų gyventojų sudėtis, kaip sparčiai ten kinta požiūriai, nuostatos, taisyklės. Mūsų regione globalizacija – ir jos konkretus aspektas Europos Sąjunga – skatina kitokius reiškinius, pavyzdžiui, emigraciją. Nebegalime išlikti tokie, kokie buvom, o jei nenorėsim keistis – pokyčiai mus tiesiog nušluos.

Galima pastebėti, kad uždarumo, atsiribojimo nuotaikos Lietuvoje sklinda iš priešingų pusių, ir netikėtai pradeda sutarti, rodos, nesuderinamų stovyklų atstovai.

Prisigėrusi cinizmo valdžios nomenklatūra suka žvilgsnį tik į tuos žmones, kurie, kaip įsivaizduojama, gali už juos balsuoti. Tų, kurie nėra potencialūs jų rinkėjai, galima be gailesčio atsisakyti.

Iš kitos pusės – tie, kurie puoselėja senąjį požiūrį, senąsias vertybes. Sakoma, kad Lietuva išliks, jei tų vertybių bei nuostatų neišsižadės. Kompromisai neįmanomi. Teko girdėti per radiją, kai Romualdas Ozolas kalbėjo, esą tegul Lietuvoje liks tik du milijonai žmonių, bet jie bus atsparūs Rytų, Šiaurės, Vakarų ir Pietų įtakai. Po pusmečio R.Ozolas jau kalbėjo, kad tegul Lietuvoje liks ir milijonas žmonių, bet Lietuva išliks. Tokia skaičių korekcija gal atsitiktinė, bet negaliu joje neįžvelgti realybės spaudimo. Nauja globalizacijos realybė nesuderinama su tam tikrais, tegul ir aukštais, vakarykštės dienos principais ir vertybėmis.

Abi srovės susilieja, atmesdamos galimybę turėti kitos valstybės pilietybę, klimpstama ir dėl pavardžių rašymo. Beje, Konstituciniam Teismui čia taip pat tenka savotiškas vaidmuo: būtent jis tarsi sujungia abiejų minėtų šalių pozicijas. Tačiau politikai turi ieškoti pažangos, nes galų gale jiems tenka didžiausia atsakomybė.

Kur Lietuvos aukštasis mokslas turėtų žengti, kad jo kokybė pagerėtų? Kokius pagrindinius pokyčius, Jūsų manymu, reikėtų atlikti jau kitais metais?

Negalėčiau į šį klausimą atsakyti labai konkrečiai, nes aukštasis mokslas – labai sudėtinga sritis, kurią galima vertinti tik kaip visumą. Vienas ar kitas konkretus veiksmas problemų neišspręs.

Ko gero, visa aukštojo mokslo sistema neišvengia tos pačios ydos, kaip ir Jūsų klausimas. Kalbate apie „aukštojo mokslo kokybę“. Leiskite paklausti, ką jūs laikote aukštojo mokslo kokybe? Ar jūs vertinate ją pagal mokslo produkcijos kiekį? Ar pagal paruoštų studentų kiekį? Ar  pagal studentų parengimą rinkai? Ar pagal studentų fundamentalias žinias bei gebėjimus? Ar vertinate tai, kaip aukštasis mokslas prisideda stiprinant Lietuvos kultūrą plačiąja prasme? Visada mačiau, kad stinga aiškesnio supratimo, koks tas aukštasis mokslas turi būti, kaip mes turėtume apibūdinti aukštojo mokslo kokybę ir, apibūdinę, kaip jos sieksime. Kaip konkretūs mūsų veiksmai prisidės prie tos kokybės? Tai vadybos elementorius. Jei nežinai, kur eini – niekur nenueisi.

Noriu pasakyti, kad aukštasis mokslas – tai geriausia, ką mes turime. Mūsų tautos intelektas, kūrybinės galios, kultūros potencija sutelkta visų pirma universitetuose. Kokie jie bebūtų, jie yra mūsų valstybės ateities pagrindas – niekas be mūsų jų nesukurs, neaugins. Todėl švietimas, aukštasis mokslas turi visada išlikti prioritetu. Tik išsilavinimu, kvalifikacija gali laikytis negausi mūsų tauta. Visa kita, kaip sakoma Biblijoje, bus pridėta.

Čia norėčiau paliesti vieną aukštojo mokslo problemą, apie kurią dažniausiai kalbama tik puse lūpų. Tai – studentų motyvacijos problema. Studentų motyvacija, jei ji žema, lemia ir atitinkamą aukštojo mokslo kokybę. Šiuo metu dauguma Lietuvos universitetų turi puikias bibliotekas, prenumeruoja naujausių mokslo publikacijų duomenų bazes, universitetuose dirba tarptautinės patirties turintys dėstytojai. Jei studentas nori tobulėti, tokios sąlygos dažniausiai yra. Norėčiau pateikti bendrojo lavinimo mokyklų pavyzdį. Kai aš mokiausi, vyresnių klasių moksleiviai dažnokai bėgdavo iš pamokų, ir net visomis klasėmis. Dabar tokio reiškinio nėra. Priešingai, jei pasitaiko nereiklus mokytojas, mokiniai kreipiasi į direktorių. Tai lėmė skaidrūs ir aiškūs baigiamieji egzaminai, jų reikšmė. Atitinkamai studentų motyvaciją didžia dalimi lemia platesni visuomenės reiškiniai, padėtis rinkoje. Teigiamų studentų motyvacijos pokyčių yra, tačiau jie nepakankamai spartūs. Noriu pakartoti, kad motyvacija priklauso ne tik nuo universiteto veiklos.

Kaip manote, ar pasiteisina aukštojo mokslo reforma? Ar ją reikėtų vykdyti toliau?

Kaip minėjau, reformos tikslai – mechanizmai, kaip bus siekiama tos kokybės – nėra iki galo aiškūs. Juo labiau, kad pastaruoju metu atliekami veiksmai, neatitinkantys pradinio reformos sumanymo. Todėl nėra aišku, ką tai reikštų, jei pasakyčiau, kad reformą reikia tęsti.

Reformos išeities taškas buvo teisingas. Pokyčiai vyksta ir Europos, pasaulio aukštajame moksle. Nepaprastai auga studentų skaičius. Universitetai praranda savo, dar neseniai buvusių elitinių institucijų, statusą. Aukštajame moksle didėja konkurencijos, laisvosios rinkos elementai. Jau įprastomis tampa kalbos, diskusijos, konferencijos ne tik apie universitetų išlaidas, bet ir jų pajamas. Stiprėja universitetų tarptautiškumas, nyksta nacionalinės aukštojo mokslo ribos. Akademinę savivaldą keičia vadybinis, iš privataus verslo perimtas požiūris. Į šiuos pokyčius ir reagavo Lietuvos aukštojo mokslo reforma. Buvo nemažai reformos veiksmų, kurių iki galo nepavyko įgyvendinti sklandžiai. Daug kur reikia tobulinti ne idėją, o jos įgyvendinimą. Šiuo atveju sėkmė glūdi mažesniuose dalykuose.

AIKOS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 22 universitetai ir 23 kolegijos. Ar Lietuvai reikia tiek mokymosi įstaigų? Ar mūsų šalyje nėra orientuojamasi į kiekybę, bet ne į kokybę?

Nėra akivaizdu, kaip universitetų ir kolegijų skaičius siejasi su aukštojo mokslo kokybe. Rodos, jei neturima aiškių aukštojo mokslo vertinimo kriterijų, griebiamasi aukštųjų mokyklų skaičiavimo.

Čia noriu pasakyti kitą su tuo susijusį dalyką. Mes Lietuvoje neturime pernelyg pabrėžti aukštųjų mokyklų konkurencijos. Žvelgiant iš šalies, nėra atskirų Lietuvos universitetų – yra tik Lietuvos aukštasis mokslas. Mes visi sėdime vienoje valtyje. Jei šiandien dar kai kas gali apsimesti, jog to nesupranta, tai po kelių metų tai bus akivaizdu. Visų universitetų laukia tas pats likimas, todėl noriu pabrėžti, kad vieno universiteto sėkmė, be jokios abejonės, yra mūsų visų sėkmė. Bendradarbiavimas ir telkimasis, galima sakyti, yra neišvengiamas. Tik aš to tiesiogiai nesiečiau su universitetų skaičiumi.

Kaip vertinate masinę jaunimo emigraciją į užsienio universitetus?

Kol kas dar nesakyčiau, kad tai masinė emigracija, tačiau problemos masto sumenkinti jokiu būdu negalima.

Gali būti įvairių atvejų, įvairių motyvų, tačiau visą reiškinį ir jo mastus vertinu neigiamai. Mūsų tautai, mūsų valstybei tai greičiau žalinga, nei naudinga: panašu, kad daugelis, ypač baigusių užsienyje bakalauro studijas, į Lietuvą greitu laiku negrįš. Jūs suprantate, ką tai reiškia. Tai yra nuostolis mūsų valstybei, jos perspektyvų pakirtimas.

Nekalbu apie tuos, kurie studijuoja prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Tačiau vykti į prastą ar vidutinį universitetą vien dėl mados, ažiotažo – tai ydingas dalykas. Manyti, kad visi Jungtinės Karalystės ar Danijos universitetai kažkuo ypatingi – klaida. Apmaudu, kad plačius apibendrinimus, štampus apie Lietuvos aukštąjį mokslą platina ir politikai, atsakingi pareigūnai. Apmaudu, nes neatrodo, kad jie išmanytų šias problemas.

