- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Dviejų Lietuvų klausimu

Girdime sakant, kad egzistuoja dvi Lietuvos [1]. Ar pagrįstas toks teiginys?

Pastaruoju metu apie dvi Lietuvas kalba „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Jis kartoja, kad Lietuvą valdžiusios „viršūnės“ prarado gebėjimą išgirsti paprastų žmonių norus. Tiesa, R. Karbauskis visuomenės skirstymu į „viršūnes“ ir „apačias“ kaltina prezidentę Dalią Grybauskaitę bei konservatorius, tačiau pagrįsdamas tokį kaltinimą nuolat tik dar labiau išryškina Lietuvos padalijimą į dvi dalis ir pabrėžia, kad pats palaiko „apačias“. Jo žodžiais, „valstiečių“ kandidatas į prezidentus nuo kitų skirsis tuo, jog atstovaus „apačioms“, o ne „viršūnėms“.

Panašiai apie socialinę nelygybę įvairiu metu yra kalbėję ir kitų valstybių politikai. 1995 metais per savo prezidentinę rinkimų kampaniją Prancūziją padalijusią socialinę atskirtį minėjo Jacques’as Chiracas. JAV „dviejų Amerikų“ temą nuo 2004-ųjų plėtojo prezidentinėje rinkimų kampanijoje dalyvavęs senatorius Johnas Edwardsas.

Mūsų šalyje apie dvi Lietuvas 2001 metais prabilo tuometis prezidentas [2] Valdas Adamkus. Įdomu, kad jo pateikta perskyra nubrėžė liniją ne tarp laimėtojų ir pralaimėtojų, o tarp visuomenėje galiojančių nuostatų. Pasak V. Adamkaus, vieni kliaunasi savarankiškumu, iniciatyva, laisve, o kiti tikisi valdžios globos. V. Adamkus taip kalbėjo remdamasis savo liberaliomis pažiūromis, tačiau toks visuomenės suskirstymas pasirodė ne visai sėkmingas. 2003 metais jis pralaimėjo prezidento rinkimus Rolandui Paksui, kurio rinkimų kampanijos svarbus elementas buvo „elito“ ir „runkelių“ priešpriešos eskalavimas. Tad sakydamas paskutinę pirmos kadencijos metinę kalbą jau po pralaimėtų rinkimų V. Adamkus klausė, ar atsispirsime mėginimams supriešinti visuomenę, dirbtinai padalyti ją į „darbo liaudį“ ir neva tos liaudies nesuprantantį „elitą“. Tačiau tada V. Adamkus buvo kaltinamas visų pirma pats ėmęs skirstyti visuomenę į dvi dalis.

Dažnai šnekama apie tai, kad daugelyje šalių socialinė atskirtis [3] yra linkusi tik didėti. Vakaruose gerovės valstybės modelis išsisėmė, ėmė braškėti. Socialinėje ir ekonominėje atskirtyje mano atsidūrę ne tik dalis imigrantų ar įprastos nepasiturinčiųjų grupės. Provincijos gyventojai taip pat jaučiasi kaip niekada svetimi sostinių elitui. Pastaraisiais metais tai atskleidė balsavimas JAV prezidento rinkimuose, Jungtinėje Karalystėje – referendumas dėl išstojimo iš ES, daugelyje kitų valstybių per rinkimus vis daugiau balsų surenka kraštutinės dešiniosios ar populistinės politinės jėgos. Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai perspektyva neatrodo šviesi, nes aukštųjų technologijų pramonė, viena vertus, kuria gerai mokamas darbo vietas, kita vertus, santykinai dar labiau skurdina tuos, kurie dėl įvairių priežasčių negali pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis.

Vis dėlto R. Karbauskis turi omenyje ne socialinę atskirtį, o tai, kad valdantieji, arba „viršūnės“, prarado gebėjimą išgirsti Lietuvos piliečius – „apačias“. Žinoma, tokios kalbos akivaizdžiai politizuotos. „Valstiečiai“ deklaruoja atstovaujantys „apačioms“, nors jų lyderiai, kad ir kokius kriterijus parinktume, akivaizdžiai yra „viršūnių“ atstovai. Pustrečių metų būdami valdžioje „valstiečiai“ galėjo sukurti dialogo su visuomene mechanizmus, tačiau to nepadarė. Reformos buvo stumiamos buldozerio principu. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas – pats ryškiausias, bet ne vienintelis pavyzdys. Apie socialiai jautrią politiką turėtų byloti darbai, o ne prieš politinius oponentus nukreiptos kalbos.

Visuomenės skirstymas į „viršūnes“ ir „apačias“ labai ydingas. Vis dėlto pareiškimai, nors ir politizuoti, negalėtų skambėti taip garsiai, jei neturėtų pagrindo. O jo esama. Iš tiesų dviejų Lietuvų kontekste prasminga kalbėti ne vien apie socialinę atskirtį. Ji yra pasekmė, bet ne priežastis. Priežastis – visuomenėje dar gajus jėgos kultas, visa persmelkianti patyčių kultūra. Nuolat pasireiškia neišnaikinamas arogancijos virusas. Pažįstama situacija, kai vakarykštis paprastas žmogus, regis, nestokojantis kritinio mąstymo, patekęs į valdžią nustoja klausytis argumentų ir pradeda jausti malonumą mindydamas žemiau stovinčius.

Visuomenėje tebėra įsitvirtinusios minėtos nuostatos. Temos, susijusios su įsiklausymu į žmonių poreikius, lygių galimybių suteikimu, vis dar nesuvokiamos kaip aktualios. Sunkiai pajudinamas įsitikinimas, kad „kas biednas, tas ir durnas„. Beje, nereikia nė valdžios veiksmų. Ne paslaptis, kad darbuotojų orumą vis dar neretai pamina darbdaviai. O ar ne taip pat orientuojama ir valstybės švietimo sistema? Šiuo metu ji palanki labiau pasiturintiems miesto gyventojams, kurių vaikai absoliučia dauguma atvejų samdo korepetitorius. Kažin ar dabar konstruojamos nemokamos bakalauro studijos tik dar labiau neįtvirtins šios atskirties. Tačiau jei visuomenėje nebus harmonijos, niekas negalės džiaugtis nei gerove, nei saugumu, nei stabilia raida.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas