Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Praėję Seimo rinkimai atskleidė Lietuvos politinės kultūros problemas. Panaikinti rinkimų rezultatai dviejose vienmandatėse apygardose, pakoreguotas Darbo partijos rinkimų sąrašo eiliškumas. Rinkėjų papirkinėjimo tema užgožė prieš pat rinkimus kilusią diskusiją dėl elektroninio balsavimo.
Kilusi diskusija dėl elektroninio balsavimo – taip pat lakmuso popierėlis, liudijantis Lietuvos politinės kultūros lygį. Kažkokiu paslaptingu būdu ji kilo 2012 metų rugsėjo antroje pusėje ir truko iki pat rinkimų. Tiesa, sunku pavadinti tai tikra diskusija, nes įvarčiai buvo mušami į vienus vartus. Apžvalgininkai, ekspertai, žurnalistai, politikai, visuomenės atstovai vienu balsu kalbėjo: mums reikia elektroninio balsavimo! Trys Vyriausiosios rinkimų komisijos globojamos videokonferencijos didžiausiame naujienų portale “Delfi”, vedamasis “Lietuvos ryte”, žurnalistinis tyrimas “Lietuvos žiniose”, dešimtys kitų straipsnių ir apžvalgų su retomis išimtimis skelbė, kad tautai yra tiesiog būtinas elektroninis balsavimas, o tai, kad tokia galimybė nesuteikiama, yra kai kurių atsilikusių politikų, ypač konservatorių, dar vienas sąmokslas, apribojantis Lietuvos žmonių teises. Buvo atkakliai zulinama primityvi sąmokslo teorija: esą elektroninį balsavimą blokuoja partijos, kurios yra apskaičiavusios, kad elektroninis balsavimas joms būsiantis nenaudingas. Visa tai regint man kartu su Tomu Venclova norėjosi ištarti: “Aš dūstu!” Dūstu dėl mūsų viešųjų kalbėtojų atsakomybės ir kompetencijos stokos, dėl populizmo siautėjimo, dėl nesugebėjimo vadovautis patikrintomis žiniomis bei faktais, dėl pasaulio patirties ignoravimo.
Kaip žinoma, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas anksčiau nepritarė elektroninio balsavimo projektui konstatavęs, kad jis galbūt prieštarauja Konstitucijai. Įdomu, kad šis argumentas, tokia “smulkmena”, karštoje vienašališkoje diskusijoje nenusipelnė beveik jokio dėmesio. Nebuvo minima ir tai, kiek Lietuvai kainuotų tokios sistemos įdiegimas. Kad būtų aptariama tokia “smulkmena”, kaip galima elektroninio balsavimo įtaka žmonių pasitikėjimui išrinktomis institucijomis bei jų teisėtumui ar demokratijos kokybei, net kalbėti neverta.
Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis teigia, kad neleisti balsuoti internetu yra Lietuvos grąžinimas į XIX amžių. Užtat brukti idėją, apie ją žinant tik iš nuogirdų, – labai modernu. O faktai yra tokie, kad jau apie 20 valstybių, pamėginusių elektroninį balsavimą, jo atsisakė. Vadinasi, lėšos ir pastangos buvo švaistomos veltui. Kai kas klaidingai mano, kad elektroninio balsavimo galimybes įrodo elektroninės bankininkystės, e. komercijos plėtra. Iš tikrųjų elektroninis balsavimas iš esmės skiriasi nuo e. komercijos, nes vykdant e. komercijos operacijas skiriama pakankamai laiko pateikti apeliaciją, jei pastebima klaida, operacija dokumentuojama, kad būtų galima išspręsti ginčus, be to, operacijos šalys yra identifikuojamos. Elektroninio balsavimo metu ryšys tarp balsuotojo ir jo pateikto balso panaikinamas. Rinkimų rezultatus šiuo atveju skelbia ne rinkimų komisija, o techninis personalas. Sistema savo prigimtimi yra neskaidri, jos priežiūros mechanizmai daugeliui žmonių lieka neaiškūs. Taikant įprastą balsavimo procedūrą su fiziniais balsais dėl didelės proceso decentralizacijos įmanomi tik riboti rinkimų rezultatų iškraipymai, tuo tarpu intervencija į elektroninio balsavimo sistemą per akimirką gali rezultatus pakeisti iš esmės. 2009 metais Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas būtent dėl šių motyvų nusprendė, kad elektroninis balsavimas prieštarauja visuomeninei rinkimų prigimčiai ir pažeidžia Konstituciją. Tačiau Vokietijoje buvo vykdomas viso labo elektroninis balsavimas mašinomis rinkimų apylinkėse – apie jį ir kalbėjo Konstitucinis Teismas. O Lietuvoje brukamas nuotolinis internetinis balsavimas su galimybe balsuoti nuotoliniu būdu, kuris kelia dar daugiau pavojų.