Vakarų universitetai nėra kažkokia tolima pažadėtoji žemė. Lietuvos universitetuose studijuojantys studentai turi galimybę semestrui ar visiems metams išvykti studijuoti į Lietuvos universitetų universitetus partnerius, kurių pasirinkimas tikrai didelis.

Ar Lietuvos universitetai gali būti pajėgūs konkuruoti su vakarietiškais?

Mes jau dabar konkuruojam.

Jūsų klausimas ne visai tikslus, bet jis atspindi susiklosčiusį požiūrį. Nėra tokių „vakarietiškų universitetų“, nes ir Vakaruose galima rasti labai didelės įvairovės. Kas kita, kad peršama nuomonė, jog prasčiausias universitetas Vakaruose geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. Tikiuosi, kad Jūs ne tai norėjote pasakyti.

Reiškinys, su kuriuo susiduriame, vadinasi globalizacija. Visos Lietuvos visuomenės gyvenimo sritys jaučia globalizacijos spaudimą ir jam sunkiai atsispiria. Ne išimtis ir Lietuvos aukštasis mokslas.

Jei klausiate mano nuomonės – aš, dirbdamas universitete, nejaučiu, kad tarp mūsų ir Vakarų universitetų būtų kokia riba, barjeras. Lietuvos aukštasis mokslas yra ta sritis, kuri yra bene labiausiai integruota į Europos ir pasaulio atitinkamas struktūras. Vyksta intensyvūs dėstytojų, mokslininkų mainai, Lietuvoje įvairių programų dėka studijuoja tūkstančiai ES šalių studentų. Ir jie mūsų universitetus paprastai įvertina labai palankiai.

Demokratijos kokybės smukimas siejamas su globalia finansų krize. Įvedant griežtas finansines priemones ne viename krašte buvo pamirštos demokratijos taisyklės. Tačiau ši tendencija išryškėjo dar prieš finansų krizę. Ne išimtis – ir buvusios komunistinės valstybės. Prieš tapdamos Europos Sąjungos (ES) narėmis šios šalys stengėsi pasitempti, vykdė demokratines reformas, kurios atitiktų demokratijos standartus. Dabar šie motyvai išnyko, o ES iš esmės neturi jokių instrumentų savo narių vidaus politikai paveikti, nebent pažeidimai įgytų tikrai didelį mastą.

Didžioji Vakarų spauda jau “nukalė” naują populiarią sąvoką – “Rytų Europos putinizacija”. Tiesa, visų pirma linksniuojama Vengrija. 2010-ųjų balandį dešinioji Vengrijos partija “Fidesz” per rinkimus gavo 66 proc. vietų parlamente ir nuo to laiko žengė ne vieną radikalų žingsnį. Ypač kliūva du su žiniasklaida susiję įstatymai, pagal kuriuos į reguliuojančią instituciją buvo susodinti partijos žmonės ir jiems buvo suteikta teisė žiniasklaidos priemonėms skirti didžiules baudas. Ironiška, kad Vengrija nuo sausio pradėjo pirmininkauti ES. “The Washington Post” vedamasis pasiūlė boikotuoti Vengrijos dabar organizuojamus tarptautinius susitikimus, o buvęs “The Economist” redaktorius Billas Emmottas net pasiūlė Vengriją išmesti iš ES. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nors procesams Vengrijoje klijuojama “putinizacijos” etiketė, pokyčiai šioje šalyje kol kas nė iš tolo neprimena Rusijos režimo grimasų.

Minėtasis “Freedom House” tyrimas Lietuvos padėtį politinių teisių ir pilietinių laisvių srityje įvertina aukščiausiais balais. Regione smuko dviejų valstybių, Vengrijos ir Latvijos, rodikliai. Pažymima, kad Latvijoje kilo pavojus žiniasklaidos leidėjų nepriklausomybei.

Daug nuodugnesnis “Economist Intelligence Unit” demokratijos pokyčių tyrimas atskleidė dar dramatiškesnį vaizdą. Demokratija eižėja net ir Vakarų Europoje. Palyginti su 2008-aisiais, demokratijos padėtis pablogėjo 15 iš 21 Vakarų Europos valstybės. Graikija, Italija ir Prancūzija, pagal “The Economist” kriterijus 2008 metais buvusios visiškai demokratiškos valstybės, 2010-aisiais jau perkeltos į “valstybių su demokratijos trūkumais” statusą. Rytų Europa, jai šiame tyrime priskiriamos 28 šalys, yra pasaulio regionas, kuriame demokratijos nuostoliai didžiausi. Lietuvos rodikliai pablogėjo, bet esant bendrai smukimo tendencijai tarp 167 valstybių Lietuva pakilo iš 42 į 41 vietą.

Iki maždaug 2005 metų demokratija pasaulyje sparčiai plito, daugėjo demokratinių valstybių. Šiuo metu demokratija jau neatrodo tokia patraukli. Kilus finansų krizei susvyravo pasitikėjimas Vakarų valstybėmis. Demokratiją diskreditavo mėginimas ją eksportuoti į Artimuosius Rytus. Daugelyje pasaulio regionų stiprėja sparčiai besivystančios gigantiškos Kinijos įtaka. Kinija yra autoritarinė valstybė, o jos kaimynė Indija demokratinė, bet tai nepadeda Indijai sparčiau vystytis. 1990-aisiais Kinijos ir Indijos bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis vienam gyventojui buvo apylygė, o pagal dabartinius rodiklius Kinijos BVP daugiau nei dvigubai didesnis nei Indijos. “Economist Intelligence Unit” analitikai pažymi, kad dauguma rusų nereiškia susirūpinimo dėl autoritarinių tendencijų jų šalyje. Jie patenkinti pajamų augimu ir suteikiamomis kai kuriomis asmeninėmis laisvėmis, įskaitant užsienio keliones.

Tyrimas patvirtina žinomą tiesą, jog Lietuvoje yra rekordiškai žemas pasitenkinimas demokratijos funkcionavimu krašte. Juo patenkinti tik 18 proc. gyventojų, o, pavyzdžiui, 12 Rytų Europos valstybių (ES narių ir kandidačių) vidurkis – 33 procentai. Vis dėlto manau, kad Lietuvos žmonės puikiai įvertina demokratijos jiems suteikiamas galimybes ir Rusijos kelio niekada nesirinktų. Tačiau akivaizdi Lietuvos problema – praraja, skirianti valdančiuosius ir visuomenę.

Nenorėčiau sutikti, kad padėtį čia esmingiau pataisytų rinkimų sistemos reforma, kaip daug kas siūlo. Techninėmis ir procedūrinėmis priemonėmis giluminių problemų neišspręsi. Reikia daugiau galių suteikti pilietinei visuomenei, sudaryti sąlygas, kad jos balsas būtų išgirstas. Šalia to būtina vykdyti kryptingą politiką formuojant vidurinę klasę, skatinant smulkųjį ir vidutinį verslą.

Praėjusiais metais JAV agentūra USAID paskelbė Nevyriausybinių organizacijų (NVO) tvarumo rodiklius, kurie atspindi 2009 metų padėtį. Jie atskleidžia, kad NVO padėtis Lietuvoje pirmą kartą po septynerių metų suprastėjo.

Tiesa, pastaruoju metu pastebima kai kurių pozityvių pokyčių: Vyriausybė priėmė Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepciją, sudaryta NVO reikalų koordinacijos komisija. Žinoma, tai tik daigeliai. Nematyti požymių, kad Vyriausybė pasirengusi nagrinėti ir spręsti esminius klausimus, tokius kaip visuomeninių iniciatyvų vaidmens didinimas savivaldoje ir priimant valstybės sprendimus. Valdžios sprendimai vis dar neretai primena kūjo kirčius. Harmoningoje valstybėje sprendimai turėtų labiau linkti kompromiso, įvairių nuomonių pusėn.

Galima tarti: o ko čia pykti, pasakyta karti tiesa. Kita vertus, nematyčiau reikalo ir džiūgauti. Panašios mintys ne kartą buvo išdėstytos apžvalgininkų. Reikšminga tai, kad šįsyk jos nuskambėjo iš prezidentės lūpų. Tačiau nėra gerai, kai valdžioje esantis politikas, juo labiau pati prezidentė, imasi apžvalgininko vaidmens. Kur kas vertingiau būtų tylus, tačiau rezultatyvus darbas.

Praėjusių metų pabaigoje Seimas prezidentės iniciatyva priėmė kelis įstatymus, atrišančius teisėsaugai rankas kovoti su korupcija. Tačiau būtų ankstoka šias pataisas vadinti reikšmingomis: rezultatų, kurių galima pasiekti šiomis pataisomis, dar teks palaukti. Kita vertus, jau dabar matyti, kad griežtas sankcijas, turto konfiskavimą bus galima pritaikyti tik retais atvejais. Efektyvi kova su šitaip išplitusia korupcija reikalauja kasdienio atkaklaus daugelio institucijų darbo. Patikimi, atsakingi žmonės atitinkamose tarnybose yra net svarbiau negu papildomi įstatymai. Būdų kovoti su korupcija buvo ir iki šiol.

