Lietuvoje šoką sukėlė žinia, kad Austrija paleido dėl Sausio 13-osios taikių, beginklių žmonių žudynių įtariamą buvusį KGB karininką, būrio “Alfa” vadą Michailą Golovatovą. Šalis pateikia įvairių pasiteisinimų, tačiau politinis šio įvykio pamušalas pernelyg bado akis. Austrija nepanoro gadinti santykių su Rusija dėl problemos, kuri jai, matyt, atrodo tolima ir svetima.
Austrai laikosi požiūrio, kad savi marškiniai arčiau kūno. Tai dar vienas elementas iš dėlionės, kai kada pavadinamos “Europos šrioderizacijos” procesu. Kitų pavyzdžių netrūksta – tai ir naftotiekio “Nord Stream” tiesimas Baltijos jūros dugnu, aplenkiant partnerius iš Vidurio bei Rytų Europos, ir Prancūzijos Rusijai parduodami karo laivai “Mistral”.
Ar Europoje esama dviveidiškumo? Tai būtų sunku paneigti. Vienais atvejais linkstama neįtikimai užaštrinti ir iškelti su žmogaus teisėmis, su teise ir teisingumu siejamas (tarkime, seksualinių mažumų, krikščionybės vaidmens) problemas, o kitais – jas nutylėti. Pragmatiškumas ir išskaičiavimas ima viršų. Austrija pasielgė taip, kaip nuo seno elgiasi daugelis valstybių: ji rūpinasi savo interesais, kurie visų pirma suprantami kaip ekonominiai interesai. Tačiau ar tai turėtų mus stebinti? Ir ar dera dėl to kaltinti Europos Sąjungą (ES), kaip tai padarė apžvalgininkas Vladimiras Laučius?
Tarsi lakmuso popierėlis čia yra įvykiai kaimynėje Baltarusijoje. Lietuva ir kitos Europos valstybės turėtų remti persekiojamus šios šalies kitamanius. Ekonominės sankcijos Baltarusijai – taip pat nuolatinė diskusijų tema. Šių metų vasario mėnesį Vilniuje lankėsi JAV senatorių ir kongresmenų delegacija, vadovaujama respublikono Johno McCaino ir demokrato Josepho Liebermano. JAV atstovai pasmerkė Aleksandro Lukašenkos režimą ir paragino imtis prieš jį griežtesnių ekonominių sankcijų.
Viskas čia teisinga, tačiau yra vienas “bet”: vertinant demokratijos ir žmogaus teisių padėtį Baltarusijos režimas niekuo nesiskiria nuo Kinijos. Tyrimų centro “Economist Intelligence Unit” valstybių demokratijos reitingavimo duomenimis, ir Baltarusija, ir Kinija yra autoritarinės šalys. Baltarusija tame reitinge užima 130, o Kinija – 136 vietą. Taigi pagal šį vertinimą Kinijoje demokratijos net mažiau negu Baltarusijoje. Paanalizavus atskirai tyrimų centro pateikiamą pilietinių laisvių vertinimą aiškėja, kad Kinijoje pilietinės laisvės varžomos gerokai labiau nei Baltarusijoje. Jeigu senatoriai ir kongresmenai būtų nuoseklūs iki galo, jie turėtų visų pirma pasirūpinti, kad JAV įvestų ekonomines sankcijas Kinijai. Tačiau nieko panašaus į sankcijas šiai valstybei netaikoma, ir apie tai nėra (turbūt ir negali būti) nė kalbos. Priešingai, į Kiniją plaukia milžiniškos Vakarų investicijos. O ir pats Pekinas superka svarbias Vakarų korporacijas – net įsigijo daugiau kaip trilijono dolerių vertės JAV valstybės skolos obligacijų. Rusija taip pat toli gražu nėra demokratinė valstybė. Ji pažeidinėja žmogaus teises ir kariauja su kaimynėmis, tačiau tai neturi jokios įtakos globaliam verslui. Edwaro Lucaso įspėjimai lieka tik balsas tyruose.
Grįžtant prie M.Golovatovo temos verta paliesti ES vaidmens klausimą. Neišduoti buvusio būrio “Alfa” vado Austrija nusprendė kaip suvereni valstybė, ir su ES institucijomis tai neturi nieko bendra. ES neperėmė teisės iš šalių narių priimti atitinkamus sprendimus, o jeigu tokią mintį ji iškeltų, V.Laučius, matyt, būtų vienas pirmųjų, kuris protestuotų prieš tokį valstybių suvereniteto apribojimą. Lietuvoje vis dažniau girdėti kritikos ES, ji lyginama su SSRS, tačiau tokie palyginimai – nekorektiški. Tiesa yra ta, kad ES, nors kartais ir kiša nosį, kur nereikia, iš tikrųjų turi labai mažai galių paveikti suverenios valstybės gyvenimą. ES nevaldo priemonių ir mechanizmų prievarta įtraukti valstybes į Bendriją, juo labiau nutautinti jas ir kurti “Europos liaudį”. Taip, apie tai buvo pakalbama, tačiau šiuo metu jau net karščiausi tokios idėjos šalininkai yra nuleidę rankas ir prikandę liežuvį.
Vertybių krizė ir politikos nuskurdimas – šios epochos bruožas. Tačiau jį lemia globalizacijos procesai, o ne ES. Dėl to kaltinti Bendriją būtų neteisinga. Priešingai, ES suteikia tam tikrų galimybių atsispirti stambių tarpnacionalinių korporacijų diktatui, taip pat kelti politinės moralės klausimus, jei atskiros valstybės kartais būtų užsimiršusios. Ypač palanki narystė ES mažesniems kraštams, kurių įtaka ES išlieka neproporcingai didelė. Prisiminkime, kad Lietuva stojo į ES norėdama išsprūsti iš Rusijos įtakos, ir šis argumentas galioja iki šiol. Atsakykime į klausimą: ar trukdo, ar padeda ES, pavyzdžiui, Lietuvoje siekiant apriboti “Gazprom” viešpatavimą? M.Golovatovo bylos atveju Lietuva dabar lygiai taip pat gali apeliuoti į ES teisę ir į ES institucijas. Jei mūsų valstybė nebūtų ES narė, jos nuomonės būtų galima nepaisyti. Lietuvos ministrai dažnai susėda prie vieno stalo su kitų šalių ministrais, gali iškelti labiausiai rūpimus klausimus, neretai turi net veto teisę. Todėl prasmingiau būtų ne vainoti ES kaip SSRS įpėdinę, o analizuoti ir klausti, ar Lietuva sugeba efektyviai ginti savo interesus ES lygmeniu ir pasinaudoti jai prieinamomis galimybėmis.