- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Diskusijų dėl pilietybės spąstuose

Seimas susipainiojo rengdamas naująją Pilietybės įstatymo redakciją. Nesugebėjus laiku priimti naujojo įstatymo, dabartinio galiojimas pratęstas iki 2011 metų sausio 1 dienos. Diskusijos dėl pilietybės painios ir klampios. Jose iš akių išleidžiamas svarbiausias dalykas: mūsų valstybė yra ne kas kita, kaip piliečių visuma. Valstybė be Pilietybės įstatymo yra daugiau ar mažiau efemerinis darinys. Pilietybės įstatymas deda pagrindus valstybei dešimtmečiams ir šimtmečiams į ateitį, todėl jį priimant jokiu būdu negalima vadovautis smulkiu, vienadieniu išskaičiavimu.


Debatuose dėl pilietybės svarstomi absurdiški, galvoje netelpantys dalykai – ar lietuvis, gyvenantis Airijoje, yra geresnis už lietuvį, gyvenantį Brazilijoje ar Australijoje? Ar lietuvis, išvykęs iš Lietuvos 1990 metų kovo 10 dieną, geresnis už lietuvį, išvykusį 1990 metų kovo 11 dieną? Ar lietuvių išeivių vaikas, vaikaitis, provaikaitis yra geresnis už lietuvį, išvykusį iš Lietuvos savo noru? Suprantama, rimtų ir pagrįstų atsakymų į šiuos klausimus nėra ir negali būti.

Atkūrus nepriklausomybę jau galiojo bene keturi pilietybės įstatymai, kurie skyrėsi vienas nuo kito. Iki 2006 metų galiojęs įstatymas tenkino beveik visus suinteresuotuosius ir nebekėlė didesnių abejonių. 2006-aisiais priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas nubloškė mus į absurdiškų diskusijų liūną. Liūdna, kad nagrinėjami teisinių aktų rebusai, dirbtinai kuriamos problemos. Valstybė nuo to patiria didžiulę žalą.

Man svarbus yra antras Konstitucijos straipsnis, kuris skelbia, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”, taip pat dvyliktas straipsnis, kuriame teigiama – “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais”. Atsiprašau garbingų teisės žinovų, tačiau, nors ir kokie paaiškinimai būtų pateikiami, negaliu suprasti, kaip galima atimti pilietybę iš žmogaus, kuris ją įgijo gimdamas. Pilietybės niekas nesuteikė, tai kaip ją galima atimti? Pilietybė neatiminėjama iš nusikaltėlių, žmogžudžių, net ir teismo pripažintų Tėvynės išdavikų. Ar kitos valstybės pilietybės priėmimas yra dar baisesnis nusikaltimas? Pilietybės atiminėjimo prievolė reiškia, kad Lietuvos diplomatai, kurie turi rūpintis užsienyje gyvenančiais lietuviais ir Lietuvos piliečiais, padėti jiems puoselėti lietuvybę, be kita ko, nustatytais atvejais privalo atiminėti Lietuvos pasus. Tai yra amorali, represinė, netelpanti galvoje priedermė.

Valstybė turi rūpintis, kad jos piliečiai vykdytų Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas pareigas. Jei tos pareigos nevykdomos, ji turi teisę imtis atitinkamų priemonių. Tačiau ar mūsų valstybė privalo sekti kiekvieną į užsienį išvykusį pilietį ir stebėti, ar jis nėra susisaistęs su kitomis valstybėmis? Tai tiesiog kelia juoką, ypač turint omenyje, kad mes neturime net tūkstantosios dalies būtino pajėgumo ir gebėjimų, kurių prireiktų pasišovus aiškintis, ar koks nors lietuvis kokioje nors iš 200 valstybių nepriėmė pilietybės. Tokios informacijos neturime ir niekada neturėsime. Todėl tie, kurie ne tokie apdairūs, per kvailumą įklius ir neteks paso, kiti įstatymą lengvai apeis. Dar Don Kichotas patarė Sančai Pansai, vykstančiam valdyti salos, neleisti įstatymų, kurių neįmanoma įgyvendinti. Juo labiau tai galima pasakyti apie tokį svarbų įstatymą, koks yra Pilietybės įstatymas. Negerbiame patys savęs, jo įgyvendinimą paversdami slėpynių žaidimu, tinkančiu nebent vaikų darželiui.

Tačiau dar svarbesni nei šie anksčiau paminėti argumentai yra mūsų valstybės, mūsų tautos ateities projektavimas, kuris turi tapti Pilietybės įstatymo pagrindu. Globalizacijos sąlygomis daugelis valstybių švelnina savus pilietybės įstatymus. Italija kreipiasi į viso pasaulio italus, siūlydama padėti suieškoti archyvuose duomenis apie jų protėvius ir priimti Italijos pilietybę. Šveicarai džiaugiasi, kad 10 proc. šalies rinkėjų gyvena užsienyje, nes jie praturtina valstybės politinę realybę. Sportininkų pavyzdys atskleidė, kad kaimynų valstybės Lenkija, Rusija ne taip griežtai, kaip Lietuva, vertina galimybę suteikti savo šalies pilietybę užsieniečiams. Ar tai rodo, kad lietuviai yra didesni patriotai? Abejoju. Svarbi yra dar viena aplinkybė: nė viena iš anksčiau minėtų valstybių nėra tokia maža ir dar demografiniu požiūriu taip sparčiai tirpstanti kaip Lietuva.

Per trumpą laiką žmonių judėjimas iš vienos valstybės į kitą visame pasaulyje tapo įprastu reiškiniu, internetas suteikė galimybes gauti informaciją, bendrauti, dirbti, nesvarbu, kurioje vietoje tu esi. O mūsų kai kuriems politikams apsiverčia liežuvis kalbėti, kad reikėtų nubausti piliečius, kurie išdrįso išvykti iš Lietuvos. Taip, galime mesti iššūkį pasaulio raidos tendencijoms, galime užsisklęsti, nukapoti tautos šakas, ūglius ir ūglelius. Tačiau tai – savižudiška tendencija.

Svetainės iš Logon [1]