Niekam kitam, o tik pačiai prezidentei D.Grybauskaitei tenka išskirtinis vaidmuo organizuojant teisėsaugos institucijų darbą. Mat Lietuvos prezidentas Seimo pritarimu skiria generalinį prokurorą, saugumo tarnybos vadovą, teikia Seimui Specialiųjų tyrimų tarnybos, teismų vadovų kandidatūras, skiria teisėjus. Prezidentės rankose ir kiti valdžios svertai, nes dabartinė koalicinė Vyriausybė ir valdančioji dauguma stengiasi į jos nuomonę atsižvelgti. Tad ar prezidentės paskirti pareigūnai pateisino lūkesčius, tarp jų ir kovojant su korupcija? Ar jų vadovaujamų institucijų veikla tapo efektyvesnė ir jau pateisina visuomenės lūkesčius?

Šioje esminėje srityje, švelniai tariant, toli gražu ne viskas padaryta. Tad juo labiau garsūs prezidentės žodžiai įgyja populistinio šūkio atspalvį. Vargu ar rimti politikai, dirbantys rimtus darbus, leistų sau taip lengvabūdiškai svaidytis kategoriškais vertinimais. Juk svarbu ne kalbos, o rezultatas. Šiuo atveju rezultatas bus atitinkamos antraštės užsienio valstybių žiniasklaidoje ir smūgis Lietuvos prestižui, kurį ginti, manau, yra viena svarbiausių prezidento priedermių. Kokių nors kitų rezultatų sunku įžvelgti.

Čia reikia pripažinti, kad Lietuvoje itin nepopuliarus premjeras Andrius Kubilius Lietuvai atstovauja sėkmingiau, nei populiarumo viršūnėje besilaikanti prezidentė. Daugelis ekspertų pripažįsta jo nuopelnus pritraukiant į Lietuvą stambius investuotojus ir suvaldant krizę. Deja, toks žvilgsnis ir vertinimas – paviršutiniškas. Krizė suvaldyta, tačiau šito kaina – nepaprastai didelė. Technokratiniai buhalteriniai A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimai šimtus tūkstančių žmonių nugramzdino į nedarbą ir skurdą, išginė iš Lietuvos. Ko Lietuvai reikia, kad padėtis keistųsi? Į šį klausimą pamėgino atsakyti pats premjeras A.Kubilius savo kalboje “Sėkmės trajektorija: Lietuva 2030″. Galima konstatuoti, kad premjeras nepameta optimizmo ir nežada atsisakyti savo hobio kurti toli siekiančias strategijas. Nenuilstanti intelektinė veikla ir polėkis, tikėjimas savomis idėjomis yra didelis politiko pranašumas. Politikoje ir visuomeniniame gyvenime pernelyg daug pilkų asmenybių, tesugebančių pūsti blerbiantį populizmo trimitą, bet neturinčių vizijos, nesugebančių pasiremti pasaulio patirtimi ir suformuluoti idėjų.

Vertinant pagal šį kriterijų, A.Kubilius tiesiog žaidžia kitoje lygoje. Tai reikia pripažinti, net jei pateikta vizija yra kupina prieštaravimų ir neįkvepia pasitikėjimo, kaip, deja, atsitiko šiuo atveju. Tačiau, matyt, idėjos ir pateikiamos tam, kad sulauktų atgarsių ir įvairių nuomonių.

Premjeras dėsto mintį, kad Lietuva turėtų orientuotis į “skandinavišką modelį”. Tačiau ko verta tokia idėja, jei pateiktas tekstas atskleidžia, jog A.Kubilius nesupranta, ką tai reiškia? “Nemanau, kad būtų labai sunku modifikuoti savo kryptį Skandinavijos link”, – teigia premjeras. Skandinaviškasis modelis visų pirma yra atitinkama socialinė gerovės sistema, neatsiejama nuo profsąjungų įtakos, socialdemokratinių idėjų nuoseklaus įgyvendinimo ir koordinuotos (o ne laisvosios) rinkos ekonomikos. Lietuva šiuo metu yra didžiulių socialinių bei ekonominių kontrastų kraštas ir šiuo požiūriu yra labai ryški Skandinavijos valstybių antipodė. Pastaraisiais metais šie kontrastai tik didėjo. Deja, A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepridėjo, kad padėtis keistųsi. Dar daugiau, tokie tikslai – pavyzdžiui, sukurti stiprią viduriniąją klasę, paskatinti socialines investicijas ir regioninį vystymąsi, – net nebuvo keliami.

Vis dėlto žmonės, besiilgintys tvirtos rankos, ko gero, nėra kokie nors piktavaliai demokratinių Vakarų vertybių priešai. Paprasčiausiai demokratija tėra abstrakti sąvoka, kuri jiems siejasi su daugeliu negerovių. Pastarieji dvidešimt metų nebuvo tie, kurie kiekvienam piliečiui būtų laidavę stabilų, viltingą, pasiturimą gyvenimą. Žvelgiant valstybės mastu pertvarkas galima laikyti sparčiomis, įspūdingomis. Tačiau daugelį žmonių jos užklupo nepasiruošusius ir tiesiog sugniuždė. Tai, ką jie mato ir jaučia, yra skurdas, neteisybė, neviltis. Kai žmogus yra tokios būsenos, su juo kalbėti apie demokratijos vertybes nelabai yra prasmės.

Kokie galėtų būti baltarusiško režimo šalininkų argumentai? Lietuva daugelyje sričių yra kur kas labiau pažengusi nei Baltarusija. Tai liudija net ir oficialioji statistika, nors Baltarusijos duomenys, kaip būdinga panašioms valstybėms, gali būti pagražinti. Nustatant Jungtinių Tautų 2010 metų žmogaus išsivystymo indeksą Lietuva pasaulyje užėmė 44, Baltarusija – 61 vietą. Pasaulio banko 2009 metų duomenimis, pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui Lietuva – 40, Baltarusija 58 vietoje. Baltarusija yra valstybė, nuskendusi korupcijos liūne, – pagal 2010 metų “Transparency International” korupcijos suvokimo indeksą ji yra 127, Lietuva – 46 vietoje. Žinoma, dar būtina įvertinti ir Baltarusijoje vykdomą opozicijos persekiojimą, apverktiną laisvo žodžio padėtį, kurios neatspindi pateikiami skaičiai. Netiesa ir tai, kad Baltarusija yra kraštas, iš kurio gyventojai neemigruoja. Rusijoje dirba daugiau kaip 900 tūkst. baltarusių. Vis dėlto ne paslaptis, kad daugelis baltarusių palaiko šalies diktatorių A.Lukašenką.

E.Frommas minėtoje knygoje kalbėjo, kad diktatoriškų režimų patrauklumo paslaptis yra ta, jog daugeliui žmonių būdingas poreikis justi saugumą ir turėti pasididžiavimo jausmą. Būtent šie jausmai yra paminti Lietuvoje vykstant audringoms pastarųjų dviejų dešimtmečių permainoms. Matyt, tiesa, kad monolitinė Baltarusijos režimo propaganda, perėmusi sovietinių laikų metodus, sugebėjo paveikti dalį gyventojų ir įtikinti piešiamų šviesių paveikslėlių tikrumu. Tai žmonėms suteikia viltį ir pasitikėjimą. Lietuvoje žmonės dūsta nuo negatyvios informacijos. Kai lazda perlenkiama, net pramoginėse laidose tesugebant eksploatuoti vien juodulius ir skaudulius, tai turi ir negatyvių pasekmių.

Žinoma, suversti viską vien žiniasklaidai nebūtų teisinga. Kaip jau straipsnyje minėta, Lietuvoje yra itin opi skurdo problema. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis neseniai atkreipė dėmesį į faktą, kuriuo iš pradžių net sunku patikėti: 2003-2008 metais, Lietuvos ekonomikai sparčiai augant, materialinių nepriteklių turinčių žmonių padaugėjo nuo 17 iki 27 procentų. Šie skaičiai atskleidžia mūsų šalies raidos išvirkščiąją pusę. Buvo galima laukti, kad ilgainiui plėšrų pradinio kapitalo kaupimo laikotarpį pakeis civilizuotesnė raida, kurianti darnią visuomenę, o sutelktas kapitalas, išjudinęs ekonomiką, sudarys gerovės sąlygas didesniam skaičiui žmonių. To neįvyko. Merdi ne tik provincijos miesteliai, bet ir ištisi regionai, didėja socialinė atskirtis, nepriteklius patiria net ir dirbantys, bet mažą atlyginimą gaunantys žmonės. Didėja skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių pajamų. Tai pakerta pasitikėjimą tarp žmonių, tikėjimą pačia valstybe. Beje, Baltarusijoje žmonių pajamos pasiskirsčiusios tolygiau nei Lietuvoje.

Lietuvą draskantys prieštaravimai yra pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos neoliberalios politikos pasekmė. Laisvosios rinkos šūkiais tapo patogu manipuliuoti stipresniesiems ir stambesniesiems: lygių sąlygų skraistė leidžia jiems siekti dar daugiau privilegijų. Teisingumas pakeičiamas formalia teise, kuri taip pat pajungiama turintiems galią. Augantis BVP lyg ir yra tai, kuo galėtume girtis, tačiau jei daugelio žmonių gerovė smunka – anoks čia laimėjimas.

