Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Prezidentė Dalia Grybauskaitė grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Pilietybės įstatymą, nes, pasak jos, keletas naujojo įstatymo nuostatų prieštarauja Konstitucijai. Tai vienos esminių įstatymo nuostatų – jomis įteisinama dviguba pilietybė Europos Sąjungos (ES) bei NATO šalių piliečiams ir išplečiamas asmenų, galinčių gauti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, ratas.

Žinoma, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai prezidentė vetavo ar grąžino Seimui svarstyti įstatymą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į prezidentės šį kartą išdėstytą motyvą. Prezidentė argumentuoja, kad kelios įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokio prezidentės teiginio, pareikšto be jokių išlygų, teisinė reikšmė nėra aiški, nes tik Konstitucinis Teismas (KT) turi galią skelbti išvadas apie tai, ar teisės aktai atitinka Konstituciją. Vienu atveju prezidentė argumentuoja, kad KT jau yra nagrinėjęs panašų atvejį. Tačiau prezidentė taip pat teigia, kad Konstitucijai prieštarauja ketinimas įteisinti dvigubą pilietybę ES ir NATO valstybių piliečiams, nors KT tokio klausimo iki šiol nėra svarstęs. Lietuva turi bendrą ekonominę ir vizų erdvę su ES valstybėmis, ES sutartyse yra įteisinta ES pilietybės sąvoka, Lietuvos piliečiai gali dalyvauti rinkimuose ir būti išrinkti į savivaldos organus ir Europos Parlamentą kitose ES valstybėse. Todėl klausimas, ar ES valstybių pilietybė Lietuvos pilietybės atžvilgiu yra vertintina taip pat, kaip ES nepriklausančių valstybių pilietybė, ko gero, nėra toks savaime aiškus, kaip konstatuoja prezidentė.

Prezidentė ne tik vetavo įstatymą, bet ir pateikė konkrečių pasiūlymų. Jie grąžintų prie pirminio prezidentūros teikto Pilietybės įstatymo varianto: dvigubos pilietybės negalėtų tikėtis asmenys, iš Lietuvos išvykę po 1990 metų kovo 11 dienos. Sunku pasakyti, ar KT tokį pasiūlymą vertintų kaip diskriminacinį nepriklausomybės laikais išvykusiųjų atžvilgiu, bet akivaizdu, kad tokia nuostata daugelio žmonių būtų įvertinta būtent kaip diskriminacinė. O tai ne mažiau svarbu.

Nėra gerai, kad diskutuojant šiuo klausimu į vieną supinami du dalykai: KT pateiktas Pilietybės įstatymo vertinimas ir politinis vertinimas kalbant apie tai, ko reikia tautai ir valstybei. Kokia yra prezidentės nuomonė, kaip turi būti sprendžiama pilietybės problema? Šių metų liepos mėnesį prezidentė D.Grybauskaitė, priėmusi Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovus, pareiškė esanti už platų dvigubos pilietybės taikymą: prezidentė yra atvira dvigubai pilietybei tiems žmonėms, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, kurie turi lietuviškas šaknis. Ar šitas požiūris išreikštas prezidentės siūlomoje Pilietybės įstatymo redakcijoje? Ne, čia įkūnyta kita idėja.

Keista tai, kad diskutuojama iš esmės vien dėl Konstitucijos 12 straipsnio, kuriame kalbama apie Lietuvos pilietybę, antrosios dalies. Tuo tarpu pirmoji dalis – ne mažiau fundamentali. Ji skelbia, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant. Ar teisėta ir konstituciška, kad tarnautojo sprendimu gali būti panaikinama prigimtinė teisė turėti Lietuvos pilietybę? Jei apie dvigubą pilietybę kalbama kaip apie galimai paplitusį reiškinį, tai atitinkamai užkertant tokiam paplitusiam reiškiniui kelią teks masiškai atiminėti Lietuvos pilietybę. Pačios tokios represijos yra nemalonus dalykas, o dar bjauriau yra tai, kad tokiu būdu laimės tie, kurie mokės išsisukti ir neišsiduoti, kad yra kitos valstybės piliečiai. Juk Lietuva neturės priėjimo prie kitų valstybių atitinkamų duomenų bazių. Tad Lietuvos pilietybės neteks tik sąžiningieji.

Rimtesnių argumentų, kuo Lietuvai gali pakenkti dviguba pilietybė, iki šiol nėra pateikta. Paprastai pabrėžiama tik tai, kad esą kai kuriems asmenims bus pernelyg gerai: turintieji ir kitų šalių pilietybę galės riesti nosį prieš tuos, kurie liko ištikimi Lietuvai ir turi tik vieną pilietybę. Manau, kad ir gyvenime, ir politikoje tiesmukas noras pasiekti, kad tik kitiems nebūtų geriau, yra ydingas. Verčiau derėtų pragmatiškai pasverti, kokį indėlį viena ar kita žmonių grupė galėtų duoti mums siekiant bendrų tikslų, kuriant Lietuvą, kaip vieni kitus mes galėtume praturtinti, ir pamėginti prognozuoti, kokia Lietuva bus po 20, po 50 metų, jei pasirinksime vieną ar kitą pilietybės politiką.

Lietuvių tautos raida buvo paženklinta atsiribojimo, atmetimo: atsiribota nuo lenkų, kartu iš dalies – ir nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, šaltai žiūrėta į lietuvininkus, litvakus ir į daugelį kitų, kurie netilpo į siaurą lietuvybės supratimą. Kartais tai buvo pateisinama, bet šiuo metu, kylant globalizacijos bangai, uždarumo, gynybos politika neturi perspektyvos. Mėginimas nupjauti tautos šaką vien dėl to, kad ji “kitokia”, yra tos pačios uždarumo tendencijos tąsa.

Gali būti, kad referendumas pilietybės klausimu išties yra neišvengiamas. Tačiau pasikeitus padėčiai visuomenėje tikrojo tautos balso ir sprendimo neišgirsime, jei bus pritaikytas dabartinis Referendumo įstatymas. Derėtų apsvarstyti ir priimti Referendumo įstatymo pataisas, nors tai būtų ir nelengvas sprendimas. Referendumą dėl Konstitucijos straipsnio keitimo derėtų surengti po keleto metų diskusijų.