Kaip ir konstatavo Seimo komitetas, balsavimas internetu galbūt prieštarauja Konstitucijai. 55-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia, kad Seimas renkamas slaptu balsavimu. Ši nuostata įgyvendinama, kai balsavimo metu į balsavimo kabiną leidžiama užeiti tik vienam asmeniui. Balsuojant internetu tokių slaptumo garantijų suteikti neįmanoma, todėl vienuose ir tuose pačiuose rinkimuose vyktų du skirtingo pobūdžio balsavimai arba derėtų atsisakyti draudimo į balsavimo kabiną užeiti keliems asmenims. Žinoma, balsavimą galima liberalizuoti, įmanomas ir Konstitucijos pakeitimas, tačiau ar to reikia? Ar taip būtų užtikrinta piliečių teisė laisvai ir nevaržomai reikšti valią? Kartu, būdami vienoje patalpoje, balsuotų šeimos nariai, kaimynai, draugai, bendradarbiai… Internetinis balsavimas sudarytų šiltnamio sąlygas balsams pirkti, nes parduodančius balsus žmones nebūtų būtina sutelkti ir vežti į balsavimo apylinkes, kur jie dažnai būna pastebimi, o suburti bet kurioje vietoje. Rinkimų stebėjimas balsavimo apylinkėse netektų prasmės.
Už viską svarbiau – ar žmonės pasitikėtų Seimu, kuris būtų renkamas ir taikant internetinį balsavimą? Visuomenėje, kur pasitikėjimo lygis nepaprastai žemas, internetinis balsavimas būtų itin pavojingas eksperimentas. Iki šiol skaitau komentarus apie tai, kaip teisingų rinkimų principas buvo pažeistas per 1997 metų prezidento rinkimus, kai viso labo trumpam buvo sutrikęs kompiuterių ryšys ir duomenų perdavimas. Praėjo 15 metų, tačiau žinau, kad daug žmonių šito neužmiršo ir vis dar svarstomas šių rinkimų teisėtumo klausimas!
Daugelis elektroninio balsavimo šalininkų pateikia vienintelį argumentą – tai daro estai! Pasvarstykime, ar estų pavyzdys mums tinka. Estijos visuomenė išsiskiria itin aukštu pasitikėjimo lygiu ir dideliu politinio elito konsensusu, kurį palaiko iš dalies ir specifinės objektyvios Estijos visuomenės sąlygos. Elektroninio balsavimo sistema čia įdiegta visoms politinėms jėgoms sutarus, kad šiuo klausimu nebus spekuliuojama. O kaip Lietuvoje, kur didžiausios emocijos ima lietis ir rinkimų kampanija dažnai prasideda… po rinkimų? Paaiškėjus, kad balsai perkami gana dažnai, greičiausiai baigsime tuo, kad savo pilietinę pareigą balsuoti turėsime atlikti stebimi sustiprintų policijos dalinių. Taip, tik internetinio balsavimo “iki visiškos laimės” mums ir trūksta!
Dažniausiai pateikiamas motyvas įvesti elektroninį balsavimą – tai labai palengvintų balsavimą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams. Tačiau jeigu taip rūpi užsienio lietuvių teisė balsuoti, kodėl užsienyje gyvenantys lietuviai išsamiau nesupažindinami su dabar esančiomis galimybėmis – galimybe balsuoti paštu? Pasiųsti laišką gal ir sudaro tam tikrą nepatogumą, tačiau kliūtis ne tokia, kad dėl jos reikėtų griauti visą rinkimų sistemą ir kelti pavojų demokratijai. Tačiau tie, kurie lieja krokodilo ašaras dėl užsienio lietuvių pražuvusių balsų, net nesiteikia jų paraginti balsuoti tokiu būdu. Vyriausioji rinkimų komisija, kuri taip aktyviai propaguoja internetinį balsavimą, savo svetainėje nėra pateikusi suprantamo ir konkretaus paaiškinimo, ką reikia daryti norintiesiems balsuoti paštu. Kurstant fantazijas ir žarstant iliuzijas nebelieka laiko rinkėjams informuoti ir veiklai užtikrinant sklandų rinkimų procesą.