Žinoma, didesnis socialinis teisingumas nereiškia vien didesnių socialinių išmokų. Šiuolaikinės valstybės turi daugybę darnesnės visuomenės skatinimo mechanizmų. Negalima kalbėti apie ekonomikos pažangą, jei išlieka aukštas nedarbo lygis. O ar pastaruoju metu girdėjote ką nors kalbant apie regioninę politiką, kryptingą vidurinės klasės formavimą?

Norėtųsi, kad šio straipsnio pavadinimas būtų viso labo retorinis klausimas, tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvai nekeičiant savo socialinio ir ekonominio modelio galime sulaukti ir nepageidaujamų politinių pasekmių.

Tačiau ne vienas ekonomistas ir energetikas įspėja, kad pastatytos atominės elektrinės tiekiama elektros energija turbūt nebūtų pigiausia, palyginti su kitomis rinkos galimybėmis. O ir pati statyba susijusi su daugeliu rizikų. Tačiau politinis apsisprendimas ir investicijos užsitikrinant energetinį savarankiškumą turi precedentą: kadaise Lietuva investavo į Būtingės naftos terminalą, nors tuo metu naftotiekiu “Družba” buvo tiekiama pigi nafta. Šiuo metu, Kremliui naftotiekį uždarius, investicija į terminalą, atlikta dėl politinių sumetimų, tapo Mažeikių naftos gamyklos gyvavimo sąlyga.

Visagino atominės elektrinės projektas turi trijų gretimų valstybių ir Europos Komisijos palaikymą. Esant tokiam politiniam apsisprendimui, projektą įmanoma tęsti. Tik verta paklausti, ar Lietuvos Vyriausybė supranta, kokio tai sudėtingumo uždavinys. Projekto finansinis ir techninis įgyvendinimas pareikalaus didžiulės kompetencijos ir ryžto. Visagino atominės elektrinės biudžetas siekia 25 mlrd. litų ir viršija visą metinį nacionalinį valstybės biudžetą, be to, reikės suderinti investuotojo ir trijų valstybių partnerių interesus. Tačiau ir tai – ne didžiausias iššūkis. Projektas patiria ir ateityje patirs didžiulį ekonominį, diplomatinį ir viešųjų ryšių spaudimą. Be adekvačių atsakomųjų priemonių jis yra pasmerktas. Todėl projektui palaikyti turi būti mestos sutelktos ir koordinuotos Lietuvos diplomatijos pajėgos.

Įprasta, kad valstybės aršiai gina savo ekonominius interesus. Rusija čia tikrai ne išimtis. Prisiminkime kad ir naftotiekį “Družba”, kurį Rusija uždarė net pati patirdama ekonominių nuostolių, kad tik nubaustų Lietuvą ir priverstų jai perleisti “Mažeikių naftą”. Lietuvai vos pareiškus apie Visagino jėgainės statybos planus Rusija paskelbė Kaliningrado srityje statysianti Baltijos (Baltiskaja) atominę jėgainę, kuri turės du reaktorius. Galinga elektrinė srityje, turinčioje vos 400 tūkst. gyventojų, yra visų pirma geopolitinis objektas, skirtas sužlugdyti Lietuvos jėgainės statybą.

Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas sako turėjęs žinių, kad Rusija šantažu ir vilionėmis atbaidė potencialius investuotojus į Lietuvos projektą. Jis jau anksčiau buvo gavęs signalų iš Rusijos energetikos milžinės “Inter RAO ES”, esą korėjiečiai kalbasi su jais ir ieško “mandagaus” būdo pasitraukti iš Lietuvos. Manau, šios žinios buvo tikros. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas per vizitą Seule lapkričio 9-10 dienomis pasirašė įspūdingą bendrų energetinių projektų paketą. Vienas mažas ir neskelbiamas susitarimas buvo patraukti korėjiečių bendrovę KEPCO iš konkurso ir iš derybų dėl atominės elektrinės investuotojo Lietuvoje. Galbūt tai buvo tik užuomina, bet supratingiems korėjiečiams ilgai aiškinti ir nereikėjo. Ministras pirmininkas A.Kubilius guodžia save viltimi, kad iš pažiūros nelogiškas staigus korėjiečių pasitraukimas buvęs jų taktinis manevras, siekiant tiesioginių derybų. Manau, kad ne – korėjiečių sprendimas pasvertas, labai motyvuotas ir galutinis. Beje, neilgai trukus paaiškės, kaip čia buvo iš tikrųjų.

Kaip Lietuva atsako į šiuos kitų valstybių veiksmus ir diplomatines pastangas? Kazachijos sostinėje Astanoje JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pareiškė, kad JAV remia Baltarusijos sprendimą statyti atominę elektrinę. Po kelių dienų apsnigto Vilniaus Užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Lietuva taip pat remia Baltarusijos jėgainės statybą. Žodžiu, kitaip nei kitos valstybės, mes remiame savo konkurentus. Beje, Baltarusijos projektas rizikingas ir neskaidrus aplinkosaugos požiūriu, be to, jo finansavimas “pakibęs”, tad bet kokia parama baltarusiams svarbi it oro gurkšnis. O apie ką kalbėjo su H.Clinton susitikusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė? Bent jau oficialiame pranešime apie susitikimą neužsimenama, kad buvo aptarti opūs Lietuvos energetikos ir ekonomikos klausimai.

Istorija Lietuvą jau tiek mokė, bet atrodo, kad vis dar esame ganėtinai naivūs. Lietuvos diplomatijos pastangos skleisti “taiką ir demokratiją pasaulyje” yra sveikintinos, tačiau nėra gerai, jei per jas užmirštame savo interesus.

Žinoma, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai prezidentė vetavo ar grąžino Seimui svarstyti įstatymą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į prezidentės šį kartą išdėstytą motyvą. Prezidentė argumentuoja, kad kelios įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokio prezidentės teiginio, pareikšto be jokių išlygų, teisinė reikšmė nėra aiški, nes tik Konstitucinis Teismas (KT) turi galią skelbti išvadas apie tai, ar teisės aktai atitinka Konstituciją. Vienu atveju prezidentė argumentuoja, kad KT jau yra nagrinėjęs panašų atvejį. Tačiau prezidentė taip pat teigia, kad Konstitucijai prieštarauja ketinimas įteisinti dvigubą pilietybę ES ir NATO valstybių piliečiams, nors KT tokio klausimo iki šiol nėra svarstęs. Lietuva turi bendrą ekonominę ir vizų erdvę su ES valstybėmis, ES sutartyse yra įteisinta ES pilietybės sąvoka, Lietuvos piliečiai gali dalyvauti rinkimuose ir būti išrinkti į savivaldos organus ir Europos Parlamentą kitose ES valstybėse. Todėl klausimas, ar ES valstybių pilietybė Lietuvos pilietybės atžvilgiu yra vertintina taip pat, kaip ES nepriklausančių valstybių pilietybė, ko gero, nėra toks savaime aiškus, kaip konstatuoja prezidentė.

Prezidentė ne tik vetavo įstatymą, bet ir pateikė konkrečių pasiūlymų. Jie grąžintų prie pirminio prezidentūros teikto Pilietybės įstatymo varianto: dvigubos pilietybės negalėtų tikėtis asmenys, iš Lietuvos išvykę po 1990 metų kovo 11 dienos. Sunku pasakyti, ar KT tokį pasiūlymą vertintų kaip diskriminacinį nepriklausomybės laikais išvykusiųjų atžvilgiu, bet akivaizdu, kad tokia nuostata daugelio žmonių būtų įvertinta būtent kaip diskriminacinė. O tai ne mažiau svarbu.

Nėra gerai, kad diskutuojant šiuo klausimu į vieną supinami du dalykai: KT pateiktas Pilietybės įstatymo vertinimas ir politinis vertinimas kalbant apie tai, ko reikia tautai ir valstybei. Kokia yra prezidentės nuomonė, kaip turi būti sprendžiama pilietybės problema? Šių metų liepos mėnesį prezidentė D.Grybauskaitė, priėmusi Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovus, pareiškė esanti už platų dvigubos pilietybės taikymą: prezidentė yra atvira dvigubai pilietybei tiems žmonėms, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, kurie turi lietuviškas šaknis. Ar šitas požiūris išreikštas prezidentės siūlomoje Pilietybės įstatymo redakcijoje? Ne, čia įkūnyta kita idėja.

Keista tai, kad diskutuojama iš esmės vien dėl Konstitucijos 12 straipsnio, kuriame kalbama apie Lietuvos pilietybę, antrosios dalies. Tuo tarpu pirmoji dalis – ne mažiau fundamentali. Ji skelbia, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant. Ar teisėta ir konstituciška, kad tarnautojo sprendimu gali būti panaikinama prigimtinė teisė turėti Lietuvos pilietybę? Jei apie dvigubą pilietybę kalbama kaip apie galimai paplitusį reiškinį, tai atitinkamai užkertant tokiam paplitusiam reiškiniui kelią teks masiškai atiminėti Lietuvos pilietybę. Pačios tokios represijos yra nemalonus dalykas, o dar bjauriau yra tai, kad tokiu būdu laimės tie, kurie mokės išsisukti ir neišsiduoti, kad yra kitos valstybės piliečiai. Juk Lietuva neturės priėjimo prie kitų valstybių atitinkamų duomenų bazių. Tad Lietuvos pilietybės neteks tik sąžiningieji.

Rimtesnių argumentų, kuo Lietuvai gali pakenkti dviguba pilietybė, iki šiol nėra pateikta. Paprastai pabrėžiama tik tai, kad esą kai kuriems asmenims bus pernelyg gerai: turintieji ir kitų šalių pilietybę galės riesti nosį prieš tuos, kurie liko ištikimi Lietuvai ir turi tik vieną pilietybę. Manau, kad ir gyvenime, ir politikoje tiesmukas noras pasiekti, kad tik kitiems nebūtų geriau, yra ydingas. Verčiau derėtų pragmatiškai pasverti, kokį indėlį viena ar kita žmonių grupė galėtų duoti mums siekiant bendrų tikslų, kuriant Lietuvą, kaip vieni kitus mes galėtume praturtinti, ir pamėginti prognozuoti, kokia Lietuva bus po 20, po 50 metų, jei pasirinksime vieną ar kitą pilietybės politiką.

Lietuvių tautos raida buvo paženklinta atsiribojimo, atmetimo: atsiribota nuo lenkų, kartu iš dalies – ir nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, šaltai žiūrėta į lietuvininkus, litvakus ir į daugelį kitų, kurie netilpo į siaurą lietuvybės supratimą. Kartais tai buvo pateisinama, bet šiuo metu, kylant globalizacijos bangai, uždarumo, gynybos politika neturi perspektyvos. Mėginimas nupjauti tautos šaką vien dėl to, kad ji “kitokia”, yra tos pačios uždarumo tendencijos tąsa.

Gali būti, kad referendumas pilietybės klausimu išties yra neišvengiamas. Tačiau pasikeitus padėčiai visuomenėje tikrojo tautos balso ir sprendimo neišgirsime, jei bus pritaikytas dabartinis Referendumo įstatymas. Derėtų apsvarstyti ir priimti Referendumo įstatymo pataisas, nors tai būtų ir nelengvas sprendimas. Referendumą dėl Konstitucijos straipsnio keitimo derėtų surengti po keleto metų diskusijų.

Beveik prieš trejus metus Vyriausybės komisija pasisakė už rinkodaros ekspertų grupės pasiūlytą krašto įvaizdį: Lietuva – drąsi šalis. Tokia turėjo būti Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepcija.

Viešojoje erdvėje kasdien pasklinda daugybė minčių – protingų ir kvailesnių. Absoliuti dauguma šių minčių, kurį laiką it skardžiosios afrikietiškos vuvuzelos kurtinusios ausis, išnyksta užmaršties jūroje. Tačiau minėtos koncepcijos, kuri niekada nebuvo patvirtinta ir jau senų seniausiai išbraukta iš Vyriausybės darbotvarkės, neištiko toks likimas. Lietuvos – “drąsios šalies” paminėjimas – vis dar juokingas. Praėjus beveik trejiems metams su koncepcija vis dar atkakliai kovojama. Ta proga paprastai neužmirštama mesti ir lemiamo kaltinimo valdžiai: “Štai ką jie su mumis padarė! Verčia būti drąsius!”

Ši vis tebesitęsianti kova, nebeturinti jokio regimo objekto, duoda dingstį pasvarstyti, kas slypi už šio didžio pasipiktinimo, už tautos teisingos rūstybės? Vienas iš atsakymų – matyt, vis dėlto esame bent šiek tiek drąsūs. Jeigu šūvis būtų visiškai pro šalį, jis tiesiog nebūtų išgirstas, nesukeltų jokių emocijų. Bent jau patys idėjos siūlytojai sako, kad rėmėsi apklausa, kurios metu tokiai koncepcijai pritarė du trečdaliai apklaustųjų.

Kitas, svarbesnis, dalykas – drąsios šalies kritikai nelabai nutuokia, ką jie kritikuoja. Koncepcijos kūrėjai nurodė jos paskirtį: Lietuva yra vienas iš daugelio kraštų, kurie konkuruoja dėl investicijų, dėl turistų srauto, dėl eksporto, bendro dėmesio ir pagarbos, todėl labai svarbu surasti, kuo būtų galima išsiskirti. Taip, drąsios šalies idėja buvo nepakankamai pagrįsta ir viešumon išsviesta neapsiplunksnavusi. Tačiau nėra prasmės taškytis emocijomis. Kalbėti reikėtų apie tai, kaip Lietuva gali prisistatyti pasauliui, jei jau atmetėme drąsios šalies įvaizdį. Net jei atsisakome sąmoningai formuojamo krašto įvaizdžio, o taip dabar ir nutiko, vis vien būtina kalbėti ir diskutuoti apie Lietuvos savitumą, apie lietuvybės prasmę, apie valstybės vietą regione ir pasaulyje.

Čia yra proga pasakyti vieną svarbią tiesą, dažnai užčiuopiamą apgraibomis, tačiau taip ir neįvardijamą. Lietuvą traiško ne sava netikusi valdžia, ne ekonominės ir socialinės problemos: visų pirma reikia pasakyti, kad Lietuva pateko tarp globalizacijos girnų. Globalizacija atveria didžiules galimybes, bet kartu reikalauja didelio išmanymo, atsparumo ir jėgos. Mus žudo mūsų naivumas, patiklumas, reagavimas emocijomis, o pasaulis daugiausia yra pragmatiškas, negailestingas. Jame netrūksta šiltų, altruistinių elementų, bet cinizmas ir išskaičiavimas gerokai viršija gailestį. Tas, kuris neturi savigarbos, nemoka išryškinti savų pranašumų ir jais naudotis, bus tiesiog nušluotas.

Kiek Lietuvoje buvo eksperimentuota ir iki šiol eksperimentuojama su libertalizmu, laisvosios rinkos fundamentalizmu – nes kažin kas įdiegė, esą tokios pažiūros vyrauja turtinguose Vakaruose. Nieko panašaus: valstybė ten stipri ir geba parodyti savo galią daugelyje sričių, o laisvosios rinkos fundamentalizmo nuostatų absurdiškumą pastaraisiais metais ryškiai atskleidė finansų krizės realybė.

Vokietijoje ir kitur Europoje subraškėjo daugiakultūrės visuomenės bei valstybės modelis. Balkanuose, Vidurio ir Rytų Europoje į tai žvelgiama su nuostaba: juk daugiakultūriškumą Europos valstybių vadovai tiek kartų propagavo it kokio šventraščio žodį.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie tautiškumą. Puoselėti tautiškumą esą reiškia pažeisti politinį korektiškumą. Pažiūrėkime, koks yra pilietinio ugdymo turinys Lietuvos mokyklose. Tai žmogaus teisės, tolerancija, mokyklos savivalda. Gerai, bet ar šių pagrindų pakanka tam, kad jauni žmonės imtųsi kurti ambicingą, veržlią, savo vertę žinančią valstybę? Atrodo, kad lietuvis yra viso labo žemesnė europiečio raidos stadija: lietuvis tikru europiečiu taps tada, kai iki galo priims tam tikrą europinę žmogaus teisių religiją. Nenuostabu, kad daugelis jaunų žmonių nejaukiai ir nesmagiai jaučiasi jiems primestame jaunesniojo brolio vaidmenyje ir nusprendžia iškart tapti “tikrais” europiečiais – išvykdami. Tačiau iš tikrųjų jokio standartinio europiečio nėra, o yra įvairios tautos, puoselėjančios savo tradicijas ir ginančios savo interesus. Ar gali sukurti ką nors vertingo žmonės, neturintys orumo, pasididžiavimo jausmo, netikintys savo sėkme? Ne mažiau svarbu yra tai, kad demokratija gimė būtent nacionalinėje valstybėje ir be jos yra tiesiog neįmanoma. Tautinio pasididžiavimo pagrindas nėra tai, ką būtų galima objektyviai pagrįsti ir įrodyti: kažkur kažkieno laimėjimai visada yra ar buvo didesni. Tai tiesiog susikurtas vaizdinys, siekis, projektas. Tereikia tik patikėti tuo, ir vieną dieną iš tiesų galime tapti drąsūs.

Nepasitenkinimas ministru pirmininku įgauna beveik liguistas formas, pavyzdžiui, kai premjeras raginamas užsienio investuotojų forumuose ne palankiai pristatyti valstybę, o ją suniekinti. Pykčio apakinti pamokslautojai parodo, kad neturi elementaraus supratimo apie
tai, kaip sukasi pasaulis ir kas yra valstybės interesai. Vanojantieji ministrą pirmininką neprisiima jokios atsakomybės: tie, kurie dar neseniai jį įtarinėjo “baisia” nuodėme – noru “parduoti” Lietuvą Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), dabar kaltina, kad jis nesusidėjo su TVF, teikiančiu pigius kreditus.

Gausus A.Kubilių kritikuojančių politikų būrys – ir opozicijoje, ir savoje partijoje – yra ne itin palankioje padėtyje, nes visi gerai supranta, kad šiuo metu niekas neturi tinkamo kandidato, galinčio pakeisti A.Kubilių atsakingame ir sunkiausiame ministro pirmininko poste. Sąžiningi premjero kritikai turėtų pripažinti, kad, pačiu bendriausiu požiūriu, jo antikrizinis receptas – didinti mokesčius ir mažinti išlaidas – pasirodė esąs teisingas. Krizės pradžioje ne viena valstybė, visų pirma JAV, stengėsi skatinti ekonomiką, įdėdama į tai milžiniškas pinigų sumas. Turbūt dėl šio pavyzdžio ir Lietuvoje kilo didžiulis triukšmas, pradėta raginti, kad ir mes sektume tokiais pavyzdžiais. Lėšų ekonomikai skatinti gaunama iš paskolų, kurios užkraunamos kraštui ilgiems metams, o iš tų paskolintų lėšų daugiausia naudos turi stambiosios korporacijos. Tačiau svarbiausia – tokio skatinimo poveikis pasirodė esąs ribotas, todėl Europoje jo iš esmės atsisakyta.

Šių metų pavasarį, kai Graikija pateko į sunkią finansinę padėtį, nebuvo girdėti nė vieno balso, raginančio šios valstybės vyriausybę dar padidinti išlaidavimą ir mažinti mokesčius. Priešingai, tarptautinė bendruomenė išrašė Graikijai karčią piliulę: kuo griežčiausią, drastišką taupymo programą. Į praeitį nugrimzdo laikai, kai Vokietijos ir Jungtinės Karalystės finansų ministrai viešai ginčijosi, ar mažinti, ar didinti mokesčius ištikus krizei. Liberalioje Jungtinėje Karalystėje apsispręsta kitais metais žengti griežto taupymo keliu: viešąsias išlaidas sumažinti 25 procentais. Kartu nuo 17,5 iki 20 proc. didinamas pridėtinės vertės, taip pat kai kurie kiti mokesčiai.

Sunku įsivaizduoti, kur dabar būtų Lietuva, jei Vyriausybė prieš dvejus metus būtų paklausiusi didžiulį triukšmą keliančių patarinėtojų. “Eurostat” duomenimis, mūsų krašto ekonomika 2010 metų antrąjį ketvirtį padidėjo 3,2 proc. ir augo greičiausiai Europos Sąjungoje. Infliacija nedidelė. Tad gal iš tikrųjų apie Lietuvos Vyriausybės veiksmus įveikiant krizę bus rašomi vadovėliai? Tiesa, daugelio lietuvių ausims daug maloniau būtų girdėti, kad valstybės ekonomika smunka į dugną – tada būtų galima patirti mazochistinę ekstazę.

Čia prisilietėme prie svarbios temos: visuomenę užvaldžiusios juodos emocijos neleidžia objektyviai vertinti padėties ir mus gniuždo. Reikia pažymėti ir tai, kad ministro pirmininko dėka Lietuva vėl atsirado tarptautinių investicijų žemėlapyje. Kol kas nežinia, ar A.Kubilius vertas “investicijų caro” titulo, kaip jį pavadino naujienų agentūra “Bloomberg” (ar išvis toks titulas gražiai skamba?), tačiau šiais krizės metais Lietuva užsienio investicijų atžvilgiu pirmą kartą nušluostė nosį Estijai.

Kaip rodo patirtis, labai svarbu vykdyti nuoseklią ekonomikos politiką, o daugiausia žalos daro dvejonės ir mėtymasis į skirtingas puses. Nuoseklumo A.Kubiliui nestinga, ir tai lemia neblogus makroekonomikos rezultatus. Tačiau šis ministro pirmininko pranašumas turi ir kitą dalį – tiesmukumą, nejautrumą. Premjeras nesugeba pastebėti atspalvių ir niuansų, o juk jie dažnai sudaro gyvenimo esmę. Ateina laikas, kai kirvį dera padėti į šoną ir pasinaudoti peiliukais, gremžtukais, restauravimo priemonėmis.

Didžiausia šios Vyriausybės bėda, kurios jau neištaisysi, – kad pradedant taikyti antikrizines priemones buvo netinkamai padalyta krizės našta. Labiausiai diržus veržtis turėjo privilegijuotieji, o to toli gražu nebuvo. Tai dar labiau supriešino visuomenę ir valdžios struktūras, sukėlė didžiulę, sunkiai numalšinamą pagiežos bangą.

Vyriausybei derėtų priminti, kad biudžeto subalansavimas yra svarbus, bet ne vienintelis jos veiklos uždavinys. Tvirti valstybės pamatai būtų padėti sukuriant veiklią ir gana didelę viduriniąją klasę, deja, technokratinė Vyriausybė taip nemąsto. Švietimas ir ypač kultūra šiam ministrų kabinetui – tik išlaidas didinanti biudžeto eilutė. Pamirštama, kad Lietuva niekada nebus turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau gyvensime čia, susieję save visų pirma su šalies kultūra, suprantant ją plačiąja prasme.

Kad Lietuvos žiniasklaida nešykšti kritikos įvairiems tikrovės aspektams, yra pozityvus dalykas. Kartais mes pamirštame tuo pasidžiaugti, o juk Lietuvos žiniasklaida yra laisvesnė nei daugelio Vakarų šalių. Tačiau čia verta prisiminti, kad visavertė demokratija atsiranda tik tada, kai laisvė įprasminama atsakomybe. Ar prisideda prie visuomenės pažangos laisvas žodis, jeigu jis iškreipia tikrovę ar pažeidžia asmens orumą?

Tiesą sakant, pačioje žurnalistikos esmėje esama tam tikros ydos, kuri lemia, kad žiniasklaidos veidrodyje atsispindi iškreipta tikrovė. Dar Markas Twainas atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidą menkai domina įvykis, kai, pavyzdžiui, šuo įkanda žmogui. Bet jei žmogus įkanda šuniui – tai jau pirmo puslapio naujiena. Neigiamos naujienos žiniasklaidoje dominuoja, ir tai, matyt, neišvengiama. Be kita ko, tokia informacija labiau patraukia daugumos dėmesį. Vis dėlto Lietuvoje negatyvizmas yra pernelyg išsikerojęs. Kai kurios žiniasklaidos priemonės pasirengusios užpilti gyventojus neigiamų žinių lavina, kurią kartais galima pavadinti tiesiog purvu. Dalis visuomenės ir šiaip jau apimta depresijos. Žiniasklaida kasdienius žmogaus rūpesčius, buities problemas, asmenines nesėkmes dažnai pateikia kaip apokalipsės ženklus, iš atskiro fakto daro bet kokias sveiko proto ribas pranokstančius apibendrinimus. Tai neturi nieko bendra su jos misija būti kritiškai ir valdžios, ir įvairių reiškinių atžvilgiu. Tokio negatyvizmo tikslas yra kitas – taikyti ne į žmogaus protą, o gręžti jo emocijas, žadinti net laukinius instinktus ir taip mažiausiomis sąnaudomis sulaukti kuo didesnio populiarumo.

Čia norėčiau pateikti retorinį klausimą, kuris šiandien kai kieno ausyse galbūt nuskambės net šventvagiškai: ar laidos reitingas, laikraščio tiražas ir gaunamas pelnas yra vieninteliai požymiai,

liudijantys laidos, straipsnio vertę? Suprantu, dabar žiniasklaidos priemonėms – ne geriausi laikai, jos sunkiai kovoja dėl vietos po saule. Tačiau būtina kalbėti ir apie tai, kad žiniasklaidos verslas turi savo ypatingą misiją ir specifiką, nes palieka visuomenėje gilų pėdsaką, iš dalies lemia visuomenės raidą. Nesakau, jog ta įtaka tiesioginė ir tiesmuka, bet žiniasklaidos hipnozę vienu ar kitu laiku patiriame visi. Visuomenėje nihilizmas randasi dėl įvairių priežasčių. Tačiau žiniasklaidos įtaka čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.

Žiniasklaidos galią puikiai suvokia politikai. Jie žino, kad būtinai turi šmėžuoti ekranuose: jei ne barstyti išminties perlų, tada bent demonstruoti klubų grakštumą ar dalyvauti kokiame kitame margumynų balagane. Ar kas nors yra svarstęs, kodėl politikai, kurie, kaip plačiai skelbiama, labai nemėgstami tautos, yra taip pageidaujami pramoginėse televizijos laidose? Šiuo metu įvairiose laidose žiūrovus nuolat linksmina koks tuzinas politikų. Paviršutiniškai žvelgiant, tai – prieštaravimas, tačiau jis turi gilesnę prasmę.

Regis, žiniasklaidos priemonės, būdamos tokios kritiškos, yra griežtai opozicinės valdžios struktūroms. Tačiau laikas pasakyti, jog tai galioja tik iki tam tikros ribos. Didžiulė nepagrįsta, nei priemonių, nei objektų nesirenkanti ir į emocijas taikanti kritika šiuo metu jau tapo sustabarėjusios, ryšį su žmonėmis praradusios valdžios pagalbininke.

Ši pagalba pasireiškia keliais būdais. Visų pirma, taip izoliuojami Lietuvos intelektualai. Žiniasklaida orientuojasi į menkiau išprususį vartotoją. Politikai šį dalyką iškart suvokia. Juk tai – tikra šventė, jiems taip pat nebereikia intelektualų: užtenka kurstyti emocijas, o tai, beje, garantuoja ir dažnesnį pasirodymą televizijos balaganuose. Politika ir žiniasklaida sutaria: darykime šou. Ši sąjunga tampa natūrali, neišardoma.

Antra, jei dangus griūva, ir griūva kiekvieną dieną, nėra ko bijoti, kad kartą jis iš tikrųjų nugrius. Perspektyva sutrinka, didesni ir mažesni dalykai supanašėja, o triukšmas – visada maksimalus. Kai nuolat čirškiama dėl smulkmenų, pro akis lengviau prasprūsta dideli dalykai.

Trečia, juodas nihilizmas, kuris kartais ant galvų verčiamas tiesiog kibirais, veja žmones iš Lietuvos. Tuo pat metu dalis politikų laukia nesulaukia dienos, kai galės netrukdomi valdyti pilką, neorganizuotą, savo interesų negebančią apginti masę.

Susidaro uždaras ratas: išsipildanti pranašystė. Tačiau tolesnėje perspektyvoje žiniasklaida pati pakerta savo egzistavimo pagrindus.

Tokios mintys apninka stebint, kaip Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) mėgina spręsti paviešintų Vilniaus miesto mero Viliaus Navicko pokalbių su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču skandalą. Partijos Priežiūros komitetas mero narystę partijoje nutarė sustabdyti, o kontrolierių pašalinti iš partijos.

TS-LKD iki šiol nebuvo suteikusi ryškesnio preteksto teigti, kad sulaužė savo duotus rinkėjams įsipareigojimus siekti didesnio skaidrumo. Pasak Seimo nario Kęstučio Masiulio, priklausančio grupei principingai šį incidentą vertinančių konservatorių, partijos priešai dabar smagiai pliaukši rankomis: jūs tokie pat, kaip visi. Iš tikrųjų tie priešai dabar turi teisę taip sakyti. Tik pliaukšėti rankomis neverta. Niekam nuo to ne geriau – pralaimi visa valstybė. TS-LKD atsistojo partijų, nuvylusių savo rinkėjus, gretoje. Šiuo metu sunku net pasakyti, kur galėtų rastis tokios jėgos, kurios realiai susigrumtų su klanų įsigalėjimu, protekcionizmu, kurios atsiraitojusios rankoves imtųsi antikorupcinės politikos.

Vienas svarbiausių požymių, atskleidžiančių, ar partijos skaidrumo siekis yra tikras, ar apsimestinis, yra jos požiūris į savo partijos narių nusižengimus. Yra daugybė įžvalgių ir budrių politikų, įžvelgiančių suktybes oponuojančių partijų veikloje. Tačiau viskas ūmai pasikeičia vertinant saviškius. Akivaizdu, kad pirmasis žingsnis skaidrumo ir antikorupcinės politikos link bus žengtas tada, kai vienodas principingumas bus rodomas ir saviems, ir svetimiems (nedrįstu net svajoti, kad saviems būtų taikomi net griežtesni reikalavimai). Visa kita yra pliurpalai ir rinkėjų kvailinimas.

Už skaidrumą ir prieš korupciją jau dvidešimt metų griausmingai “kovoja” visos partijos. TS-LKD veiksmai šiuo atveju itin ironiški, nes ne kiekviena partija turi ne tik didžiai pagrįstas, išmintingas ir principingas savos programos nuostatas, bet ir dokumentą, vadinamą Sąžiningos politikos paktu (Įžadais) – cituojamą Priežiūros komiteto sprendime. Šiame dokumente kovos už “Švarias rankas” ir etiškos politikos gaida įgyja beveik religinį patosą. Įžadų įsipareigojimai – viešai pripažinti savus sąžiningos bei atviros politikos principų pažeidimus, pradėti partinius tyrimus iškilus įtarimams dėl partijos narių veiklos skaidrumo. “Būsime dėkingi piliečiams, kurie pagrįstai iškels galimus TS-LKD atstovų nusižengimus šiems Įžadams”, – rašoma dokumente. Galų gale konservatoriai pakviečia visus, kurie nori prisidėti prie sąžiningos politikos atkūrimo, jungtis prie šių Įžadų. Tikimybė, kad tokių atsiras, dabar, švelniai tariant, gerokai sumažėjo.

Pilietis ir partijos narys Š.Skučas jau savo kailiu patyrė, kaip partijoje yra vertinamas mėginimas atskleisti neskaidrios politikos veiksmus. Žinoma, jo paties veiksmus taip pat galima vertinti nevienareikšmiškai. Tačiau pareigūno ir partijos eilinio tikri ar tariami nusižengimai yra tik smulkmena, nedidelė detalė, palyginti su įtarimais, kurie gaubia Vilniaus miesto savivaldybės vadovybės veiklą. Tiesą sakant, tie įtarimai ruseno dar gerokai iki minėto pokalbio paskelbimo. Š.Skučas jau mini konkrečius dokumentuotus atvejus, kuriuos ir turėtų analizuoti principingi partijos prižiūrėtojai. To, beje, reikalauja dokumentas, kuriuo jie vadovaujasi, vadinamas Įžadais. Visuomenė neturėtų nekritiškai priimti kai kurių partijos vadovų bei funkcionierių peršamos nuomonės, kad tai viso labo dviejų partijos narių konfliktas, už kurio galbūt slypi negarbinga grupuočių politinė kova. Tokia kova kam nors gali rūpėti arba nerūpėti, bet juk svarbiausia, kad čia kalbama apie dešimtis ir šimtus milijonų litų mokesčių mokėtojų pinigų.

Nesusipratimu laikau konservatorių pareikštą mintį, kad abiem svarbiausiems incidento dalyviams turėtų būti skirtos vienodos nuobaudos. Mėginama apsimesti, kad ant tiltelio susigrūmė du ožiai, kurie abu ir nuvirs į upę. Tačiau leiskite priminti, kad vienas iš šių ožių – tai partijos deleguotas į pareigas valstybės sostinės meras, per kurio rankas eina šimtai milijonų litų. Tai labai aukštos pareigos, o su tuo susijusi labai didelė asmeninė bei partijos atsakomybė. Atitinkamai ir bet kokie mero nusižengimai turi būti vertinami daug griežčiau. Be to, kontrolieriaus Š.Skučo veiksmai gali pasirodyti daugiau ar mažiau prasilenkiantys su morale, tačiau mero elgesiui toks apibūdinimas, ko gero, pernelyg švelnus. Juk kalbama apie spaudimą kontrolieriui nevykdyti pareigų, imtis šališkų veiksmų. Tokiu būdu visuomenei (ne tik partijai) gali būti padaryta didelė žala.

Ar pakanka mero spaudimą kontrolieriui įvertinti viso labo kaip “anachronizmą”? Tiesa, TS-LKD dar bent kiek išlaiko savo savitumą, nes kai kurie jos nariai, įskaitant ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, vertindami šį incidentą pareiškė kur kas principingesnę nuomonę. Skirtingos nuomonės partijoje, įvairių analitikų ne kartą įvardytos kaip partijos silpnybė, šį kartą išryškėjo kaip jos stipriosios savybės. Dėl to, norisi tikėti, šioje istorijoje dar ne laikas padėti tašką.

Ne, tokie žmonės nesuka galvos, kaip patobulinti Seimo darbą. Seimo narių skaičiaus mažinimas – tai tik priedanga, už kurios glūdi tikroji, giliau paslėpta mintis, jog parlamentas apskritai nereikalingas. Taigi nereikalinga ir demokratija – tokia, kokia ji egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Matyt, užtektų stipraus prezidento – tokio kaip Aleksandras Lukašenka ar besirotuojantis Putinas-Medvedevas su keliais tampomais už virvučių parlamentarais. Seimo narių skaičiaus mažinimui pritartų 92 proc. Lietuvos gyventojų (tai atskleidė Delfi užsakymu atlikta agentūros “Spinter tyrimai” apklausa).

Norėčiau būti neteisus ir smarkiai suklysti, tačiau jei vertintume tik šiuos duomenis, tektų konstatuoti, kad demokratijos reikalas Lietuvoje pralaimėtas. Juk demokratijos esmė – visuomenės ryšys su išrinktais politikais. Seimo narių skaičiaus mažėjimas reikštų, kad parlamentarai būtų rinkėjams sunkiau pasiekiami. Mes žinome, kad politikai neranda būdų veiksmingai bendrauti su pilietine visuomene. Savo ruožtu atrodo, kad rinkėjai net nėra suinteresuoti daryti įtaką savo išrinktiesiems. Siena statoma iš abiejų pusių.

Kalbos apie Seimo narių skaičiaus mažinimą – paprasčiausias vandens drumstimas. Galime iki užkimimo diskutuoti apie Seimo narių skaičiaus ar Seimo rinkimų sistemos pakeitimą, tačiau tai teturi menką ryšį su veiksmingesnės demokratijos siekiu. Iliuzija ir saviapgaulė yra manyti, kad pakeitus rinkimų sistemą pavyks pagerinti visuomenės politinę kultūrą. Iliuzija arba sąmoningas klaidinimas. Dar viena diskusija apie Seimo narių skaičių – puikiausias būdas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų demokratijos problemų: sprendimų priėmimo skaidrumo, bendravimo su suinteresuotomis grupėmis aiškaus reglamentavimo, atskaitomybės rinkėjams, vietos savivaldos neveiksnumo ir t. t. Nelaiminga visuomenė ir nelaimingi rinkėjai, jei šito nesupranta ir vis nuryja politikų jiems metamus kabliukus.

Vienas tokių kabliukų yra Seimo “Tvarkos ir teisingumo” frakcijos nario Remigijaus Žemaitaičio projektas, kuris pateikiamas kaip siūlymas sumažinti Seimo narių skaičių iki 103. Iš tikrųjų šis įstatymo projektas – toks absurdas, kad net specialiai sunku būtų ką nors tokio sugalvoti. Lietuva suskirstoma į 14 apygardų, jų rinkimų biuleteniuose surašomi ir pavieniai išsikėlę kandidatai, ir partijų sąrašai. Dabar – dėmesio! Prie partijų sąrašo siūloma nurodyti ne toje apygardoje išsikėlusių kandidatų, o partijos vadovo pavardę. Žodžiu, visas projektas parengtas vien tam, kad rinkėjai tartųsi balsuojantys už “Tvarkos ir teisingumo” vadovą Rolandą Paksą, o po šia priedanga į Seimą prasmuktų visai kiti žmonės. Įstatymo projektas didžiulis – 3,5 spaudos lanko, tačiau jame taip ir nepaaiškinama, kaip bus skaičiuojami balsai. Tai tikrai keista, ypač turint omenyje, kad biuletenis painus – ir su partijų sąrašais, ir atskirais kandidatais. R.Žemaitaitis savo gyvenimo aprašyme nurodo, kad yra teisininkas. Sunku tuo patikėti.

Žymus teisininkas Kęstutis Čilinskas taip pat įnešė savo indėlį kurstydamas Seimo narių mažinimo vajų. Jo argumentas – “geležinis”. Iš Lietuvos išvyko 300 tūkst. žmonių, o tai sudaro apie 10 proc. gyventojų. Priimdami Konstituciją referendumu piliečiai esą nustatė ne Seimo narių skaičių, o proporciją, kokiam skaičiui gyventojų turi atstovauti Seimo narys. Todėl dabar Seimo narių turi mažėti dešimtadaliu.

Kol kas neaišku, kokiu būdu gerbiamas K.Čilinskas pasigavo šį cinizmo, daugiau būdingo kai kuriems valdžios atstovams, virusą. Nedidelis priminimas garsiajam teisininkui – Seimas yra renkamas ne gyventojų, o piliečių. Išvykę žmonės kol kas gyvi, nors kai kas Lietuvoje juos laidoja. Tada galbūt geriausia šią problemą išspręsti taip: kiekvienam išvykstančiajam iš Lietuvos prie sienos tiesiog reikėtų atimti Lietuvos piliečio pasą. Atrodo, kad tokia priemonė kai kuriuos teisininkus ir politikus išvaduotų nuo jų keistos manijos kurpti naujus projektus, kaip galutinai nukirsti Lietuvos ir išeivijos saitus.

Sakoma, kad sumažinus Seimo narių skaičių sumažėtų nevykusių, šokančių, dainuojančių ir kitais nederamais darbais užsiimančių Seimo narių. Tačiau akivaizdu, kad lygiai tiek, o greičiausiai net dar labiau sumažėtų ir atsakingų Seimo narių. Nesu iš principo prieš Seimo narių skaičiaus mažinimą, tačiau kol kas pasigendu argumentų, kaip toks žingsnis padėtų stiprinti Lietuvos demokratiją.

Ir Lietuvoje, ir Europoje dalis konservatyvumu garsėjančios akademinės bendruomenės, net kai kurie švietimo politikai vis dar neįvertina to reiškinio masto bei prasmės. Vienas lengviausiai pastebimų šio proceso požymių – nepaprastas aukštojo mokslo studentų gausėjimas. Jį galima prilyginti net sprogimui. UNESCO duomenimis, 1999-2008 metais Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje studentų skaičius padidėjo nuo 28,1 mln. iki 34,4 milijono. JAV per dešimtmetį studentų padaugėjo nuo 13,7 mln. iki 18,2 mln., Rumunijoje – nuo 407,7 tūkst. iki 1 mln., Lenkijoje – nuo 1,4 mln. iki 2,2 mln., Turkijoje – nuo 1,4 mln. iki 2,5 milijono.

Čia reikėtų pažymėti, kad iki amžiaus pradžios studentų skaičius ilgus dešimtmečius beveik nesikeitė. Kinijoje 1990 metais buvo 5 mln. studentų, 1999-aisiais – 6,3 mln., o 2008 metais jų skaičius viršijo 27 milijonus. Ir toks augimas nežada sustoti! Be to, Kinija kuria 10 vadinamojo pasaulinio lygio universitetų ir iš valstybės, siuntusios savo piliečius studijuoti užsienyje, tampa priimančia užsienio studentus šalimi. Juda Afrika. Pavyzdžiui, Etiopijoje, kurioje vis dar neišnykusi bado grėsmė, per dešimtmetį studentų padaugėjo nuo 52,3 tūkst. iki 264 tūkstančių. Pokyčiai Lietuvoje irgi atitinka pasaulinę tendenciją.

Analitikai mano, jog toks studentų gausėjimas turi ir neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, stebimas tam tikras aukštojo mokslo kokybės smukimas. Kai kas nori pasipriešinti tokiai įvykių raidai. Vis dėlto sutinkama, kad šio džino jau niekas nebesugrąžins į butelį. Vadinasi, reikia pripažinti realybę ir kurti švietimo politikos modelius, įvertinančius dabarties poreikius. Vakarų valstybėse, ypač JAV, nuolat pabrėžiama, kad sparčiai daugėja studentų, kurie pirmi savo šeimoje ir giminėje peržengė aukštosios mokyklos slenkstį. Tai laikoma reikšmingu šalies laimėjimu.

Šie procesai turi didelių pasekmių, pavyzdžiui, universitetų valdymui. Senatas, ilgus amžius buvęs svarbiausias universitetų valdymo organas, traukiasi į šoną, lieka akademinės savivaldos organas. O universitetų valdymo srityje vis labiau taikomi vadybiniai metodai. Tai nenuostabu – juk jie gyvena konkurencinėje aplinkoje, ir konkuruojama jau ne tik savame krašte, bet ir globalioje mokslo bei studijų erdvėje. Dėl didėjančio studentų skaičiaus daugelis valstybių nebesugeba užtikrinti nemokamo mokslo, todėl mokesčio už studijas įvedimas – pasaulinė tendencija.

Per Lietuvoje įgyvendintą mokslo ir studijų reformą nebuvo įvesta tokio mokesčio už studijas, kaip nežinia kodėl nuolat girdžiu kalbant. Tarkim, šiais metais į valstybės finansuojamas vietas įstojo apie 18 tūkst. studentų. Lietuvos universitetai pastaruoju metu dažnai kritikuojami, tačiau kritika ne visada pagrįsta. Teko skaityti ne vieną straipsnį, kuriame teigiama, jog Lietuvos aukštasis mokslas visiškai sužlugęs, bet kartu čia pat pažymima, kad mūsų universitetuose parengti gydytojai ir kiti specialistai lengvai įsidarbina Vakaruose. Reikia būti kritiškiems sau, tačiau nepriimtinas ir susiniekinimas, deja, neretai peržengiantis sveiko proto ribas.

Gal ne visada suprantama, kad Lietuvos aukštasis mokslas jau dabar yra ta sritis, kuri bene labiausiai integruota į Europos erdvę. Kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje bet kuriuo metu studijuoja bent po kelis šimtus užsieniečių, atvykusių iš įvairių Europos Sąjungos valstybių pagal mainų programas. Tie, kurie domisi Lietuvos aukštojo mokslo studijų kokybe, galėtų pasiteirauti tų studentų, ar jie taip pat, kaip kai kurie vietiniai analitikai, yra sukrėsti menko Lietuvos aukštojo mokslo lygio ir pasipiktinę prastu dėstymu. Taip, sistemoje, kuri apima dešimtis aukštųjų mokyklų ir 200 tūkst. studentų, galima atrasti pačių įvairiausių pavyzdžių. Lygiai taip pat, kaip visko pasitaiko ir vadinamajame užsienyje. Niekas nepaneigs, jog Vakarų valstybės turi garsių, prestižinių universitetų, kuriuose dėsto pasaulinio mokslo korifėjai. Tačiau visiškai neatsakinga brukti mintį, kad bet kuris Vakarų universitetas yra geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. O tai dažnai tenka girdėti. Štai vienas lietuvis studentas neseniai laimėjo bylą prieš Londono universitetą, nes nuvykęs studijuoti atrado, kad daugelis tos aukštosios mokyklos “profesorių” neturi ne tik daktaro laipsnio, bet net ir magistro diplomo.

Švietimas, mokslas, studijos geriausiai atskleidžia, ko verta valstybė, – jau vien dėl to, kad šių sričių padėtis leidžia prognozuoti valstybės ateitį. Lietuvoje mokyklos ir universitetai – tai ta vieta, kurioje nulemiama tautos tapatybė, kurioje dedami kultūros plačiuoju požiūriu pamatai. Kad ir kokia ši sistema būtų, ji yra mūsų, ir stiprindami ją turime atlikti darbus, kurių niekas kitas už mus nepadarys.